Publikacijos

Apie buvusios kelių policijos būstinės pastato architektūros vertę

3 Buvęs kelių policijos pastatas (Giraitės g. 3, Vilnius). A. Ambraso nuotr.

Batalijų dėl buvusio kelių policijos pastato Giraitės g. 3, Vilniuje [1] metu vis pasigirsdavo vox populi „o kuo jis vertingas? Jūs, architektai, paaiškinkite mums, neišmanantiems architektūros subtilybių, dėl ko būtų verta saugoti šį pastatą.“[2] Bet ar kyla toks poreikis aiškintis istorinių pastatų atžvilgiu? Tarkime, dėl Šv. Onos bažnyčios vertės niekas neabejoja, nors vargu ar dažnas galėtų papasakoti apie jos architektūrinę raišką, vertingus bruožus, savitumą.

O dabar įsivaizduokime, kad dėl kažkokių priežasčių tenka griauti Šv. Onos bažnyčią. Yra galimybė išsaugoti jos fragmentus, gal net perteikti jos architektūros charakterį. Daugelis architektų suka galvą, kaip taktiškiau pasielgus, o vieni nieko nemodami pasiūlo viską nugriauti, jos vietoje pastatyti naują pastatą, ant fasado užklijuoti jos vakarinio (pagrindinio) fasado fotografiją, kartu atkartoti pagrindinio fasado siluetą. Gražu? Gal. O ar perteiktas istorinio pastato charakteris? Vargu. Ta nuotrauka – viso labo šešėlis kadaise auksarankių meistrų sumūrytos Dievo buveinės.
Šis palyginimas ne tam, kad sulygintumėme du pastatus, o kad pajustumėme netekties graužatį Šv. Onos bažnyčios atveju.

Tarkime, kad yra žmonių (tiesą sakant, ne tiek jau mažai), kuriems rūpi ir skauda ne tik dėl šimtmečius skaičiuojančio protėvių paveldo, bet ir ne tokio seno, vos keletą dešimtmečių menančio architektūros palikimo, kuris galėtų likti ateinančioms kartoms kaip mūsų dienų ženklas.
Ar toks yra (kol dar yra) buvęs Kelių policijos pastatas? Ar tikrai jis vertas išlikimo? Kad patvirtintumėme ar paneigtumėme šią prielaidą, reikia turėti atspirties tašką, leidžiantį gretinti to paties laikmečio objektus; juolab, suprasti jų charakterius, užčiuopti svarbiausias savybes. Nes tik taip būtų galima nustatyti buvusio kelių policijos būstinės pastato (Giraitės g. 3, Vilnius) kaip kultūros vertybės reikšmingumo lygį. Konkrečiu atveju mums svarbu nustatyti, ar objektas atitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų apraše (Nekilnojamųjų kultūros vertybių… 2015) įvardintus svarbumo ir unikalumo kriterijus.[3] Straipsnio autorės prielaida: taip, jis yra tipinis pasaulinės postmodernistinės architektūros stilistikos pavyzdys, tačiau Lietuvos mastu jis svarbus ir unikalus.

Kelių policijos pastato atitikimas vertybiniams kriterijams

VAM(L-III)S-3-06 Kelių policijos pastato aksonometrija (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt

Kalbant apie postmodernizmą architektūroje, reikia įsisąmoninti vieną dalyką: postmodernistinė architektūra (1970-1990) radosi kaip priešprieša modernistinei architektūrai, kuri pabrėžė funkcines, technines bei erdvines statinio savybes, atsisakant dekoro ir nusigręžiant nuo istorinių stilių. Tad postmodernistinė architektūra grįžta prie pamintų vertybių, kartu svarbiais tampa visa, kas įvairu ir individualu – kaip ir patys žmonės (Mankus 2012).

Remiantis Docomomo skelbiamais vertinimo kriterijais (How to Evaluate…) [4] kaip esminiais šiuolaikinei architektūrai vertinti, galima aptarti nagrinėjamo objekto architektūrinę raišką:

1. Technologinis kriterijus: ar objekte panaudotos novatoriškos technologijos siekiant įgyvendinti konstrukcinius, programinius ir estetinius uždavinius?
Centriniame praėjime „pakabinti“ unikalūs kubai-erkeriai tuo metu reikalavo nemenko technologijų išmanymo bei novatoriškumo (net 2012 m. toks sprendimas vis dar pateikiamas kaip originalus, pvz., MVRDV sukurta DNB būstinė Osle ).

6   Pagrindinis įėjimas. Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. A. Ambraso nuotr.
_DNB_Osle_MVRDV  DNB būstinė Osle (A. Štelbienė nuotr.).

2. Socialinis kriterijus: ar projektas atspindi besikeičiančius XX a. socialinio gyvenimo modelius? Ar autorius siekė pagerinti gyvenimo ar darbo aplinkos sąlygas, įtakoti žmonių elgseną naudodamas statinio formą ar funkciją?
a) Postmodernizmas – tarptautinis stilius, vyravęs už „geležinės uždangos“, šis architektų K. Pempės ir G. Ramunio kūrinys – it laisvės siekio deklaracija, šviežias gūsis, kurį įvertino ir TSRS Maskvoje vykusio sąjunginio konkurso komisija, kolegos. Net po gero laiko tarpo, 1992 m. atvykusiai architektūros profesūros ir studentų delegacijai iš Lenkijos, susipažinus su vilnietiškąja architektūra, šis objektas buvo išrinktas į geriausiųjų penketuką;
b) nors iš pirmo žvilgsnio pastebimos jo taisyklingos geometrinės formos, statinys yra dvilypis: poilsio, bendros erdvės plastiškos, sykiu tai – reminiscencija į senamiesčio gatveles vien dėka architektų noro sukurti humaniškas, kamerines erdves, tuo tarpu darbo kabinetai surikiuoti į eilę, skatina susikaupimą, tvarką, tveria darbingą atmosferą. Tokiu būdu užprogramuojama ir žmonių elgsena.
3. Meninis ir estetinis kriterijus: ar objektas demonstruoja kompozicijos, proporcijų, mastelio, medžiagų ir detalių meistriškumą?
Be abejonių: taisyklingos tūrių proporcijos, proporcingos angos sienose, jų ritmiškumas kuria stabilumo, disciplinos įvaizdį, medžiagiškumas – kontekstualus (raudonų plytų mūras mezga ryšį su netoliese stovinčiu elektrinės pastatu), net detalių spalvos suderintos (rudas aliuminis, raudonų plytų mūras). Pats pastatas – siauras ir ilgas (111 m) – buvo padiktuotas sklypo konfigūracijos, o taikantis prie nelygaus reljefo suprojektuotos atraminės sienos kartu atlieka ir estetinį vaidmenį: šalia taisyklingų geometrinių formų „brėžia“ plastiškas linijas, simbolizuojančias humaniškas poilsio erdves.
4. Pavyzdinis (kanono) kriterijus: ar objektas ar jo autorius yra žymūs ar įtakingi? Ar tai pavyzdinis objektas?
Tai etaloninis postmodernistinės architektūros (dekoras, istorinių stilių interpretacija, pabrėžiama įvairovė ir individualumas, architektūriniai sprendimai simbolizuoja istorinę aplinką) kūrinys, unikalus savo tuomete paskirtimi ir raiška:
a) jo architektūrinė raiška kontekstuali: citatos iš urbanistinės aplinkos – naudotos tos pačios medžiagos – raudonos plytos – kaip ir užnugaryje stovinčios Vilniaus antroji termofikacinės elektrinės („Teploelektroprojekt“, 1948 m.), toks pat taisyklingos geometrinės formos tūris su ritmiškai sukomponuotomis angomis, elektrinės kaminai čia „virsta“ bokštu, kuris sykiu yra ir aliuzija tiek į kaminą (dūmtraukį), tiek į kampanilę. Iš vidinio kiemo su pavėsine atpažįstamas ir kultūrinis, vilnietiškojo senamiesčio kontekstas. Turtinga formų ir prasmių dermė: plastiškos formos signalizuoja poilsio zonas, judėjimą, jos derinamos su statiškomis, tvirtomis, disciplinuotomis (policijos įvaizdis). Parapetas su „šaudymo angomis“ skirtas pagyvinti į šiaurės rytus atgręžtą, tad didžiąją paros dalį tūnantį šešėlyje fasadą… taip saulę paverčiant aktyviu dalyviu šešėlyje skendinčiame fasade;
b) dvigubas (net – trigubas) simbolių kodavimas per formas: aplinkos (tiek geografiniu aspektu, tiek kultūriniu – daug sąsajų su greta stovinčia į Kultūros paveldo registrą įtraukta elektrine), funkcijos (suplanuotos skirtingos plastikos funkcinės zonos) ir paskirties (pastato įvaizdis reprezentuoja rūsčią, tvirtą, disciplinuotą policiją/ miliciją);
c) kompozicinės tūrių, fasadų priemonės – postmodernistinės: taisyklingos ritmiškai išdėstytos kvadratinės langų angos, net detalės: pavėsinė, parapetas su angomis „šaudymui“ – liudija, kad šis pastatas yra postmodernistinės architektūros grynuolis.
5. Įtakos kriterijus: ar šis darbas buvo savo srities pradininkas (pionierius) ir savo būdingais bruožais padarė įtaką kitiems architektams?
Audrius Ambrasas, vienas akcijos „nusifotografuok su autoriumi prie Kelių policijos pastato“ iniciatorių yra ir vienas sekėjų, visa jo karta sėmėsi įkvėpimo (ne pažodinio istorinių formų citavimo, o paieškomis kaip galima reaguoti į aplinką, interpretuoti paskirtį ir ją koduoti pastato išraiškoje simbolių kalba).

Akcija 2016-04-01 Architektų A. Ambraso ir D. Bakšienės inicijuotos akcijos  „Nusifotografuok su autoriumi prie Kelių policijos pastato“ 2016-04-01 metu. A. Štelbienės nuotr.

6. Vientisumas/ autentiškumas: ar originalus architektūrinis sumanymas išlikęs ir matomas? Ar yra padaryta medžiaginių pakeitimų, susijusių su objekto ar vietovės architektūriniu integralumu?
Pradinė meninė idėja pilnai įgyvendinta ir ištransliuota, ji lengvai perskaitoma – statinys ikoninis, reprezentuojantis tvarką, discipliną ir tvirtumą, kartu kūrėjai sukūrė humaniškas poilsio zonas ir dermę su aplinka.

Sugretinimas su pasauliniais postmodernistinės architektūros pavyzdžiais

 

104-2 Aldo Rossi San Cataldo kolumbariumu Modenoje. cit.io/ Alamy nuotr.

Aptartieji objekto bruožai byloja apie jo unikalumą, leidžiantį gretinti objektą su tarptautiniais postmodernizmo etalonais tapusiais pastatais, pavyzdžiui, Aldo Rossi San Cataldo kolumbariumu Modenoje (1980) ar Philipo Johnsono ir Johno Burgee AT ir T pastatu Niujorke (1984). Kelių policijos pastatas yra turtingas prasmių ir simbolių kodavimo, turintis socialinę reikšmę (laisvės gūsis), subtilią ir įtaigią meninę raišką (jo proporcijos, mastelis, medžiagiškumas ir mažosios architektūros detalės – gerai apgalvotos ir atidžiai parinktos). Tad objektas tikrai nėra, kaip teisingai pastebi Marija Drėmaitė, daugeliui postmodernistinės architektūros pastatų būdingo formalaus sekimo madinga stilistika pavyzdys (Drėmaitė 2012).

VAM-10_L-III_-S_01-07 M. Žilinsko galerijos Kaune (1984) projektas. Autoriai – architektai E. Miliūnas, S. Juškys, K. Kisielius. www.archmuziejus.lt

Tokių „grynojo“ postmodernizmo objektų Lietuvoje yra itin nedaug: be nagrinėjamo pastato, dar būtų galima paminėti E. Miliūno ir kt. sukurtą M. Žilinsko galeriją Kaune (1984) ar Šeškinės visuomeninis prekybos centrą Vilniuje (G. Baravykas, K. Pempė, G. Ramunis; 1986) (pastarasis, deja, smarkiai apgadintas rekonstrukcijų). Dėl šių ypatybių nagrinėjamam objektui turėtų būti suteiktas Lietuvos Respublikos nacionalinio lygmens kultūros vertybės statusas ir apsauga.

Ateities darbai

Ši analizė nepretenduoja į išsamų baigtinį Giraitės g. 3 pastato tyrimą. Bet gal suteiks impulsą ilgiau susimąstyti apie mus supančius statinius ir paakins domėtis jų (sykiu – ir paties skaitytojo) savastimi.
Kita vertus, žmonės neklysta: norint sėkmingai įvertinti konkretų modernistinės architektūros pavyzdį, reikia ir specifinių žinių. Reikia išmanyti to meto politinį-ekonominį- kultūrinį kontekstą, žinoti faktus, lėmusius tam tikrus architektūrinius sprendimus. Puiku, jei yra galimybė sugretinti analizuojamą pastatą su praeities ir dabartiniais architektūros objektais, padedančiais išvysti platesnį architektūros lauko vaizdą. Tad priešaky laukia daug kruopštaus darbo.
Iš esmės kelių policijos pastato atvejis – paskata imtis menkai vykdytos užduoties tyrinėti sovietmečio architektūros palikimą. Kaip taikliai pastebėjo dr. Vaidas Petrulis, pirmą turime inventorizuoti, kiek tokio palikimo turime, o tada jau galėsime analizuoti, kuri jo dalis verta kultūros paveldo vardo. Deja, postmodernistinės architektų gerų pavyzdžių – stiprios architektūros, konceptualiai reprezentuojančios šią stilistinę srovę Lietuvos architektūroje – yra itin mažai. Baugu, kad greitu laikų jų gali išvis nelikti.

Architektūrologė Aida Štelbienė
www.archmuziejus.lt

Išnašos:

[1] Originalus pavadinimas: Valstybinės automobilių inspekcijos pastatas. Autoriai: Kęstutis Pempė, (AA) Gytis Ramunis. Projektavimas: 1980-1981, statyba – 1981-1985 m.
[2] Šis straipsnis – išplėstas rašto, rašyto Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dar 2016 m. rugsėjo mėnesį, tekstas.
[3] Svarbumo, retumo ir unikalumo punktai siejasi ir su Aprašo 8 punkto 5 papunkčio nuostata, kad tai turi būti akivaizdūs konkretaus istorinio laikmečio, pripažinto meninio stiliaus ar srovės atstovai ar amžininkai.
[4] Siekdama išvengti daugkartinių vertimų, galimai klaidinsiančių besidominčius modernaus paveldo tema, pasitelksiu M. Drėmaitės jos straipsnyje pateiktą vertimą (Drėmaitė 2012).

Literatūra ir šaltiniai:
Drėmaitė, M. 2012. Moderniosios architektūros paveldas Lietuvoje: teorinis aspektas. Architektūra ir urbanistika. VGTU: „Technika“, 36(3): 149-160.
How to Evaluate Modern Buildings and Sites. DOCOMOMO US [interaktyvus], [žiūrėta 2016-05-17]. Prieiga per internetą: http://www.docomomo-us.org/register/how-to-evaluate
Mankus, M. Skaitant architektūros ženklus Lietuvoje. [interaktyvus], [žiūrėta 2016-05-17]. Prieiga per internetą: http://www.architekturumai.lt/pages/posts/skaitant-architekturos-zenklus-lietuvoje-144.php
Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas (su pakeitimais nuo 2015-12-02). [interaktyvus], [žiūrėta 2016-05-19]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.9A8B1926C66E/OSiaDuMQjH