BEEPART kūrybinės dirbtuvės, Pilaitė, Vilnius. Autoriai Simonas Liūga, Andrius Ciplijauskas, 2011
Vos prieš porą metų, 2013 m., medijų kanalais nuvilnijo intriguojanti gyvenamųjų namų statybos idėja, kurią TED [1] „idėjų, vertų dalijimosi“ konferencijoje pristatė jos generatorius – architektas dizaineris Alastairas Parvinas [2]. Architektūra žmonėms, sukurta žmonių – skelbė pranešimo antraštė.
WikiHouse konceptas sprogteli į orą kaip saityno logikos akibrokštas nusistovėjusiai projektavimo ir statybos sistemų tradicijai. Netikėtas, neįtikėtinas, bet realus atvirojo kodo sprendimas statyboms – namai, kuriuos gali pats susiprojektuoti, atsispausdinti (!) ir susirinkti. Tai – viešai prieinamų dizaino ir statybos sprendimų sistema, veikianti kaip idėjų generavimo, gamybos ir dalijimosi prijungties režimu (online) platforma [3]. „Tai ne pokštas, o naujoviškas namų statymo būdas, numatantis nebrangią ir tvarią statybų konstrukciją“, – rodė lietuviškas delfi.tv vaizdo įrašas su antrašte „Atsispausdink būstą pats 3D aparatu“ [4].
BEEPART kūrybinės dirbtuvės, Pilaitė, Vilnius. Autoriai Simonas Liūga, Andrius Ciplijauskas, 2011
Ši inovatyvi surenkamųjų namų idėja gimsta kaip XXI a. ateities miestų vizija ir galimybė, atsakas į pasaulinės ekonominės, socialinės, ekologinės krizės ir gamtos katastrofų sukeltus padarinius: klimato šilimo, urbanizacijos, sveikatos ir kt. Jos šerdyje – aukštyn kojom apverstos žaidimo taisyklės – galimybė ir teisė miestiečiams patiems formuoti miestus bei statydintis savo namus: pigiai, greitai, efektyviai, kokybiškai. Galimybių ir pagreitį suteikia technologinė laikotarpio aplinka: nuo atvirojo kodo saityno sistemos iki 3D spausdintuvų.
Nors idėjos autoriai teigia, kad WikiHouse tėra tik labai labai menkas atsakymas į milžiniškas sparčiai augančių miestų problemas, tačiau jis yra labai globalus. Nes šiandienos miestai – tai ne dangoraižių miestai, o patys save kuriantys ir susikuriantys miestai. Supraskime, miestai kaip didžiausios organizuotų bendruomenių veikusios dizainerių, architektų, statytojų komandos pasklidusios po visą pasaulį. Dar daugiau. Reikšmingiausios XX a. dizaino idėjos, pabrėžė A. Parvin, susijusios su vartojimo demokratizavimu, kaip antai, Henry Ford, Levittown, „Coca-Cola“, IKEA – tai XXI amžiaus dizainas, nukreiptas į gamybos demokratizavimą, į tai, kas itin svarbu, kai kalbama apie architektūrą ir miestus, architektūrą miestuose.
Iš čia išplaukia ir dar vienas svarbus tokios bendruomenės kūryba ir savikūra grindžiamos prieigos privalumas, kurį pabrėžia jaunos kartos architektas. Anot jo, šiandien esame įstrigę XX a. industrinės eros mąstyme, įkalinti masinėse, monolitinėse forma seka finansus struktūrose, už kurių formavimą atsakingos didžiulės organizacijos ir korporacijos. Galimybė patiems kurti savo aplinką iš esmės kuria visai naujas konkrečios vietos – vietos, kurioje norisi gyventi, vertes [5].
Kiosk, Šančiai, Kaunas. Kotrynos Valiukevičiūtės nuotr., 2015
Atmetus atvirojo kodo sistemą ir galimybę žinioms pildytis bei skleistis Wikipedijos principu tinkle, reikia pripažinti, kad WikiHouse surenkamųjų namų idėja nėra unikali ar vienas karys naujojo amžiaus statybos fronte. Jau kurį laiką stebime vis augantį tokių judėjimų, kaip pasidaryk pats (angl. Do It Yourself, DIY) ar mažų, nykštukinių namų (angl. Tiny House), populiarumą visuomenėse ir bendruomenėse.
Judėjimai, kurie ne taip seniai kėlė jei ne juoką, tai lengvą profesionalų šypsenėlę – neva tai savotiškas architektūros farsas, šiandien įvairialypių krizių fone verčia į juos reaguoti kur kas rimčiau. Nepaisant to, kad jų ištakos susijusios su antiarchitektūriniu, antistatybiniu požiūriu, į jį įsitraukia vis daugiau architektų profesionalų, kurie imasi spręsti bei universalizuoti pasidaryk pats idėjas, privedančias iki tokių sprendinių, kaip WikiHouse atvejis.
„Ar tai architektūra? Ne. Ar ji reikalinga? Taip“ – ko gero, tai turėjo omenyje Peteris Eisenmanas, atsakydamas į žurnalisto klausimą apie architektūros padėtį šiandien [6].
Ir vis dėlto. Klausimas apie architektūrą iš didžiosios raidės, kuri apima kelių išrinktųjų pavyzdžius projektuojant didžius dangoraižius ar įspūdingus ikoninius muziejus, rodos, vis dažniau kelia abejonių. Ypač po 2007 m. didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės, kuri itin skaudžiai palietė architektūrą. 2012 m. „The New Tork Times“ nedviprasmiškai konstatavo „Nori darbo? Studijuok koledže, tik nesirink architektūros specialybės“ (angl. Want a Job? Go to College, and Don’t Major in Architecture) [7] publikuotame straipsnyje, kuriame apibendrinta sudėtinga jaunųjų architektų situacija rinkoje ir didžiausias nedarbo procentas baigus mokslus.
Diskutuoti apie tai, kad architektų turėtų būti parengiama perpus mažiau, viešojoje erdvėje pradėta ir Lietuvoje. Nuomonių daug: pradedant tuo, kad ne universitetai kalti, jog ruošiama per daug ar ne tokių architektų, o kad rinka nepasiruošusi visų jų įdarbinti, per maža kvalifikuotų darbo vietų pasiūla, ir baigiant tuo, kad valdžia ar užsakovai atsakingi už tai, jog neinvestuoja į gerą architektūrą [8]. Tačiau bijau, kad šuo pakastas ne visai čia… Tiksliau, dramblys kambaryje – tik ar pastebime?
Kiosk opening event, Andriaus Aleksandravičiaus nuotr. (Kaunodiena.lt), 2015
Bendruomene grindžiama architektūra ir projektavimas (community based architecture, community based design), humanitarinis dizainas (humanitarian design), viešojo intereso dizainas (public interest design), architektūra žmonėms, žmogiškumui (architecture for humanity) – galėtume sakyti, yra vyraujanti šiandienės architektūros kryptis tikrąja šio žodžio prasme. Architektūra, aprėpianti visus tuos 99 %, liekančius nuo „aukštosios“ architektūros.
Keletas faktų. 1999 m. įkuriama sąjūdį architektūrinėje veikloje sukėlusi organizacija – ne pelno siekianti organizacija Amerikoje „Architecure for Humanity“ [9]. 2005 m. Harvardo Dizaino koledže įvyksta ekspertų susitikimas bendruomenės problemas perteikiančio dizaino klausimais. Rezultatas – įsteigiamas SEED (Social Economic Environmental Design – socialinis ekonominis aplinkos dizainas) tinklas. 2006 m. pasirodo knyga „Design Like You Give A Damn: Architectural Responses To Humanitarian Crises“. 2012 m. pasirodo jos kartotinė papildyta laida (Stohr, Sinclair 2006, 2012). 2010 m. MOMA muziejuje surengta paroda „Maži masteliai, dideli pokyčiai: naujos socialinio įsipareigojimo architektūros“. 2014 m. Pritzkerio premijos, prilygstančios Nobelio premijai architektūroje, apdovanojimas skiriamas japonų architektui Shigeru Banui už humanitarinį dizainą projektuojant pigius, bet orius būstus ir bendruomenių pastatus smarkiai nukentėjusiuose rajonuose.
„Stop politiniam korektiškumui architektūroje“ – po šio įvykio pareikš Patrikas Shumacheris Facebook tinkle, čia pat ragindamas liautis architektūrą painioti su menu. Anot jo, architektūra nėra menas, bet forma, kuri sudaro galimybių prisidėti prie pasaulio visuomenės evoliucijos [10].
Kiosk opening event, Andriaus Aleksandravičiaus nuotr. (Kaunodiena.lt), 2015
Galime pritarti arba ne. Tačiau vargu ar galime nesutikti, kad diskusija, kas yra ir ką reiškia architektūra XXI amžiuje, įgavo pagreitį. Tai, kas ji buvo vakar, šiandien, atrodo, praranda prasmę. Mano galva, esame besitransformuojančios architektūrinės kultūros realybėje. Užvakar (ir kartais šiandien) ji kaip forma sekė funkciją. Vakar (ir vis dar šiandien) – forma seka finansus. Šiandien (ir labai tikėtina, vis daugiau rytoj) – forma seks paskui žmones ir bendruomenes – mažiau paskui visuomenę kaip abstrahuotą sociumą, daugiau paskui atpažintas ir angažuotas bendraminčių ar bendraviečių (gyvenančių vienoje fizinėje vietoje ar virtualioje erdvėje) grupes, kurias jungia emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas.
Tai turi sąsajų ne tik su prigimtine architektūros socialinio angažuotumo prievole, kritinių situacijų realybe ir nestabilumu, bet ir su platesniu šiuolaikinio meno lauku bei bendruomene grindžiamų menų praktikomis. XX a. pabaigoje bendruomene grindžiamos kūrybinės praktikos (meno, teatro laukuose) randasi kaip specifinis judėjimas, kurio svarbiausia kūrybine sąlyga tampa bendruomenės dalyvavimas ir įsitraukimas į kūrybinį procesą. Meno tyrėjų svarstymu, tik fragmentiškai XX a. pabaigoje pasirodę tokio pobūdžio projektai šiandien tampa globaliu reiškiniu, užimančiu itin reikšmingą vietą šiuolaikinio meno lauke. Kita vertus, anot italų ekonomisto Pier Luigi Sacco, kuriuo taikliai remiasi teatrologas Edgaras Klivis, analizuodamas dalyvaujamąjį kultūros posūkį, dabartinė kultūra išgyvena pereinamąjį raidos etapą, visiškai pakeisiantį XX a. kultūros modelį. Ekonomisto pasiūlyta samprata „Kultūra 3.0“ siekia nuspėti ir nurodyti akivaizdžius pokyčius, kurie metami kultūrai dėl skaitmeninių technologijų, kurios skiriamasis ženklas yra vartotojų-auditorijos virtimas praktikais bei įspūdingai išplėstas ne vartojimo, bet būtent gamybos galimybių (Klivis 2015: 49–50). Aptartasis WikiHouse – vienas akivaizdžiausių šios dalyvaujamosios Kultūros 3.0 pavyzdžių architektūroje, kurio pagrindu tampa naujosios medijos, technologijos ir naujos mąstymo bei bendro veikimo paradigmos.
Posūkį bendruomenės link matome ir kitose architektūros praktikose: daugiau užsienyje, mažiau Lietuvoje. Jų formos, pobūdis, bendruomenės įsitraukimo laipsniai yra labai įvairūs. O procesas ir rezultatai kol kas menkai įkontekstinti architektūros tyrimų ir teorijos lauke.
Štai Rūta Leitanaitė Lietuvos architektų sąjungos svetainėje paskelbtame straipsnyje „Architektūra ir visuomenė (II). Šviesa (?) horizonte“ pristatė Hoogvliet miestelio netoli Roterdamo (Olandija) atnaujinimo atvejį – „Crimson architektural historians“ ir architektų biuras FAT (Fashion Architecture Taste) įgyvendino šešerius metus trunkantį projektą WiMBY! (Welcome in my back yard! / Sveiki atvykę į mano kiemą!). Jo metu miestelio transformacija buvo vykdoma kartu su bendruomene studijuojant bei analizuojant fizinės aplinkos savybes ir istoriją, vietos bendruomenės pobūdį, skonį, interesus, vietos gyventojus įtraukiant į įvairius meno ir sociokultūrinius projektus viešosiose erdvėse. WiMBY! projektas iš esmės nukreiptas į darnią teritorijų plėtrą, kurios šerdyje yra socialinis tvarumas. Per architektūrą, planavimą ir sociokultūrinius projektus buvo siekiama socialinės ir kultūrinės integracijos – kurtos gyvos ir patrauklios kaimynystės. Vykdant projektą naratyvinės, empirinės strategijos buvo taikytos kartu su pragmatiniais metodais ir dirbta išvien su bendruomene koalicijų principu.
© NDSM Self Made Future
Kiek radikalesnis ir į tiesioginį bendruomenės įsitraukimą bei bendrą kūrybą yra orientuotas projektas „Work on the Whare: Laboratory NDCM-wharf“ taip pat Olandijoje . Buvusią laivybos uosto teritoriją šiaurinėje Amsterdamo dalyje siekiama paversti tikra kūrybos laboratorija, kur ne rezultatas, bet pats procesas ir dinamika laikomi didžiausia vertybe, nes, anot projekto iniciatorių, „nuobodumas užvaldo viską, kas yra užbaigta“ . Tai save sukurianti / pačių rankomis kuriama ateitis (Self Made Future) – projekto esmę apibūdina jos generatoriai NDSM-wharf fondas (NDSM-werf) kartu su Šiaurės Amsterdamo rajono administracija (Amsterdam-Noord) ir verslininkų asociacija „De Toeskomst“. Projektu siekiama sukurti pridėtinę teritorijos vertę per kūrybos, kultūros ir meno bei urbanistinę plėtrą. Kaip? Iniciatyvą kildindami ir provokuodami principu iš apačios į viršų, per save kuriančių, savitvarkių bendruomenių ir grupių struktūras. Projekto koordinatoriai atvėrė duris įvairiausioms bendruomenių iniciatyvos – specialiai tam skirtame konteineryje reguliariai vykdomi susitikimai su bendruomenėmis, veikia aktyvi suinteresuotos bendruomenės komunikacija prijungties (online) būdu, partnerysčių pagrindu generuojamos vietos plėtros strategijos. Todėl iš to išplaukiantys vyksmai (pvz., festivaliai, parodos, projektai) visuomet yra bendros kūrybos ir bendradalininkų rezultatas.
„Aukštamiesčio arterijos“ kūrybinių dirbtuvių finalas. Tomo Petreikio nuotr., 2015
Šio projekto kūrėjai ir koordinatoriai dalijosi savo patirtimi Vilniaus „Aukštamiesčio arterijos“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurias 2015 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. organizavo kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ kartu su menų fabriku „Loftas“ bei Vilniaus miesto savivaldybe. Jo metu keturių architektų komandos pateikė savo teritorijų plėtros vizijas [13]. Nors įvykusių architektų grupių kūrybinių dirbtuvių negalėtume laikyti bendruomene grindžiama kūrybine praktika, tačiau visos vizijas kūrusios komandos įvertino tai, kad vystytinos aukštamiesčio teritorijos vinis ir raktas – vietos bendruomenė [14]. Todėl neabejotina, kad tik darbas su gyventojais, savininkais ir galimos bendros jų kūrybinės, praktinės veiklos autorystės formos greičiausiai yra vienintelis rezultatyvus priėjimas prie pozityvios šios teritorijos plėtros. Tai, kad tarp projekto organizatorių yra vietiniai menų fabriko „Loftas“ įkūrėjai, leidžia konstatuoti, kad vyksta aktyvus judėjimas iš apačios į viršų ir kad jis turi organizavimo(si) potencialą.
„Aukštamiesčio arterijos“ kūrybinių dirbtuvių finalas. LOFT nuotr., 2015
Vis dėlto Lietuvoje bendruomene grindžiamas priėjimas prie teritorijų formavimo, kūrimo ar perkūros kol kas yra daigų dygimo etape. Neretai didžiuliu slenksčiu tampa pats projekto viešumas ir visuomenės informavimas, nekalbant jau apie įsitraukimą, kuris geriausiu atveju nukreiptas į bendruomenės atstovų dalyvavimą. Kaip pozityvų atvejį šiame kontekste galima paminėti šią vasarą ir rudenį vykusį projektą „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“, kurį organizavo Algimanto Zavišos fondas. Juo siekta sukurti unikalius, Kuršių nerijos dvasią atspindinčius smulkiosios architektūros kūrinius. Projektas išsiskyrė pavyzdinga komunikacija – buvo gerai matomas, viešinimas, veikė specialiai tam sukurta interneto svetainė, sudaranti galimybių komunikuoti su „viešuomene“ . Bene didžiausia jo pridėtinė vertė šiuo požiūriu – tai vietos atstovų ir ekspertinės bendruomenės (praktikų ir tyrėjų) dalyvavimas bei įtraukimas į kūrybinį procesą, kuris leidžia ir ateityje tikėtis kiek kitokios architektūros gimimo ir radimosi kultūros.
Kultūra kaip daugiskaitinė smulkesnių vienetų forma apibrėžia ir pačias netikėčiausias erdvių formavimo strategijas bei būdus: nuo kūrybos iki gamybos ir atvirojo kodo (pasi)dalybų – ateinančius kartu su dabarties gyvenimo realijomis, inovatyvia komunikacine ir technologine aplinka bei naujomis bendrystės, bendradarbystė ir bendrakūrystės formomis.
Jūratė Tutlytė
Išnašos
[1] TED (angl. Technology Entertainment Design) – kasmetinė konferencija, kurios misija – skleisti „idėjas, vertas platinimo“. Atrinktų geriausių konferencijų vaizdo įrašus galima nemokamai pasižiūrėti TED svetainėje;
[2] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 19];
[3] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 18];
[4] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 10];
[5] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 04];
[6] Peter Eisenman. What Makes Great Architecture? Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 10];
[7] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 05];
[8] prieiga per internetą, prieiga per internetą [žiūrėta 2015 09 08];
[9] 2015 m. sausio mėnesį paskelbta apie šios įstaigos San Franciske uždarymą. Panašu, kad beveik 60 padalinių visame pasaulyje turinčios ne pelno siekiančio organizacijos veikla nenutrūks, o bus vykdoma jos reorganizacija, įgausianti naujų veikimo formų ir dar labiau paremta šimtų savanorių dalyvavimu;
[10] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 11];
[11] Prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 08 28];
[12] Once something is finished it becomes dull, in Work in the Wharf: Laboratory NDSM-wharf. Course 2014–2015. Nova Lux Publishers, p. 43;
[13] prieiga per internetą, [žiūrėta 2015 09 25];
[14] Vienas didžiausių teritorijos trūkumų organizuotos plėtros požiūriu – susmulkėjusi nuosavybė, didelis savininkų skaičius.
Literatūra
Klivis, E. 2015. Komunikuoti kultūrą: institucijos, strategijos, auditorijos. Kolektyvinės monografijos rankraštis. Kaunas: VDU.
