Publikacijos

Apie architektūros komunikacines funkcijas ir policijos pastato Giraitės g. 3 atvejį

stalker walk J. Dūdėno nuotr., padaryta 2016 m. gegužės 21 d. prieš pat pastato suniokojimą.

Straipsnio autorius architektas, menininkas, semiotikas Justinas Dūdėnas

Architektūros komunikacija bendruoju atveju
Pradėkime nuo to, kad architektūra, kad ir kaip ją suprastume, beveik visada yra politiška. Bet kokia architektūra organizuoja ir kontroliuoja mūsų veiksmus – ji valdo, kaip mes judame, kaip orientuojamės, prie ko galime prieiti ir kas nuo mūsų paslepiama. Taigi ji kontroliuoja mūsų veiklą ne įstatymo raidėmis, o pastatytomis struktūromis. Kaip kalnai, jūros, upės ir pelkės nubrėžia politines sienas, sąlygoja prekybos kelius ir tampa geopolitiniu veiksniu, taip pat, tik mažesniu masteliu, veikia gatvės, landmarkai, tvoros, sienos ir durys. Tai drąsiai galima vadinti politiškumu.
Antra politiška savybė yra ta, kad architektūra visuomet turi viešąjį veidą. Šiuolaikinis žmogus visuomet apsuptas tokių veidų. Net jei jis nepraktikuoja tos keistos kultūrinės fiziognomikos, kuri nekviesta braunasi į architektų ar kultūros tyrinėtojų mintis, erdvės spinduliuojamos nuotaikos ir nuostatos neišvengiamai tampa kasdienybės fonu. Scenografija, kuri kartais gali būti vienintelis bendras dalykas tarp jo ir kito praeivio. Taip pat – kažkieno, kas tai sukūrė, kiautas, membrana ar gestas. Tas kažkas gali būti fizinis asmuo su charakteriu arba didikų giminė, arba juridinis asmuo, kuris bando įgauti žmogiškų savybių sintetindamas savo corporate identity. Turbūt dažniausiai tai vienkartiniai investiciniai projektai be individualybės, kurių sukurta architektūra tėra šalutinis produktas, nesusijęs su projekto tikslais. Tačiau tai irgi matyti ir taip pat kuria bendrą nuotaiką.
Kodėl pastatų kūrėjai nebijo savęs prastai reprezentuoti? Tai atrodytų paradoksalu, prisimenant McLuhano [1] idėją, kad architektūra, kaip ir drabužiai, yra žmogaus kūno tąsa. Juk turėtų būti svarbu, kaip atrodai kitiems? Vis dėlto psichologija čia tikriausiai paprasta: niekas neabejoja, kad drabužį rinkaisi pats. O būstai ir būstinės daug dažniau perkami, paveldimi, lemiami kolektyvinių sprendimų. Interjeras daug artimesnis drabužiams nei viešasis pastato veidas (o tarp jų dar galėtume įrašyti automobilį). „Drabužiui“ tolstant nuo kūno, atsakomybė tampa vis labiau kolektyvinė. Interjere prisideda šeima, darbo vietoje – bendradarbiai, valdžia, akcininkai, veikiant mieste įtaką pradeda daryti architektai, įstatymai ir institucijų derinimai. Architektūra tampa bendru rūbu, nebe asmeniniu. Susitarti tarpusavyje dėl pragmatinių dalykų dažnai tampa lengviau nei dėl bendro veido. O susitarti – reiškia komunikuoti.
Šią problematiką galime priskirti prie įvairių tyrinėjimų sričių: architektūros komunikacijos arba architektūros kaip medijos, arba miesto semiotikos. Tačiau skirtumai tarp jų veikiau metodiniai nei principiniai. Svarbu įsivardinti, kad architektūros, kaip mus nuolat supančio informacinio lauko, samprata yra reikšminga ir nepelnytai menkai nagrinėjama. Lietuvos architektų akademiniame kontekste terminas „architektūros kalba“ pirmiausia reiškia tik plastinės išraiškos kalbą. Semantika labiau siejama su postmoderniu formalizmu ir dvigubu kodavimu.
Komunikacija – su NT rinkodaros kampanijomis. Reprezentacija – kaip elitistinio įvaizdžio kūrimas. Visos šios sampratos svarbios ir veikiančios, ir mano pateikti kiek šaržuoti „vertimai“ jas vaizduoja tarsi labai neišsamias. Nors akademiniu požiūriu taip ir būtų, tačiau tikrai vertas dėmesio fragmentiškumas, mano nuomone, atsiranda šias sampratas vartojant atskirai vieną nuo kitos, tarsi savaime pakankamas, be supratimo, kad tai skirtingi to paties daugiabriaunio tūrio paviršiai, vienas kitą tiesiogiai keičiantys ir sudarantys visumą.

O kad komunikacija svarbu, įrodinėti tikriausiai nereikia. Viešieji ryšiai, rodos, yra šiuolaikinės ekonomikos centre. Įtikinėjimas savo produkto, savo veiklos ar net savo paties verte yra kiekvieno kasdienis rūpestis. Tai racionalu: jei kiti nematys tavo veikloje vertės, iškrisi iš apyvartos rato ir tiesiog neišliksi. Į šį žaidimą įsitraukę ir juridiniai asmenys, ir miestai, ir šalys. Miestas turi būti patrauklus gyventojams ir investuotojams, turi demonstruoti patikimumą ir komfortą. Taip veikia rinkos ekonomika, ir čia turbūt viskas gerai.
Tad kokybiškai komunikuoti miestui (ir ne tik) yra išlikimo klausimas. Miestai dabar kuria prekės ženklus, reklamos kampanijas, turi įstaigas, medžiojančias investuotojus, viešuose stenduose giriasi mažiausiais pozityviais pokyčiais ir t. t. Tačiau reklama turi labai aiškias ribas: žmogus nenori būti manipuliuojamas, jis nori būti laisvas. Dėl to vyksta nebylios grumtynės: vartotojas reklamą mokosi atpažinti ir įvertinti, kaip nors nustatyti, kiek joje tiesos, o reklamos kūrėjas mokosi jį pergudrauti. Abipusis pasitikėjimas ribotas. Bet turbūt saugu teigti, kad miesto architektūra ir viešosios erdvės komunikuoja gerokai stabiliau ir patikimiau nei juos pristatančios žinutės. Reklama, parduodanti butą ar atviliojanti turistą, be abejo, atlieka ir placebo funkciją, kai suviliotas klientas džiaugiasi ne tik pačiu produktu, bet ir aplink jį sukurtu įvaizdžiu.
Tačiau lietuviškoji architektūros disciplina šiuos aspektus atmeta, mat monumentalios, išliekančios vertės yra ilgaamžiškesnės, taigi ir svaresnės už kintančias madas ir įvaizdžius, už vienkartines „naujumo“ ar „pigumo“ vertes. Architektūra tarsi atstačiusi laikui nepaklusnios, savaime pakankamos kūrinijos skydą, kurio jokie trumpalaikiai kritikavimai pramušti negali. Į juos atsakymas yra vienas ir nenugalimas: jūs laikini, o kūrinį tik ateities kartos įvertins. Ši nemokama indulgencija suvilioja daugelį architektų ir leidžia jiems išvengti bet kokio viešo kalbėjimo apie savo kūrinius. Grynojo (gal tiksliau sakyti, grynesnio) meno kontekste tai būtų (ir dažnai yra) natūrali menininko pozicija. Tačiau meno kūrinius galima savanoriškai matyti, klausyti ar skaityti, o architektūra yra sritis, kuri neišvengiamai liečia visus, kuri patiriama privalomai ir kuri iš prigimties politiška. Ir jei objektyvusis pasaulis susideda iš laiko ir erdvės, tai kodėl architektams taip vertinant genius loci ir erdvinius kontekstus zeitgeist ir kultūriniai kontekstai turėtų likti užnugary?

Ką komunikuoja Giraitės pastato architektūra?

J_Dudeno sudeliota chronologija J. Dūdėno atkurta įvykių chronologija.

Turbūt galima drąsiai teigti, kad ryškiausias Lietuvos architektūrinis įvykis 2016 m. yra Giraitės g. policijos pastato istorija. Buvęs kelių policijos pastatas, 1982 m. suprojektuotas G. Ramunio ir K. Pempės, buvo privatizuotas su mintim nugriauti, ir architektų bendruomenės atsisveikinimo su pastatu akcija netikėtai virto rimtais debatais dėl pastato išsaugojimo, virtualiu saugotojų ir griovėjų konfliktu ir dideliu institucijų galvos skausmu. Šiam atvejui buvo dedikuota mažiausiai 50 skirtingų publikacijų bei laidų, ir regis, kad jų skaičius vis dar auga. Tokį rezonansą galima mėginti aiškinti dideliu atotrūkiu tarp debatuojančiųjų vertybinių atskaitos taškų, kai kiekviena pusė savo oponentų argumentus laiko antraeiliais (jei ne visiškai niekiniais), o jais grįstą moralinę poziciją – iškreipta vertybine sistema. Be vertybinio pamušalo, kuris iš tiesų jaudina, kuris rodo kažkur esant galbūt net sisteminę neteisybę, toks garsus rezonansas nebūtų galėjęs kilti. Ir drauge tai klasikinė drama, kurioje visi veikėjai nori gero, tačiau istorija užprogramuota baigtis blogai.
Todėl ši istorija gana neblogai atspindi, kokia reikšminga gali būti architektūrinė komunikacija ir ją supantys vieši debatai.
Techniškai kalbant, pats architektūrinis objektas (kaip ir bet kuris kitas artefaktas) savaime nieko nesako. Daiktai, net ir tekstai neturi valios nieko sakyti. Yra tik daugiau ar mažiau sėkminga kūrėjų pastanga ką nors perteikti per savo kūrinį ir yra individuali „skaitytojų“ pastanga ką nors juose išskaityti ir suprasti. Žmogiška komunikacija yra nestabili, nes nėra būdo tiesiogiai perkelti idėjas iš vienos galvos į kitą. Idėjos bandomos paversti tekstu, o tas tekstas kito žmogaus bandomas atgal paversti idėjomis, kurios būtų suprantamos visai kitame idėjų pasaulyje. Tad tą patį tekstinį ar architektūrinį pasakymą skirtingi klausytojai dažnai supras labai skirtingai. Tai postmodernios minties priešaušriu suformulavo R. Barthas [2], teigdamas, kad tokiu atveju nebėra nei reikalinga, nei sąžininga grįsti interpretacijas numanomomis autoriaus intencijomis. Pasakyta tai, kas pasakyta. O kas norėta pasakyti, bandyta pasakyti arba kas nutylėta – lieka tik kažkieno vieno vidinio pasaulio dalis. Svarbu tik tai, ką gebame iš to suprasti, o kūrinio autorius perkeltine prasme čia miręs.
Tuo metu „skaitymo“ pastangos rezultatas tiesiogiai priklauso nuo paties skaitytojo: ar jis žino, kokia buvo šio pastato paskirtis, ką jis žino apie dešimtojo dešimtmečio Lietuvą, ką jis žino apie postmodernizmą ir t. t. Turbūt galima sakyti, kad bendražmogiškai, kūniškai ir tiesmukai suprantamos pastato savybės, nereikalaujančios specialių žinių, byloja garsiau nei subtilesni aspektai. Tad nuo jų ir pradėkime.
Pailgas raudonų plytų tūris, raštuotas ritmiškai išdėliotais langais, tarsi netvarkingas: venas galas lyg nukąstas, per vidurį skylė, kurios kontūrą žymi „aptrupėję“ langai, o ją kiaurai veria lankstyta sienutė. Stačiakampiškumas atpažįstamas kaip „buvusi“ pirminė forma, iš kurios dramatiškai iškirsti nereguliarūs segmentai. Atpažįstamos irimo, neigimo konotacijos. Žinantys, kad tai policijos pastatas, čia gali įžvelgti ironiją, net rezistenciją, tačiau daugelis turbūt jį lankydavo apimti šiokios tokios įtampos, ir architektūriniai vaizdiniai, užuot patraukę dėmesį ar sukėlę susidomėjimą, veikiau prisidėdavo prie rūstaus nesaugumo jausmo. Panašų efektą gali kelti ir lankytojo kelio organizavimas – jis įtraukiamas į komplikuotą, dviem terasomis perskirtą bromą pastato centre, kur nesistengiama suteikti aiškumo, kuris iš dviejų įėjimų jam skirtas. Galiausiai vidinėje struktūroje dominuoja ilgi, žemi ir tamsūs koridoriai, dvelkiantys mechaniniu biurokratizmu. Emociškai kalbant, atrodo, kad žmogus čia nėra labai mylimas.
Pastabesniems galėjo užkliūti jokios pragmatiškos paskirties neturintis bokštas arba panašumas į šautuvą žiūrint iš paukščio skrydžio. Tai akivaizdūs postmodernistiniai žaidimai prasmėmis. Žinantiems postmodernizmo principus (kad ir bendrakultūrinius) pastatas jau gali tapti intelektinės mankštos įrankiu, o susipažinusiems su lietuviško postmodernizmo architektūra yra dar įdomiau. Pas mus postmodernistinė architektūra dažniausiai suprantama kritinio regionalizmo prasme [3], eklektiniais koliažais įtraukianti istoristines formas. Tarptautiniame kultūrinės ar filosofinės polemikos lauke lietuvių architektai lyg nedalyvavo, net vietiniu lygmeniu viešas kritinių postmodernizmo tekstų aptarinėjimas sunkiai aptinkamas. Susidaro įspūdis, kad lietuvių modernistinė ir postmodernistinė architektūra labiau orientavosi į plastiką, formą, išraišką, talentingai perimant iš užsienio atkeliaujančius įvaizdžius, tačiau nelabai gilinantis į jas pagimdžiusius debatus ir kultūrines jų reikšmes.
Tačiau policijos pastatas Giraitės g. 3 atrodo kaip maloni išimtis. Nors nežinome realių sukūrimo aplinkybių, ką ir kaip architektai svarstė, formų dialogas pirmiau mezgasi ne su istorinėmis formomis, o su esamu urbanistiniu ir tuometiniu politiniu kontekstu. Susidaro įspūdis, kad eskizuojant kūrybinėje grupėje vyko sveiki, gyvi ir gilūs debatai, – gal ne tokie stiprūs kaip Chora L Works [4] atveju, tačiau juntamas ryšys su šia pagarbą keliančia vidine kultūra.
Todėl būtent šis pastatas žymėjo kitokio, veikiau intelektualaus nei sentimentalaus postmodernizmo sampratą. Šis pastatas darė įspūdį tuomet dar studijuojančiam A. Ambrasui, mat būtent jį pasirinko kopijavimo-analizės užduočiai. O 2013 m. įrašytame (neskelbtame) interviu jis sakė: „Jie [architektūros dėstytojai] tarsi pripažino kad „teisingos architektūros“ taisyklės yra. O su postmodernizmu plūstelėjo naujas perskaitymas, naujų scenarijų, intrigų atradimas. Tik dabar postmodernizmą, kaip pastebėjau, teoretikai suveda į pseudoistorizmo atkartojimą – ir tai vadina postmodernizmu. Bent mes visai kitaip jį supratom. Visaip sukdavom galvas, kaip pernelyg paprastus uždavinius padaryti sau sudėtingesnius.“
Tad galima sakyti, kad pagrindinės teigiamos pastato vertės yra ne atskirose detalėse, o jų visumoje, kuri rodo gana savitą ir savalaikį mąstymo būdą, nė kiek neatsiliekantį nuo analogiškų madų Vakaruose. Visgi lengviau įskaitomos negatyviosios vertės – nejaukumas ir klaidumas taip pat aktualios ir, paradoksaliai, pastatui apgriuvus, ne esmiškai pakinta, o kone nuosekliai sustiprėja. Tai pagrįsta kritika. Tačiau nepamirškime, kad idėja, jog menas ir turėtų nebūti patogus, kad jis gali būti svarbesnis už praktiškumą ar draugiškumą, vienu metu galiojo ir architektūroje. Tai šiais laikais nebepriimtina, tačiau tuo metu buvo elitinės kūrybos požymis. Ir ar vien tai, kad tokio nepragmatiško požiūrio į visuomeninę architektūrą galbūt daugiau niekada nebegalėsime turėti, nėra savaime įdomu?
Dėl pastato vertės kilę vieši ir garsūs debatai turiniu buvo gana skurdūs. Dominuojantys argumentai – ekonominiai. Tiesmukai ekonominiai – kad pastatą saugoti neracionalu, ir kiek jautresni, pagrįsti įvaizdžio ekonomika – kad tai demonstruoja netvarką šalyje ir atbaido potencialius investuotojus. Šiuos pagrįstus argumentus buvo bandoma atsverti architektūrinėmis vertėmis, kurias pačias artikuliuoti skaidriai, o juo labiau garsiai, ne itin sekėsi. Įvardinti architektūros komunikuojamas vertes buvo bandoma tik santykinai nedidelio populiarumo profesinėse svetainėse, kaip kad pilotas.lt, architektusajunga.lt ar archmap.lt.
Pirmasis pradėjęs viešai kalbėti apie šį atvejį, Audrys Karalius abstrakčiai pabrėžia bendrą architektūros kokybę, bei pavadina pastatą postmodernizmo grynuoliu. Itin didelė reikšmė teikiama įtakai, kurią projektas darė tuomet studijuojančiai (jo paties) kartai. Taip pat pažymimas, bet nepatikslinamas rezistencijos per architektūrą aspektas [5]. Tuo vertės eksplikavimas ir baigiamas. Netrukus Architektų sąjunga išplatina pareiškimą [6], kuriame architektūros kokybė nusakoma tiesiog abstrakčiai paminint, kad objektas aukštos meninės vertės, o jo autoriai savo laiku buvo viešai įvertinti.
Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, tiesiai paklaustas, kokios pastato savybės vertingos, pamini tokius bruožus: dermę su kraštovaizdžiu, lakonišką kompoziciją, raudonų plytų išskirtinumą stambiaplokštės statybos laikais bei „charakteringumą laikmečiui“ [7].
Dar nesuprantamesnės vertės nurodomos architektūros konkursą [8] laimėjusio DO architects projekto aiškinamajame rašte: „… kelių policijos pastate yra užkoduotos esminės moderniosios Vakarų Europos architektūrinės vertybės: vientisumas, santykis su gamta ir medžiagiškumas. Šias fundamentalias vertybes ir atradimus siūlome išsaugoti…“ [9]. Kaip įžvelgiamas pastato vientisumas, sunku suprasti, o santykis su gamta ir medžiagiškumas, be abejo, kažkoks neišvengiamai yra, tačiau koks konkrečiai, ir kuo jis vertingas, nepatikslinama.
Kituose konkursui pateiktuose aiškinamuosiuose raštuose vertės dažniausiai eksplikuojamos irgi vienu ar dviem sakiniais, tačiau minimos gana skirtingos savybės. Jų sąrašas, kai kurias formuluotes sutrumpinant, atrodytų maždaug šitaip: „gera architektūra (2 kartus), geros proporcijos (2 kartus), urbanistinis sprendimas, įkomponavimas į aplinką (2 kartus), savotiškas dominavimas erdvėje, santykis su gamta, santykis su reljefu, santykis su elektrine, nevaržomas žmonių judėjimas, kompozicija, kompozicinės ašys, išraiškingas ilgo tūrio dekonstravimas, taki sienos geometrija, tektoninė tėkmė, kitimas, vientisumas, postmodernistinės detalės, medžiagiškumas (2 kartus), kai kurie jo rakursai jau tapo beveik kultiniai“. Iš viso kokios nors vertės minėtos devyniuose darbuose iš keturiolikos.
Bene išsamiausią verčių eksplikaciją interviu LRT pateikė [10] Tomas Grunskis, tarp jų pastebėdamas metaforiškumą ir dvigubą kodavimą. Vis dėlto svariausias argumentas, kuris ir buvo galiausiai pateiktas plačiajai publikai [11], yra tokios postmodernistinės krypties retumas. Šia prasme panašiai rašė ir Rolandas Palekas [12], kaip pamatinę kultūrinę vertybę nurodydamas tiesiog įvairovę.
Sumuojant argumentus panašėja, jog tie, kurie siejami su pastato architektūrinėmis (materialiosiomis) savybėmis, yra sunkiau ir rečiau argumentuojami, tad beveik nedalyvauja platesnėje diskusijoje. Kitos paminėtos savybės kyla ne tiek iš konkrečių architektūrinių sprendimų, kiek iš juose atpažįstamų kultūrinių kontekstų: vieno iš konkuruojančių pasaulėvaizdžių (postmodernios, daugiasluoksnės minties), sovietmečio situacijos (plytų, ironijos, rezistencijos) įtaka to laiko architektams ir t. t. Kitaip tariant, daugiau diskutuojama ne kiek vertingas pats pastatas, o jo žymimi procesai ir idėjos. Tai pabrėžė tiek T. Grunskis, tiek R. Palekas, sakydami, kad šio pastato vertė nėra fizinė.

Kas iš to?
Galima drąsiai sakyti, jog architektūra yra stipri komunikaciją pernešanti medija. Ir kalbėjimas per architektūrą pirmiausia yra ne komunikacija apie architektūrą, o apie visuomenę, jos kultūrą ir politiką. Kas mes buvom kaip visuomenė, ką mes veikėm sunkiais laikais, ką veikėm kai daug galėjom, kas pavyko, o kas – ne. Ir ne mažiau svarbu, kad ši istorija padeda matyti, kas mes esam dabar. Arba A. J. Greimo žodžiais tariant, „erdvinė kalba pirmiausia pasirodo esanti kalba, kuria visuomenė kažką reiškia sau“ [13]. Tai labai svarbi architektūros savybė, dažnai veikianti net stipriau už subtilias formos pajautas ar išmanias funkcijos optimizacijas. Galbūt ji apleista, nes kažkaip nepateko tarp esminių Vitruvijaus reikalavimų architektūrai, galbūt ji „savaime aiški“ – sunku pasakyti, tačiau lengva teigti, kad tai veikia ir kad tai svarbu.
Šiuo tekstu nebandau agituoti už fizinį pastato Giraitės g. 3 išsaugojimą (todėl, kad nuoširdžiai nežinau, ar tai būtų labiau teisingas ar klaidingas sprendimas). Tačiau bandau agituoti už, mano nuomone, aiškesnį dalyką: už tai, kad kolektyviai bandytume geriau suprasti, ką mes pasakojame apie save, savo miestą, savo šalį ir savo civilizaciją kurdami kiekvieną erdvę ir statydami kiekvieną pastatą. Akademinėmis priemonėmis, straipsniais, pokalbiais ar kitokiais būdais. Nes komunikavimas per architektūrą – tai politinis veikimas, ir tai kalbėjimas ateities kartoms. Galbūt mes, kaip visuomenė, šią sferą apleidžiame tiesiog iš tingumo? Silpnos debatų kultūros? Silpno humanitarinio išprusimo? Juk apie tai kalbėti sudėtingiau nei apie finansinius srautus, kurie apskritai neturi jokių kokybinių parametrų. Pinigų srautai būna didesni arba mažesni, jie baigsis ir vėl prasidės, o architektūra išliks, ir išliks su visomis ją supančiomis istorijomis – kaip kolektyvinis šalies rūbas, kurį labai sunku persivilkti ir dar sunkiau išsiskalbti.

[1] Mashall McLuhan, Understanding media. The extension of man, 1994, MIT Press
[2] Roland Barthes, „The death of the author”, Aspen no.5+6, Roaring Fork Press, NYC, 1967
[3] Martynas Mankus, „Postmodernizmo idėjų raiška XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Lietuvos architektūros darbų konkursuose ir neįgyvendintuose projektuose“, Mokslas – Lietuvos ateitis, Vol 6, No 3, 2014
[4] Peter Eisenman, Jacques Derrida, „Chora L Works“, The Monacelli Press, 1997
[5] Audrys Karalius, „Prie architektūros kapo. Kodėl laidojame tai, ką turime geriausio?“, Pilotas.lt, 2016 03 18
[6] Marius Šaliamoras, „Dėl buvusio Kelių policijos pastato Giraitės g. 3 Vilniuje išsaugojimo“, architektusajunga.lt, 2016 03 (tiksli publikacijos data svetainėje nenurodoma)
[7] Aurimas Perednis, Mindaugas Pakalnis ir kiti, „Ką daryti su LIDL nupirktu pastatu?“, Žinių radijas, 2016 10 18
[8] Kultūros paveldo departamentui nusprendus nenustatinėti pastato Giraitės g. 3 vertingųjų savybių, pastato vertės klausimą nutarta spręsti paskelbiant architektūros konkursą naujam biurų pastatui (įvyksta 2016 12 12). Dėl to konkursiniuose darbuose glaustai minimos pastato vertės tampa paradoksaliai reikšminga, itin nedideliam žmonių ratui pastebima informacija.
[9] „Biurų parko Giraitės g. 3 Vilniuje konkurso rezultatai“, architektusajunga.lt (publikacijos data svetainėje nenurodoma)
[10] Tomas Grunskis, Raminta Jonykaitė, asmeninis įrašas.
[11] Jolanta Kryževičienė, „Nes man tai rūpi“, LRT.lt, 2016 12 04
[12] Rolandas Palekas, Danutė Ramoškevičiūtė, „Architektūros vertė ir vertintojai“, ASA.lt, 2016 11 09
[13] Algirdas Julius Greimas, „Topologinės semiotikos linkui“, Baltos lankos, Nr. 34, Vilnius: Baltos lankos, 2011