Publikacijos

Antrąją Šiaurės ir Baltijos šalių architektūros Talino trienalę prisimenant

1991-V_KULIESIUS G_NATKEVICIUS ADM_PASTATAS A_MICKEVICIAUS G KAUNE Administracinis pastatas A. Mickevičiaus g. Kaune. Archit. V. Kuliešius ir G. Natkevičius. 1991.

Skaitant pastaruosius keletą metų pasirodančius gausius tekstus ir knygas apie atkurtos nepriklausomybės laikotarpio (po 1990 m.) architektūrą, susidarė įspūdis, kad šio laikotarpio lietuviškos architektūros tyrėjams nėra žinomi faktai (arba jie galbūt atrodo nereikšmingi) apie lietuvių architektų dalyvavimą pirmosiose Talino architektūros trienalėse (per pastaruosius kelerius metus jos virto bienalėmis). Natūralu – informacija apie 1993 metų antrąją trienalę lietuviškoje žiniasklaidoje nepasirodė, matyt, žiniasklaidą domino nepalyginti svarbesni politiniai įvykiai – vos prieš kelias savaites iš Lietuvos buvo išvesta okupacinė kariuomenė – visi buvo apimti džiaugsmo dėl visiškai laisvos Tėvynės, tad šis tarptautinis architektūrinis įvykis žiniasklaidos liko nepastebėtas. Estijoje sovietų kariuomenė dar laukė įsakymo išvykti į savo tėvynę, bet Estija visomis išgalėmis siekė parodyti pasauliui, kad ji vėl grįžo į Vakarų demokratijos šalių tarpą. Tam Estijos valstybė pasitelkė ir architektūrą. Ekonominis socializmo chaosas, vangi statybos rinka ir nekokybiškai pastatyti pastatai grimzdo į praeitį, vakarietiškas Estijos kursas ėmė įgauti negrįžtamą pobūdį, vakarietiška architektūros kokybė tapo neatsiejama jo dalimi.

Mano nuomone, jau sovietmečiu Estijoje architektūra užėmė pirmaujančias vietas estų kultūroje kartu su literatūra, muzika ir daile. Architektai dažnai būdavo kultūros avangarde, jų pilietinė filosofinė pozicija buvo žinoma plačiajai kultūros visuomenei, o ne tik siauram profesionalų ratui. Lietuvoje architekto profesija buvo labiau suvokiama kaip amato meistrystė, o ne menininko, filosofo, kultūrinio visuomenės vedlio veikla. Svarbiausia buvo pastatyti, realizuoti socialine prasme svarbų ir didelį savo apimtimi pastatą, urbanistinį kompleksą, o „popierinė architektūra“, nerealizuoti, konceptualūs idėjiniai projektai būdavo nelabai vertinami ir nugrimzdavo į užmarštį. Kultūrinėje Estijos terpėje buvo labai vertinami avangardiniai, naujausias pasaulio architektūros tendencijas atspindintys kad ir nedidelės apimties projektai, nesvarbu, jog liko nerealizuoti – sovietų okupacijos sąlygomis estai stengėsi jaustis Vakarų kultūros dalimi. Dar 1984 m. devyni dar SSSR okupuotos Estijos architektai surengė konceptualią parodą Helsinkyje, Suomijos architektūros muziejuje, kuri taip pat buvo eksponuota ir Ciuriche (1989) bei Stokholme (1990 m.). Paroda sukėlė tarptautinį rezonansą, apie ją rašė ne tik estų ir suomių spauda, bet ir solidus prancūzų architektūros žurnalas „L’architecture d’ aujour d’ hui“. Šios parodos reikšmė nagrinėjama Europos (Ines Weizman, Ingrid Ruudi ir kitų) architektūros teoretikų veikaluose. Vadinamosios Talino architektūros mokyklos atstovų kūryba buvo lyginama su Roberto Venturio, Peterio Eisenmano darbais.

Pirmoji Šiaurės ir Baltijos šalių architektūros trienalė buvo surengta jau 1990 m., Estijai ką tik de jure atgavus nepriklausomybę. Šią trienalę geriau prisimins jos dalyviai, tad pateiksiu keletą savo subjektyvių prisiminimų apie 1993 metų rugsėjo pradžioje Taline surengtą antrąją architektūros trienalę (The Second Nordic-Baltic Architectural Triennial), kurioje, Lietuvos architektų sąjungos tarybos sprendimu, teko atstovauti Lietuvai kartu su architektais E. Miliūnu ir G. Natkevičiumi.

1993 trienales_Taline-programa 1993 m. vykusios antrosios Talino trienalės programa.

Atvykus traukiniu į Taliną, miestas pasitiko pirmaisiais kapitalizmo ženklais – „Mercedes“ markės taksi automobiliais ir vairuotojais, dėvinčiais kostiumus, baltus marškinius ir kaklaryšius. Miestas atrodė švarus, tvarkingas, vakarietiška dvasia nuo sovietmečio dar labiau sustiprėjusi (Taline teko atlikti studentišką praktiką). Kuklus, bet tvarkingas viešbutis, kuriame apsistojo Lietuvos delegacija (keliolika entuziastingų Kauno architektų), taip pat stengėsi lygiuotis į vakarietiškus standartus.

Trienalė „Architektūra ir individualumas“ buvo surengta Talino Sakala kultūros centre. Mus pasitiko kuratorė Irina Raud, Liivi Künnapu ir trienalės parodos ekspozicijos bei grafinio koncepto autorius – žymus estų menininkas (architektas postmodernistas, grafikas, filosofas, rašytojas) Leonhardas Lapinas. Tarptautinę trienalės svarbą pabrėžė tas faktas, kad trienalę atidarė Estijos Respublikos ministras pirmininkas Martas Laaras – tai rodė Estijos valstybės požiūrį į architektūrą kaip į būdą pristatyti Estijos identitetą pasauliui, ir trienalės kuratorė architektė Irina Raud. „Architektūra ir individualumas“ reiškė ir žmogaus teisę pasirinkti, laisvę kurti, reikšti savo įsitikinimus, išsivadavimą iš sovietinės tipizacijos ir prievartinio kolektyvizmo.

Trienalės paskaitos buvo įkvepiančios, savo akimis pamatėme Europos architektūros žvaigždes, apie kurių kūrybą iki tol skaitydavome užsienietiškuose architektūros žurnaluose, savo ausimis išgirdome jų šmaikštų ir kartais autoironišką žodį bei netikėtas mintis apie architektūrinę kūrybą.

Paskaitas skaitė Europos architektūros žvaigždė Günteris Behnischas (Vokietija) bei kylančios žvaigždės Willemas Janas Neutelingsas (Nyderlandai) ir grupės Snøhetta lyderis Kjetilis Trædalas Thorsenas (Norvegija), Helle Juul ir Flemmingas Frostas (Danija), Kai‘as Wartiainenas iš Suomijos, Ivas Waldhöras iš Švedijos, estų architektas ir dailininkas Leonhardas Lapinas. Trienalės parodoje savo darbus eksponavo jau žinomi Europos ir pasaulio architektūros scenoje architektai K. T. Thorsenas (Snøhetta) iš Norvegijos; H. Juul ir F. Frostas iš Danijos; K. Wartiainenas, P. Helinas, T. Siitonenas, M. Komonenas ir M. Heikkinenas iš Suomijos, taip pat architektai iš kitų Šiaurės ir Baltijos šalių.

Čia sutikome estų architektūros žvaigždę Vileną Künnapu, kartu su Ainu Padriku prieš kelerius metus laimėjusį II premiją tarptautiniame architektūriniame Los Andželo miesto „vartų“ konkurse.

Günteris Behnischas savo paskaitoje teigė, kad architektūra ir individualumas visada buvo kertinis principas jo ir partnerių kūryboje. Tai, anot Behnischo, yra nelengva, nes su partneriais suprojektuota ir pastatyta apie 100 pastatų, dalyvauta apie 400 architektūros konkursų – juk reikia nuolat rasti individualią išraišką ir sprendimus. G. Behnischas pabrėžė skirtumą tarp inžinerinės ir architektūrinės kūrybos. Inžinieriaus veiklą reglamentuoja siauras konkrečių taisyklių rinkinys, nuo kurių nukrypti neleidžia įstatymai, o architekto darbas apima visumą, šiuo atžvilgiu architekto veikla artima filosofo veiklai – filosofinės minties raida nėra linijinė, ji primena kelionę daugiaplaniu „idėjų sodu“ su daugybe įvairių sąsajų. Šį „idėjų sodą“ būtina pereiti keletą kartų vis skirtingais maršrutais.
Kitais žodžiais tariant, architekto darbas neturi pabaigos – sprendimus galima nuolat keisti ar tobulinti, atsižvelgiant į kintančias aplinkybes. G. Behnischas savo mintis iliustravo Olimpinio kaimelio Miunchene, vaikų darželių Neugereute, Luginslande, mokyklos Bad Rappenau miestelyje kūrimo pavyzdžiais. Labai įdomiai ir su humoru architektas papasakojo apie Vokietijos parlamento pastato realizavimą tuometinėje Vokietijos sostinėje Bonoje, kuriame išmaniosios technologijos kartais suveikdavo priešingai, nei numatyta – temstant vakaro metu langų žaliuzės užsidarydavo, pastate įsivyraudavo prieblanda, o kylant saulei atsidarydavo ir parlamento posėdžių salės erdvę užliedavo akinama saulės šviesa, kuri apsunkindavo parlamentarų darbą. G. Behnischas pabrėžė, kad architektas neturi tapti technologijų vergu ir išlikti kūrėju, siekiančiu įgyvendinti savo humanistines idėjas.

Olandų architektas W. J. Neutelingsas, anksčiau dirbęs OMA pas Remą Koolhaasą, pristatė konkursą laimėjusį (deja, nerealizuotą) Europos patentų biuro projektą (kartu su architektu Franku Roodbeenu) Leidschendame, netoli Leideno miesto, bei kitus naujausius projektus. Europos patentų biuro projektas buvo įdomus savo planine sandara, uždarų kiemų sistema ir skulptūriškais salių tūriais. W. J. Neutelingso nuomone, architektūra, kuri yra viešas menas, turi spinduliuoti grožį, malonumą ir džiaugsmą – būtent tai yra architekto kūrybos pridėtinė vertė. Humoras taip pat būtinas architektūrinėje kūryboje, jis padeda visuomenei geriau suprasti architektūros projektus, nors ir kokie daugiasluoksniai jie būtų. Kartais reikia atsitraukti nuo projekto, tik praėjus keleriems metams po konkurso imi suprasti, koks pastatas turi būti iš tiesų. Kūrybos procesas, anot W. J. Neutelingso, yra intuityvus. Olandų architektui atrodo, kad apie pastatus su visuomene reikia kalbėti ne rodant planus ar pjūvius, bet erdvines vizualizacijas, rodančias, kaip žmonės gyvens kuriamose erdvėse. Klausytojams paliko didelį įspūdį pademonstruotos skaidrės su būsimų pastatų darbinių maketų variantų gausa, rodančia sudėtingą architektūrinės kūrybos procesą.

Estų architektas, dailininkas ir filosofas Leonhardas Lapinas nagrinėjo tuštumos ir erdvės santykį. Erdvė, anot L. Lapino, gimsta iš tuštumos. Architektūra yra erdvės menas, ji balansuoja ant ribos tarp medžiagos ir tuštumos. Estų architektas ypač pabrėžė architektūros kaip savarankiškos meno rūšies reikšmę visuomenės vystymuisi. Paskutiniais dešimtmečiais ne tik pasatyti statiniai, bet ir jų projektai pakliuvo į architektūros istoriją kaip meno kūriniai. Pastatų projektai – tarsi muzikos kūrinių natos, pagal kurias, anot pranešėjo, grojami (statomi) pastatai. L. Lapino įsitikinimu, architektas savo kūryboje turi būti šventovės kūrėjas, savo kūriniais perduoti kosminę žinią.

Latvių architektas ir teoretikas Janis Lejniekas, apžvelgdamas Latvijos architektūros kūrimo patirtis, kėlė klausimą apie tautinių tradicijų naudojimą šiuolaikinėje architektūroje kaip vieną iš būdų siekti architektūros individualumo. J. Lejniekas bandė apžvelgti Latvijos architektūros individualumą įvairiais laikotarpiais. Istorija, anot Lejnieko, nuolat kartojasi – turime rinktis tarp laiko (zeitgeist) ir vietos dvasios (genius loci).

V_KULIESIUS STUDENTS HOSTEL IN KAUNAS 1991  LMA KF studentų bendrabutis Kaune. Archit. V. Kuliešius. 1991.

Eugenijus Miliūnas (Lietuva) skaitė paskaitą apie savo naujausią kūrybą – konkursinį Šiaulių Šv. Jėzaus širdies bažnyčios projektą, Šilainių bažnyčios projektą. Nors paskaita buvo skaitoma lietuviškai su gan kuklios kokybės vertimu į anglų kalbą, skaidrės su raudono dangaus fone virš bažnyčios sienos iškylančios Jėzaus Kristaus skulptūros maketu bei Simo paskaitos postulatai apie naują tikėjimą kuriančios bažnyčios projektą paliko didelį įspūdį klausytojams, keli suomių architektai po paskaitos sveikino E. Miliūną su įspūdinga kūryba.

Architektas Ivo Waldhöras (Švedija) gynė poziciją, kad architektūrą turi kurti užsakovas, o architektas turi padėti užsakovui įgyvendinti jo idėjas. 1986 m. Malmės miestas Švedijoje nutarė rengti eksperimentą, į gyvenamojo komplekso projektavimą įtraukiant būsimus savininkus ir gyventojus. Architektas I. Waldhöras sutiko dalyvauti eksperimente. Buvo atliktos būsimų gyventojų apklausos ir pateikti pirmieji eskizai, kurie buvo toliau tobulinami kartu su būsimais gyventojais. Architektas laikėsi pozicijos, kad viskas, kas nepastatyta, gali būti keičiama pagal kintančios architektūros naudotojų poreikius. Kita vertus, I. Waldhöro pozicija nesužavėjo paskaitos klausytojų – diskusijose vyravo požiūris, kad profesinius sprendimus turi daryti profesionalai, nes, paliekant sprendimus gyventojams, kartais architektūra tampa chaotiška ir įgauna kičo bruožų.

Suomis Kai‘as Wartiainenas demonstravo savo kūrinius, kurie buvo nutolę nuo tradicinės suomių architektūros mokyklos sampratos – ryškios spalvos, ekspresyvios statinių formos ir detalės skyrėsi nuo suomių architektūros mokyklos principų – spalvos iš gamtos, minimalistinės ar prisitaikančios prie aplinkos formos, asketiška architektūros kalba. Savo architektūrą suomių architektas vadino labiau amerikietiška nei suomiška, tradiciniu modernios suomiškos architektūros supratimu, balansuojančia ant kičo ribos. Kaip neigiamą tendenciją K. Wartiainenas pabrėžė architekto kūrėjo vaidmens mažėjimą, kurį sukelia vadybos įsigalėjimas projektavimo, o ypač urbanistinio planavimo srityje.

Snøhetta grupės lyderis Kjetilis Trædalas Thorsenas (Norvegija) pristatė Aleksandrijos bibliotekos projektą (Biblioteca Alexandrina), neseniai laimėjusį tarptautinį konkursą. Milžiniško saulės laikrodžio pavidalo pastatui – saulės baterijomis užpildytas stogas, graviruotomis granito plokštėmis dengtos sienos suteikė ne tik technologinio inovatyvumo, bet ir įspūdingą individualų architektūrinį įvaizdį. Ne mažiau įdomus Bergeno kultūrinio centro pastatas – modernus, bet kartu atspindintis vietines medžio apdailos tradicijas.

Danų architektai Helle Juul ir Flemmingas Frostas apžvelgė savo konkursinius projektus, kurių geografija buvo gan plati – nuo neseniai susivienijusios Vokietijos iki Arabų Emyratų. Jų žodžiais, dėl statybų sektoriaus nuosmukio Danijoje ėmė trūkti užsakymų architektams. Tarptautiniai konkursai buvo galimybė reklamuoti savo architektūrinius gebėjimus, individualumą ir laimėti užsakymų. Galų gale konkursai tapo būdu palaikyti architektūrinį profesionalumą ekonominės krizės sąlygomis.

LMA KF STUDENTU BENDRABUTIS KAUNAS -V_KULIEŠIUS-1991 LMA KF studentų bendrabutis Kaune. Archit. V. Kuliešius. 1991.

Buvusių SSSR respublikų, dabar laisvų Baltijos šalių, architektai pirmą kartą eksponavo darbus kartu su kylančiomis Europos žvaigždėmis.

Nors nebebuvome ką tik aukštąją mokyklą baigę architektai (architektūrinio darbo patirtis jau siekė daugiau nei dešimt metų), bet K. T. Thorseno ištarti žodžiai „Good works!“, pamačius mūsų ekspoziciją, tuo metu neatrodė tik mandagumo frazė, o gautas apdovanojimas – L. Lapino grafikos miniatiūra – tik simbolinis trienalės dalyvių pagerbimo ženklas.
Sulaukėme komplimentų ir iš danų architekto F. Frosto, o vėliau ir iš trienalės organizatorių estų.

Tik nedaugelis trienalėje eksponuotų projektų vėliau buvo realizuoti. Tai biurų pastatas Mickevičiaus g. Kaune (archit. V. Kuliešius, G. Natkevičius, konkursinis projektas – laureatas 1991 m., pastatytas 2001 m.) – prieškario Kauno modernizmo reminiscencija su dekonstruota fasadų kompozicija. Šiuo projektu buvo bandoma pabrėžti genius loci ir zeitgeist (vietos ir laiko dvasią, anot Janio Lejnieko). Šv. Kryžiaus bažnyčia Pagėgiuose (archit. V. Kuliešius, dalyvaujant G. Natkevičiui, projektas 1992 m., pastatyta 2016 m.). Jos architektūrinė idėja – senos išlikusios bažnyčios varpinės ir suprojektuoto bažnyčios tūrio su stikliniu erkeriu – „kryžiumi“ – kompozicija. Į trienalės katalogą įtrauktas studentų bendrabutis Kaune (archit. V. Kuliešius, 1992) taip ir nebuvo pastatytas. Šiuo projektu bandžiau išvengti bendrabučio įvaizdžio ir suteikti pastatui individualumo. Atskiri įėjimai į studentų gyvenamuosius modulius turėjo padidinti privatumo jausmą ir sukurti įdomias pastato prieigas bei erdves.
Iš realizuotų darbų eksponavau daugiabutį gyvenamąjį namą Vasario 16-osios g. Kaune (projektas 1985 m., realizacija 1989 m.). Jo architektūra įkvėpta gretimų pastatų – Lietuvos banko pastato (archit. prof. A. Songaila, 1928 m.) ir secesinio pastato architektūros. Šio pastato projektas buvo išrinktas geriausiu gyvenamųjų pastatų grupėje Lietuvos architektų sąjungos apžiūroje-konkurse 1986 m.

Užsienio šalių architektai ir architektūros kritikai pabrėžė aukštą trienalės meninį ir idėjinį lygį.

Nors Nepriklausomybės atgavimo aušros architektūrinės kūrybos romantiką ir jaunatvišką idealizmą palengva išsklaidė įsigalinčio posovietinio kapitalizmo dėsniai – kai kam profesinė etika virsdavo bereikalingu kliuviniu, siekiant įsitvirtinti rinkoje, gebėjimas pristatyti svetimas idėjas kaip savo tapdavo privalumu konkurencinėje kovoje ir reklama, Talino architektūros trienalė išliko vienu iš šviesiausių įvykių, kuriuos teko patirti architektūrinėje veikloje.

Vaidotas Kuliešius,
architektas

Šaltiniai:
1. Liivi Künnapu, Leonhard Lapin. Teine põhja ja Baltimaade Arhitektuuritriennaal / The Second Nordic-Baltic Architectural Triennial. Tallinn. 1993.
2. Liivi Künnapu. Põhjamaine sära Sakalas.Seletus triennaali juurde .Sirp Nr.39 oktoober 1993 [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 02 d.]. Prieiga per internetą.
3. Ingrid Ruudi. Visions for a new society 1986-1994 [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. balandžio 5 d.]. Prieiga per internetą.