Publikacijos

Autorius Gytis Oržikauskas

 Įvadas

 Romėnų mitologijoje laikyta, kad „genijus“ yra gimimo momentu žmogui priskiriama dvasia, kurioje slypi visas asmens likimo potencialas. Architektūros teorijoje sąvoką „genijus“ galime aptikti, kai kalbama apie architekto kūrybinio potencialo mastą, t. y. „genialumą“, arba kalbant apie nematerialiąsias architektūros menines (turinio) savybes, tokias kaip „vietos dvasios“ kategorija. Bet kuriuo atveju visi galime sutikti, kad architektūros „dvasia“ yra susijusi su jos meniniu potencialu ir savitu menininko (architekto) gebėjimu ją įprasminti kaip meno kūrinį, kas atskiria architektūrą nuo paprastos utilitarios statybos. Vis dėlto, nepaisant bendro paprasto supratimo, konkrečiai „užčiuopti“ architektūros meninį pradą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Architektūros meniškumo ir savitumo kategorijos yra dažnas diskusijų dėl architektūros kokybės klausimas Lietuvoje – šias sąvokas netgi mėginta įteisinti architektūros kokybę reglamentuojančiuose teisės aktuose. 2005 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas „Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas“ nurodo, kad būtina skleisti žinias apie svarbiausias gyvenamosios aplinkos sąlygas ir jų perspektyvas – meniškumą ir estetiškumą. Dokumente taip pat įvardytas siekis puoselėti Lietuvos architektūros savitumą ir gerinti jos kokybę valstybės mastu strategiškai palaikant architektų asociacijas ir mokslo institucijas[1]. Savo ruožtu, 2017 m. patvirtintame Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme nurodyta, kad įstatymo tikslas – išsaugoti ir kurti su krašto savitumu darnią išliekamąją vertę turinčią aplinką[2]. Šie dokumentai deklaruoja, kad meniškumas ir savitumas yra pageidautini architektūros kokybiniai kriterijai, tačiau teisės aktuose (be abejonės) nėra formaliai išplėtota šių sąvokų prasmė.

Architektūros meninę įtaigą galime sieti su meno auditorijos gebėjimu įžvelgti kategorijas, kurios neegzistuoja pačiuose meno objektuose, tačiau yra stebėtojo sąmonės vaizdinys. Joks architektūros kūrinys nėra pats savaime „statiškas“, „dinamiškas“, „santūrus“ ar „ekstravagantiškas“ – tai yra suvokėjo meno kūriniui priskiriamos kategorijos. Patys svarbiausi architektūros prigimčiai skirti veikalai skirti įvertinti šias kūrybinės vaizduotės[3] kategorijas: kompozicijos vientisumą, simetriją ir asimetriją, statiškumą ir dinamiškumą, ritmą, proporcijas ir mastelį, faktūrą[4], šviesą ir spalvą[5]. Tai architekto ir architektūros teoretiko Algimanto Mačiulio (g. 1931) knyga „Architektūra: stiliai, kompozicija, menų sąveika“, dailėtyrininko prof. Juozo Palaimos knyga „Harmonija architektūroje: proporcijos ir mastelis“[6], architekto ir architektūros teoretiko Edmundo Stasiulio (g. 1943) knyga „Forma architektūroje“ ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto išleista knyga „Architektūros kompozicijos tyrimai: mokslinių straipsnių rinkinys“[7]. Tačiau kūrybinės vaizduotės kategorijos, kuriomis aiškinama architektūros meninė prigimtis, iš esmės yra sąlyginės. Pavyzdžiui, A. Mačiulis savo knygoje dinamišką architektūrą iliustravo Vilniaus laidotuvių rūmais (architektas Česlovas Mazūras, 1975–1987)[8], tačiau rūmai, palyginti su šiuolaikinės dekonstruktyvizmo architektūros pastatais, anaiptol nebeatrodo dinamiški. Tokie pavyzdžiai rodo, kad kūrybinės vaizduotės kategorijos yra subjektyvios, nes iš esmės priklauso nuo konteksto, kuriame architektūra yra vertinama. Toks subjektyvusis aiškinimo pradas leidžia atsirasti radikalioms nuomonėms. Tai leidžia susidaryti nuomonę, kad bet koks projektavimo ar statybos rezultatas laikytinas meno kūriniu ar kultūriškai reikšmingu objektu[9]. Tokia idėja yra validi pansemiotinės estetikos teorijos, teigiančios, kad viskas (pasaulis ir jo objektai) kultūrine prasme yra ženkliški, kontekste[10]. Tačiau praktinėje veikloje galime užsiimti architektūros teorija ir kritika, net pripažindami, kad grynosios objektyviosios kategorijos architektūrai vertinti iš tiesų neegzistuoja. Tai nestabdo mūsų nuo vertinimo, kaip, pavyzdžiui, neegzistuoja kriterijai įvertinti, kuri kino juosta yra objektyviai pati geriausia, tačiau, nepaisant to, kiekvienais metais vyksta kino apdovanojimai[11].

Kiti lietuviški mokslo darbai koncentruoti į architektūros tapatumo kategoriją. Toks tyrimo principas apsaugo nuo subjektyvaus požiūrio, nes architektūros stilistinės srovės apibrėžtos bendru ir objektyviu sutarimu. A. Mačiulio daktaro disertacijoje „Šiuolaikinės architektūros meninės raiškos tendencijos“ sąvoka „meninė raiška“ yra apibrėžta kaip „meninių priemonių visuma, nurodanti vieno ar kito objekto stilių ar kryptį“[12]. Ne architektūros stiliams, bet atskiroms architektūros tendencijoms (susijusioms su architektūros vietos, laiko ir sociokultūriniu kontekstu) buvo skirta prof. Rimanto Buivydo (1945–2017) straipsnių serija „XX a. architektūra: regionalizmas“[13], „XX a. architektūra: istorizmas“[14] ir „XX a. architektūra: iracionalizmas“[15]. Tačiau kone vienintelis architektūros savitumui tiesiogiai skirtas mokslinis darbas yra Aistės Andriušytės straipsnis „Savitumas kaip vertybė architektūroje“. Šiame straipsnyje tiriama sąveika tarp dviejų architektūros kategorijų – savitumo ir kontekstualumo. Tyrimo išvadoje formuluojamas teiginys, kad šių dviejų kategorijų suderinimas reiškia galimybę prisiderinti prie terpės išliekant savimi[16]. Vis dėlto tapatumu grįsti architektūros tyrimai gali pažiūrėti itin išskirtinius architektūros kūrėjus, kurie neatitinka jokio vyraujančio konteksto, pvz., tokius sui generis architektus, kaip Friedensreich Hundertwasser (1928–2000). „Pražiūrėtos“ gali būti ištisos tendencijos, pvz., įtakingas architektūros kritikas ir istorikas Sigfried Giedion (1888–1968) 1941 m. išleistoje knygoje „Erdvė, laikas ir architektūra. Naujos tradicijos augimas“ atmetė XX a. 1-osios pusės ekspresionizmo architektūrą kaip „neadekvačią“, nes ji neatitiko visuotinai vyravusių funkcionalizmo idėjų[17]. Lietuvoje tokia „pražiūrėta“ architektūros tendencija yra Streamline Moderne architektūros kryptis[18], kuriai galima priskirti didžiąją daugumą Kauno tarpukario modernizmo architektūros pastatų. Nepaisant akivaizdžių Streamline Moderne estetikos ženklų – jūrinį (angl. nautical) dizainą primenančių apskritų langų ir horizontalių skersinių laivų turėklų, XX a. 4-ojo dešimtmečio pramoninį dizainą primenančių suapvalintų kampų ir kampinių langų – Kauno tarpukario architektūra vis tiek dažnai vertinta kaip „nepasiekusi gryno modernizmo (ar avangardizmo)“, pasižyminti kūrybinė stagnacija ir pan.[19] Iki šiol architektūros istorijos ir teorijos darbuose dažniausiai ignoruojama architektūra, netelpanti į bendrus tipologijos, chronologijos, stiliaus ar krypties rėmus, pvz., kelių architektų perstatyta, kelis stilistinius laikotarpius atspindinti ar sui generis kūrėjų sumanyta architektūra – nepaisant to, kokia išskirtinė ji būtų. Bendruoju atveju daugiausia tyrėjų dėmesio skiriama tiems pastatams, kurie iliustruoja bendrą tendenciją, atspindi jau suformuluotą naratyvą ir yra tapatūs savalaikiam meniniam kontekstui, o ne išskirtinai individualūs.

Ribotas architektūros meninio potencialo aiškinimas verčia ieškoti alternatyvių tyrimo modelių, atsietų nuo subjektyvių naratyvų, stilistinio progreso teorijos ir formaliųjų architektūros savybių aiškinimo. Šiuolaikinė estetikos teorija akcentuoja suvokėjo santykį su meno kūriniu, kai objekto „įmeninimo“ procese svarbus vaidmuo tenka ne tik įkvėptam kūrėjui, bet ir meno auditorijai. Pasak šios teorijos, objekto „įmeninimo“ procesas įvyksta meno kūrinio santykyje su jo auditorija dėl tos priežasties, kad meno prigimtis yra ženkliška. Ženklų sistemų raiškos sritis yra neatsiejama nuo socialinės komunikacijos. Pavyzdžiui, architektūros patyrimas seniau buvo tiesiogiai siejamas su subjektyviu patyrimu. Vokiečių filosofas Hans-Georg Gadamer (1900–2002) teigė, kad „[Pastatas] virsta meno kūriniu tada, kai jį naudojant prasišviečia kažkas nuostabaus, kaip visur, kas yra gražu. Ši patirtis priverčia mus sustoti kryptingo mūsų vyksmo viduryje, pavyzdžiui, bažnyčios erdvėje ar laiptinėje, kai staiga mes tiesiog stovime ten ir jaučiamės užhipnotizuoti.“[20]

Architektūros keliamą nuostabos jausmą esame patyrę visi, tačiau tokio architektūros patyrimo negalima iškomunikuoti kitam asmeniui. Mes galime įsivaizduoti, kad kitas asmuo gali patirti tokį patį nuostabos pojūtį, tačiau nėra jokių betarpiškų („telepatinių“) būdų patikrinti, ar skirtingų asmenybių patyrimas yra lygiavertis ir tapatus. Norėdami įforminti objektyvią nuomonę apie architektūros vertes, mes neišvengiamai turime dėl jos sutarti, vadinasi, meninis architektūros patyrimas turi būti transformuotas į komunikacines priemones, t. y. kalbą, kuria operuoja architektūros kritika ir teorija. Neatsitiktinai trys pasauliniai autoriai, kalbėję apie architektūros meninės įtaigos kategoriją, nagrinėjo ją per lingvistinę prizmę. Tai buvo semiotikai Jan Mukařovský (1891–1975), Christian Norberg-Schultz (1926–2000) ir Donald Preziosi (g. 1941). Šių trijų autorių idėjas galima sukoncentruoti į vieną teorinį architektūros tyrimo modelį.

Architektūros meninės įtaigos ir savitumo kategorijų tyrimo modelis

Architektūros kritika ir teorija operuoja lingvistinėmis formomis. Bendroji estetikos teorija teigia, kad nors suvokiamų reiškinių interpretacija vyksta naudojantis kalba, ši aplinkybė nepaverčia interpretuojamų objektų lingvistiniais dariniais. Tokia samprata neimplikuoja požiūrio į reiškinius kaip ženklinę ar kalbinę realybę. Tiesiog ženklų sistemų raiškos sritis yra neatsiejama nuo socialinės komunikacijos[21]. Trys pagrindiniai tyrėjai, nagrinėję meninę architektūros įtaigą ir gretinę architektūros suvokėjo individualią patirtį su objektyviomis („lingvistinėmis“) kategorijomis buvo semiotikai Ch. Norberg-Schultz, J. Mukařovský ir D. Preziosi (1 pav.). XX a. antrosios pusės architektūros tyrimai buvo vykdyti tuo pačiu metu, kai vyravo modernizmo stiliaus idėjos. Dėl šios priežasties šie tyrimai koncentruoti į suaktualintą architektūros paskirtį (angl. function). Nepaisant to, šiuose tyrimuose ieškota utilitarią architektūros paskirtį papildančių meninės įtaigos paskirčių.

 1 pav. Jan Mukařovský, Christian Norberg-Schultz ir Donald Preziosi architektūros paskirčių teorijų diagrama

Norvegų architektas ir architektūros teoretikas Ch. Norberg-Schultz savo knygoje „Architektūros intencijos“ (1965 m.) rašė apie architektūros paskirtį ir teigė, kad architektūra turi praktinį (reikalingumo) ir meninį tikslą. Architektūra geba sukurti tarpinį objektą, kuris verčia reaguoti visuomenę. Architektūra yra tiek reikalinga, tiek meniška, tad jos paskirtis sudaro kognityviniai, emociniai ir vertinimo elementai. Architektūra nėra grynai kognityvinė, nes ji nesuteikia žinių, tačiau prisideda prie supančios aplinkos tvarkos. Taip pat ji nėra grynai emocinė, nes ji nesuteikia mums pramogos, tačiau ji yra tiek pasigėrėjimo, tiek nepasitenkinimo šaltinis. Architektūra taip pat nėra vertinimo dalis, nes ji neapibrėžia mūsų elgsenos taisyklių. Nepaisant to, ji prisideda prie mūsų socialinių ir kultūrinių normų. Architektūra yra išskirtinai sintetinė veikla, kuri visais atžvilgiais prisitaiko prie gyvenimo formų. Tokia adaptacija nereikalauja, kad kiekvienas [architektūros] darbas sutaptų su visuma. Savitas darbas konkretina antrines vertes, bet, priklausydamas architektūros sistemai, prisideda prie bendro konkretinimo. Naujo konkretinimo negali nei imituoti praeities, nei visiškai nutraukti ryšius su tradicija. Jos yra priklausomos nuo esamų simbolių sistemų, kurias galima vystyti[22].

Čekų estetikos teoretikas semiotikas J. Mukařovský išskyrė pagrindinius architektūros paskirčių „horizontus“ – tiesioginė praktinė paskirtis, istorinė paskirtis (nusakanti, koks yra pastato santykis su praeities statyba), socialinė paskirtis (kuri siejasi su statytojo socialiniu statusu ir ekonominiais ištekliais) ir individuali paskirtis (kuri sietina su savitu pastato stiliumi)[23]. Panašūs buvo JAV meno istoriko ir semiotiko D. Preziosi tyrimai. Autorius išskyrė konteksto referencinę architektūros paskirtį, t. y. pastato panaudą, ir penkias kitas architektūros paskirtis: 1) estetinę paskirtį (kuri prigimtinai susijusi su vienu ar kitu pastato tipu); 2) emocinę arba ekspresyvinę orientaciją (kuri pasireiškia geometriniais ar erdviniais bruožais, charakteringų medžiagų, spalvų, tekstūrų naudojimu, panaudos normomis ir apropriacija); 3) koonotacinę paskirtį (kuri skatina arba sukuria judėjimą erdvėje); 4) fatinę arba „teritorinę“ funkciją (kuri perteikia socialinių grupių bendrumo, šių grupių identiteto informaciją); 5) metakodinę funkciją (kuri nusako pastato santykį su praeityje sukurtomis architektūros formomis – nuo pedantiškų atkūrimų iki simuliacijų ar transformacijų)[24].

Šių trijų autorių semiotines teorijas galima lyginti su JAV architektūros istoriko ir teoretiko Charles Jencks (g. 1939) mintimis. Pasak autoriaus, architektūros formos turėtų būti nagrinėjamos keliais aspektais: atsižvelgiant į socialinį-fizinį kontekstą (kokios svarbos erdvėje objektas pastatytas), semantiką, sintaksę ir konotacijas[25]. Tačiau Ch. Jencks tokias kategorijas taikė tik istorinių stilių interpretacijoms aiškinti. Visiškai inovatyviai architektūrai analizuoti autorius taikė pareidolijos reiškiniui prilygstantį principą. Knygoje „Postmoderniosios architektūros kalba“ Ch. Jencks naudojo JAV architekto ir architektūros teoretiko Robert Venturi (g. 1925) iliustracijas, kuriose žinomi inovatyvios architektūros pastatai buvo transformuoti į vaizduotės diktuojamus pavidalus. Tokiu būdu Sidnėjaus operos teatras (architektas Jørn Utzon, 1957–1973 m.) atsiskleidė kaip besiporuojančių vėžlių orgija, Ronchamp Dievo motinos koplyčia (architektas Le Corbusier, 1951–1955 m.) atsiskleidė kaip prancūzų vienuolės galvos apdangalas, antis, garlaivis, groteskiški torsai ar delnai, Ramiojo vandenyno pakrantės dizaino centras (architektas César Pelli, 1975 m.) atsiskleidė kaip supjaustyta dešra, ant šono paguldytas dangoraižis arba klasikinis antablementas, dirižablių angaras, ištęstas kasos aparatas ir kt.[26] Šiuo metodu negalima grįsti architektūros meninės įtaigos tyrimų, nes autorius aprašė asmeninio patyrimo suformuotus įvaizdžius. Šie įvaizdžiai negali būti konvertuojami į bendrąsias meninės įtaigos kategorijas – asmenines asociacijas kelianti architektūra negali būti laikoma labiau meniškai įtaigia už architektūrą, kuri nekelia jokių asociacijų. Todėl galima teigti, kad vertinant architektūrą svarbu naudoti objektyvų ženkliškumą, kad architektūros kritika ir teorija galėtų operuoti santykiškai objektyviomis kategorijomis (kaip minėta, grynai objektyvių vertinimo kategorijų paprasčiausiai neegzistuoja).

Objektyviesiems meniniams ženklams buvo skirti XX a. pab. vokiečių tyrėjų Rolf Duroy (1937–2000) ir Günther Kerner meno semiotikos ir semantikos tyrimai. R. Duroy ir G. Kerner meno ženklų tyrimas yra grįstas trimis bendromis kategorijomis – pragmatika (ženklai nukreipti į konkretų tikslą), sintaktika (ženklai suprantami iš atitinkamos išvaizdos) ir semantika (ženklai yra informatyvūs). Sintaktinis formos elementas apibrėžia formos kokybę (apvali, kampuota ir pan.), ribas (ryškus, turintis aiškias ribas ir t. t.), dimensiją (linija, kūnas ir pan.), kiekybę (didelė, maža ir pan.) ir realizaciją (kūrinio žanras ar technika). Pragmatikos požiūriu meniniai ženklai gali būti indikatyvūs (nukreipti į intelektą, dažnai paprasti ir lengvai įsidėmimi), sugestyvūs (veikiantys jausmus, dažnai naudojami reklamose) ir imperatyvūs (veikiantys valią, dažnai naudojami totalitarinėse sistemose). Autoriai teigia, kad atskira semiotikos šaka – sigmatika – tyrinėja meninių ženklų santykį su paženklintu objektu. Šis santykis pasireiškia kaip ikona, indeksas arba simbolis. Ikona tiesiogiai susijusi su objektu, kurį vaizduoja. Ideksikaliniai ženklai reprezentuoja erdviškai ir laiko prasme apibrėžiamą ir empiriškai patiriamą sritį, tačiau nurodo tik daiktų padėtis šių kategorijų atžvilgiu. Pavyzdžiui, laiko prasme menas gali būti priskirtas inovacijai arba redundacijai. Pagal vertybines nuostatas pirmenybė gali būti teikiama praeities (istorizmas), dabarties (šiuolaikinis menas) ar ateities (futurizmas) ženklams. Simboliai neoperuoja vizualine priklausomybe nuo mene vaizduojamų objektų, tačiau gali būti grįsti objektyviomis kategorijomis, pavyzdžiui, šilumos jutimas raudonai oranžiniuose atspalviuose ir priešinga reakcija į mėlynai žalius[27]. R. Duroy ir G. Kerner šio semiotinio analizės metodo nepritaikė architektūrai, tačiau juo grindžiant atliko Gotthold Ephraim Lessing paminklo Braunschweig mieste, Vokietijoje (skulptorius Ernst Friedrich August Rietschel, 1853 m.) analizę. Nors skulptūra sigmatine prasme pasižymi dideliu ikoniškumo laipsniu (literatas pavaizduotas realistine maniera), autoriai identifikavo šį paminklą kaip indeksikalinį ženklą, skirtą miesto vietos dvasiai pažymėti ir įprasminti ją dabartyje. Laiko santykiu paminklas atitinka istorizmo stilistikos repertuarą[28]. Kadangi tokiomis kategorijomis galima vertinti miesto viešųjų aikščių įpavidalinimą, galima daryti prielaidą, kad jis yra validus ir tiriant architektūrą.

 2 pav. Straipsnio autoriaus sudarytas architektūros meninės įtaigos ir savitumo tyrimo teorinis modelis

Labiausiai įdomu yra tai, kad visų minėtų autorių idėjos papildo viena kitą ir gali būti sujungtos į vieną architektūros tyrimo teorinį modelį (2 pav.). Trys pagrindiniai tyrėjai – J. Mukařovský, D. Preziosi ir Ch. Norberg-Schultz – sutarė, kad architektūros meninė paskirtis derinama su jos praktine paskirtimi. Visi autoriai iš esmės kalbėjo apie architektūros priklausomybę nuo vietos[29], laiko[30] ir sociokultūrinio[31] konteksto. Šias tris kategorijas galima laikyti architektūros vertinimo elementu (kurį aprašė Ch. Norberg-Schultz) – tai yra objektyviosios bendrai sutartos kategorijos, kurių kontekste vertiname architektūros meninę įtaigą. Architektūros savitumas gali būti analizuojamas pagal kitus du elementus – emocinį ir kognityvinį elementą. Emociniam elementui galima priskirti individualią architektūros paskirtį (kurią aprašė J. Mukařovský) ir emocinę (ekspresyvinę) paskirtį (kurią aprašė D. Preziosi). Šis elementas susijęs su stebėtojo emociniu įspūdžiu, kuris nebūtinai gali būti tikslingai sukonstruotas architekto. Kognityvinis architektūros elementas gali būti tapatinamas su konotacine funkcija (kurią aprašė D. Preziosi). Jis yra susijęs su lankytojo architektūros patyrimo seka, kuri dažniausiai yra iš anksto ir tikslingai numatyta architekto. Šis architektūros elementas yra plačiau tyrinėtas kitų autorių – britų architektūrologių Sophia Psarra (kuri šią kategoriją vadino architektūros „erdviniu naratyvu“)[32] ir Flora Samuel (kuri analizavo šveicarų ir prancūzų architekto Le Corbusier kūrybą)[33].

Teorinio modelio pritaikymas konkrečiam pavyzdžiui analizuoti

Įvertinti sudaryto teorinio modelio valdumą galima nagrinėjant konkretų architektūros objektą – Mykolo Žilinsko paveikslų galerijos pastatą Nepriklausomybės (buv. Vitražo) aikštėje, Kaune (architektai Saulius Juškys, Kęstutis Kisielius, Eugenijus Miliūnas, interjero architektė Nona Maurukaitė, 1981–1989 m.[34]). 1982 m. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale įvyko Paveikslų galerijos architektūros konkursas, kurį laimėjęs projektas buvo įgyvendintas iki 1989 m. Galerijos architektūrą galima pirmiausia įvertinti pagal sociokultūrinio, laiko ir erdvės konteksto kategorijas. Mykolo Žilinsko dailės galerija sociokultūriniame kontekste ženklina lūžį, kai šiltėjanti sovietmečio atmosfera leido rastis naujoms idėjoms ir įtakoms. Iš Vakarų atėjusi postmodernizmo architektūros kryptis buvo vertinama itin skeptiškai. Lietuvos TSR architektų sąjungos parodų komisijos pirmininkas Algimantas Alekna teigė: „Labiausiai imlūs naujovėms ir linkę į ekstravaganciją mūsų jaunieji architektai puolė studijuoti postmodernizmo architektūrą ir ją mėgdžioti, mechaniškai taikydami savo projektuose kai kurias detales ar motyvus, matytus žurnaluose. <…> Visai neneigdamas, kad akiračiui praplėsti būtina susipažinti su naujausiomis užsienio architektūros srovėmis, siūlau jauniesiems atsakingiau taikyti tuos studijų pasiekimus savo projektuose ir ieškoti savito kelio, neužmirštant, kad mūsų architektūra dar tebėra modernizmo stadijoje.“ Vis dėlto lygiai tuo pačiu metu, A. Aleknos vertinimu, M. Žilinsko galerija buvo „Vienas iš įdomiausių pastarojo meto projektų <…>. Sudėtinga urbanistinė situacija padiktavo autoriams originalią vidaus kompoziciją, kuri santūriomis priemonėmis materializuojama pastato išorėje.“[35] Vietos konteksto požiūriu M. Žilinsko paveikslų galerija yra visiškai priešinga susiklosčiusiai urbanistinei struktūrai ir gretimų pastatų stilistikai – vietoje perimetrinio užstatymo visas pastato planas yra orientuotas įstrižai aikštės kampui, o su smulkiais lipdiniais dekoruotais fasadais kontrastuoja lygios, belangės galerijos fasadų sienų plokštumos. Nors paveikslų galerijos architektūra yra grįsta praeities konotacijomis kaip ir gretimi istorizmo stiliaus pastatai, ją derėtų vertinti kaip aplinkai radikaliai kontrastingą pastatą. Šiuo požiūriu pastato architektūra perteikia maištingą požiūrį į supantį kontekstą. Meninio laiko konteksto požiūriu sukurtas dviprasmiška – nei retrospektyvi, nei inovatyvi – pastato raiška. Šį faktą patvirtino patys projektuotojai, teigdami, kad „nesistengta kopijuoti kokį nors praeities stilių ar kurti vien avangardinę architektūrą. Nieko neišskiriant ilgametėje architektūros istorijoje, buvo siekiama atrasti mažiausiai senstančias kompozicines priemones, galinčias atspindėti meno amžinumą.“[36]

Ekspresyvinio (emocinio) elemento atžvilgiu individualus pastato stilius remiasi santūria, „prigesinta“ raiška. Tokiu būdu lankytojas atribojamas nuo pompastikos, kuria pasižymi oficialioji valdžios dominavimą pabrėžianti architektūra, pvz., toje pačioje aikštėje Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (vad. Soboras). Dėl emocinio įtaigumo galerijos raiškoje naudotos prabangios natūralios medžiagos (natūralus akmuo, varis, tekintas metalas), kuriančios pakilią nuotaiką. Autoriai teigė, kad žalio atspalvio interjero apdaila turėtų kelti lietuviškumo asociacijas[37]. Tiesioginė priemonė pakilumo nuotaikai sukurti yra pastato pakėlimas nuo aikštės lygmens į viršų[38].

  3 pav. Kauno Mykolo Žilinsko paveikslų galerijos erdvinis naratyvas

Kognityvinio elemento (erdvinio naratyvo) požiūriu pastato raiška sukurta kaip priešprieša toje pačioje aikštėje stovinčiam Soborui. Soboras statytas kaip iš didelio atstumo ir nuo Žaliakalnio šlaitų miesto panoramoje aiškiai matomas caro valdžios simbolis, stovintis 1,6 km ilgio simetrijos ašyje – dab. Laisvės alėjoje. Skirtingai nei Soboras, galerijos pastatas yra tyčia paslėpta nuo lankytojo matymo lauko (3 pav.). Projekto autoriai teigė: „Šis santykis tarp įsivaizduojamo (menamo) užstatymo turi būti svarbiausias meninis įtampos veiksnys. Paveikslų galerija iškyla laipsniškai. Iš pradžių matome ramius, lakoniškus tūrius, formuojančius aikštę. Jų fone dominuoja simbolis – skulptūra. Lipant pagrindiniais laiptais, žyminčiais Vitražo aikštės perimetrą, Paveikslų galerijos pastatas laipsniškai tampa dominuojančiu. Atsidūrę pusiau uždarame kieme, pasijuntame esą galerijoje priešais pagrindinio įėjimo frontoną. Iš Vitražo aikštės šis frontonas beveik nematomas, tik kartais jis iškyla viršum stogų, tarsi bylodamas kažką paslaptingo…“[39] Tokiu būdu steigtasi išryškinti socialinę idėją tarp autoritarizmo ir demokratijos, kaip teigė architektas E. Miliūnas: „Jei narstyti intelektualiai – kontrastas tarp Vakarų kultūros krikščionybės (bažnyčia) ir demokratijos – it Periklio, Akropolio, Graikijos, kuri yra nesimetriška ir laisva, kaip Propilėjus kažkur praeini ir lipi…“[40] „Buvau įkalbinėjamas laiptus įrengti centre, bet galvojau taip: žmonės – ne dievai, gali užlipti ir iš šono“[41]. Svarbiu pastato erdvinio naratyvo elementu galima laikyti Petro Mazūro skulptūrą „Žmogus“. Matydami ją iš Laisvės alėjos prieigų taško abstrakčios aklinos sienos fone, negalime iki galo suvokti tikslių figūros proporcijų. Tikruosius jos matmenis galima suvokti tik artėjant link pagrindinio įėjimo laiptais į viršų. Statula pastatyta be postamento, tame pačiame grindų lygyje kaip ir lankytojas – kas skatina žiūrovą savo kūno mastelį lyginti su statulos. Kuo labiau artėjama prie pagrindinio įėjimo (ir kuo labiau kylama į viršų nuo aikštės lygmens), tuo labiau ryškėja skirtumas tarp žmogaus tikro mastelio ir „Žmogaus“ figūros (3 pav.).

Toliau pastato architektūrą galima įvertinti pagal R. Duroy ir G. Kerner aprašytas meninių ženklų kategorijas. Sintaktikos požiūriu pastato raiškoje yra priešpriešinamos abstrakčios architektūros formos, neturinčios jokių žmogiškojo mastelio nuorodų (langų ar durų), ir pažodinė žmogaus kūno formų citata – skulptūra „Žmogus“. Sigmatiniu atžvilgiu pasirinkta pastato raiška yra ne ikoniška, bet indeksali. Autoriai nesistengė kopijuoti antikos stiliui būdingų orderinių elementų, tačiau kūrė lengvai atpažįstamas antikos stiliaus nuorodas – dviejų kolonų prilaikomą dvišlaitį portiką teigdami, kad „frontoną ir jį laikančias kolonas visų pirma vertiname kaip vieną labiausiai išbaigtą architektūrinį principą, mūsų požiūriu galintį beveik tobulai išreikšti meno saugojimo, eksponavimo proceso iškilmingumą. <…> Rėmėmės Luiso Henrio Saliveno, žinomo amerikiečių architekto, vieno iš šiuolaikinės architektūros pionierių teze: „Trys elementarios formos: stulpas, skersinis, arka – tai trys raidės, iš kurių išauga architektūros menas.“[42] Simboliniu (geštaltų) ženklu galima laikyti autorių pasirinktas apdailos medžiagas – dolomitą, labradoritą, žalią ir pilką granitinį tinką, vario dangą ir natūralų imituojantį melsvą dirbtinį marmurą, kurie būdingi neomonumentalizmo architektūrai ir sugestyviai primena klasikinę architektūrą. Potekstę perteikiantys elementai yra abstrahuoti iki elementarių formų – lygių aklinų fasadų paviršių ir atributų neturinčios „nuogos“ figūros. Vienintelis ikoniškas pastato elementas yra skulptūra „Žmogus“, kuri antiką imituoja tiek turiniu, tiek forma, tiek masteliu. Turinio prasme „Žmogus“ yra beveik pažodinė „Vitruvijaus žmogaus“ reprezentacija. Skulptūros pavidalas ir mastelis – koloso dydžio klasikinis nuogumas – atliepia antikos tradiciją. Klasikinės Graikijos laikotarpiu kolosai buvo statomi beveik išimtinai tik prie šventyklų (tradicija pasikeitė helenizmo laikais), o pastato kūrėjai galeriją pristatė būtent kaip „modernią šventyklą“[43]. Pastato architektūroje vengta naudoti imperatyvius meninius ženklus – stebėtojas nėra priverstas įsisąmoninti pastato raiška perteikiamų pakylėtumo, humanizmo ir demokratiškumo idėjų, pvz., autoritarinės valdžios idėją perteikia greta stovintis Soboras. Pastato meniniai ženklai yra tiek indikatyvūs, tiek sugestyvūs. Indikatyvias nuorodas į antikos kultūrą gali suvokti intelektualusis visuomenės sluoksnis, o atviras skulptūros erotizmas veikia sugestyviai. Skulptūra nuo pat sukūrimo iki šiol naudojama kaip įvairių viešų ar meninių akcijų „reklaminis“ veidas, ne kartą tapęs tiek atvirų parodijų, tiek masinės kritikos objektu[44]. Provokatyvus skulptūros pavidalas dera su įžūlia, kontekstui tiek erdvės, tiek laiko ar sociokultūriniu požiūriu kontrastuojančia pastato architektūra. Galima pastebėti, kad galerijoje įrengtas viešasis miesto tualetas yra suprojektuotas aikštės lygyje, o galerijos patalpos yra gerokai pakylėtos į viršų. Tokiu būdu kuriamas semantinis pasakojimas – sugestyvi meninė potekstė apie žmogiškumo prigimtį. Žmogiškumas yra susijęs tiek su sekuliarumu ir kūniškumu, tiek su pakylėta dvasia ir intelektu. Iki koloso mastelio išdidinta „Žmogaus“ figūra yra kaip semantinė nuoroda, teigianti, kad žmogiškumo idėja yra kur kas didingesnė negu tiesmukas žmogaus pavidalas. Ši semantinė meninė potekstė yra tarsi galerijos meninis turinys, perteiktas architektų, suprojektuotas savita forma, perteikiančia unikalų architektūros erdvinį naratyvą.

Išvados

Architektūros meninės įtaigos ir jos savitumo santykis yra komplikuotas, nes šios dvi kategorijos nėra tapačios. Savitumas yra būtina architektūros kaip meno sąlyga, nes tipiškų ar kartotinių objektų paprastai nesame linkę laikyti ypatingai meniškai vertingais. Tačiau tuo pat metu ypatingai savitas statinys nebūtinai gali būti vertinamas kaip architektūros meno kūrinys. Dėl šios priežasties šių dviejų kategorijų santykis turi būti aiškinamas sudėtingesniu lygmeniu. Estetikos teorijoje laikoma, kad individualiajam komponentui atstovauja meno kūrinio forma, o antrajam – universaliajam pradui priskiriamas meno turinys[45]. Toks požiūris yra palankus vertinat galerinį meną (ypač vaizduojamąją dailę), kuris dažniausiai vaizduoja archetipinius siužetus, tačiau perteikia juos originalia forma. Bandant tokią teoriją pritaikyti architektūrai, būtina apsvarstyti, kas architektūroje yra laikytina meniniu „turiniu“, o kas „forma“, nes jeigu laikome architektūrą menu, logiška manyti, kad bendroje estetikos teorijoje identifikuoti meninės kūrybos dėsningumai galioja ir jai. Darant prielaidą, kad architektūros meninio turinio objektyviosioms kategorijoms galima priskirti jos santykį su vietos, laiko ir sociokultūriniu kontekstu, likusios sudaryto teorinio modelio kategorijos – architektūros kognityvinis elementas ir architektūros emocinis elementas – priskirtinos architektūros savitumo kategorijai. Taigi minėtas architektūros kontekstualumas laikytinas jos meniniu turiniu, kuris perteikiamas savita forma. Ši prielaida yra grįsta logika, kad architektūra mums atrodo meniška tiek, kiek mes ją galime palyginti su prieš tai kurta architektūra (sociokultūrinis kontekstas), suvokti, ar jos meninis laikas yra šiuolaikiškas, retrospektyvus ar ultramodernus (laiko kontekstas) ir kaip ji atliepia supantį užstatymą (erdvės kontekstas). Meninis turinys visada yra universalus ir galimas vertinti santykiškai objektyviomis kategorijomis – jeigu pamatytume visiškai unikalų darinį, kurio nebūtų įmanoma palyginti su prieš tai kurta architektūra ir supamu erdvės kontekstu, paprasčiausiai nepajėgsime jo identifikuoti kaip architektūros[46], o meno kūrinio formai taikomas nuolatinis novacijos reikalavimas – atpažįstamas turinys privalo būti perteiktas vis kitaip, nekartotine raiška. Architektūra savo forma turi skatinti vis naujas emocijas ir erdvinį patyrimą. Tokiu meninio turinio ir formos aiškinimu grįstas architektūros tyrimo modelis gali būti sėkmingai pritaikytas konkretiems pavyzdžiams analizuoti.

Šaltiniai

1. Alekna Algimantas, „Vardai nauji, o idėjos…“, in: Statyba ir architektūra 11 (318), 1985, p. 12–14.
2. Andriušytė Aistė, „Savitumas kaip vertybė architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra 31(1), 2007, p. 62–66.
3. Architektūros kompozicijos tyrimai: mokslinių straipsnių rinkinys, red. R. Buivydas, J. Jurevičienė, L. Ziberkas (Vilnius: Technika, 2003).
4. Buivydas Rimantas, „XX a. architektūra: iracionalizmas”, in: Archiforma, 1999/2, p. 71–77.
5. Buivydas Rimantas, „XX a. architektūra: istorizmas”, in: Archiforma, 1999/1, p. 69–74.
6. Buivydas Rimantas, „XX a. architektūra: regionalizmas”, in: Archiforma, 1999/3, p. 70–77.
7. Duroy Rolf, Kerner Günter, „Menas kaip ženklas: semiotinis-sigmatinis metodas“, in: Meno istorijos įvadas, sud. Hans Belting, Heinrich Dilly, Wolfgang Kemp, Willibald Sauländer, Martin Warnke (Vilnius, „Alma littera“, 2002), p. 260–281.
8. Encyclopedia of 20th Century Architecture, Volume 1 A-F, ed. R. Stephen Sennot (New York, London: Fitzroy Dearborn, 2004).
9. Gadamer Hans-Georg, „Artworks in Word and Image: ‘So True, So Full of Being!’ (Goethe) (1992)”, in: Theory, Culture & Society, Vol. 23(1), 2006, p. 57–83.
10. Giedion Sigfried, Space, Time and Architecture: The Growth of a New Tradition (Cambridge (MA): Harward University Press, 1967), p. 487.
11. Grėblikaitė G., „Gimusi jaunystės vaizduotėj“, in: Statyba ir architektūra, 4 (348), 1988, p. 20–21.
12. Grunskis Tomas, Rėklaitė Julija, Laisvės architektūra (Vilnius: „Baltos lankos“, 2012).
13. Jackūnas Žibartas, Estetika ir prasmė (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2011).
14. Jencks Charles, The Language of Postmodern Architecture (London: Academy Editions, 1991).
15. Kančienė Jolita, „Lietuvos architektų orientyrai tarpukaryje“, in: Archiforma 1996/1, p. 55–59.
16. Kaunas 1918–2015, sud. Julija Rėklaitė (Vilnius: Lapas, 2015).
17. Kauno architektūra, sud. Algė Jankevičienė (Vilnius: Mokslas, 1991).
18. Klivis Edgaras, Estetika ir meno filosofija (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009).
19. Lieponė Jurgita, „Menininkė J. Vaitkutė garsiąją vyro skulptūrą Kaune pavers valgoma instaliacija“, in: 15 min, [interaktyvus], 2018-07-09, [žiūrėta 2018-10-25], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/15min-artejanciu-svenciu-proga-nuogo-vyro-skulpturai-padovanojo-drabuzius-56-75637 .
20. Lietuvos moderno pastatai, sud. Morta Baužienė (Vilnius: Savastis, 1998).
21. Lietuvos Respublikos architektūros įstatymas [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2018-10-26], https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ea80d52054f211e7846ef01bfffb9b64 .
22. Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas [interaktyvus], 2005, [žiūrėta 2018-10-26], http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=5553
23. Mačiulis Algimantas, Architektūra: stiliai, kompozicija, menų sąveika (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos ledykla, 1997).
24. Mačiulis Algimantas, Šiuolaikinės Lietuvos architektūros meninės raiškos tendencijos, daktaro disertacija (Vilnius, Technika, 2013).
25. Minkevičius Jonas, „Valstybės politikos atspindys Lietuvos architektūroje 1918–1940 m.”, in: Archiforma, 2001/1, p. 87–94.
26. Mukařovský Jan, „On the problem of functions in architecture“, in: Structure, Sign and Function: Selected Writings of Jan Mukarovsky, ed. J. Burbank ir Steiner (New Haven: Yale University Press, 1978).
27. Norberg-Schulz Christian, Intentions in Architecture (Cambridge (MA): The MIT Press, 1965).
28. Palaima Juozas, Harmonija architektūroje: proporcijos ir mastelis (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006).
29. Petrušonis Vytautas, „Mėlynosios architektūros beieškant“, in: Statyba ir architektūra 5 (337), 1987, p. 20–21.
30. Preziosi Donald, Architecture, Language and Meaning: Approaches to Semiotics (Hague, Paris, New York: Mouton Publishers, 1979).
31. Psarra Sophia, Architecture and Narrative: The Formation of Space and Cultural Meaning (printed in USA and Canada: Routledge, 2009).
32. Rekevičius Lukas, „Miesto tapatybės ženklų sistema, arba miesto poezija neliteratūriškai“, in: lt [interaktyvus], 2012-10-01, [žiūrėta 2018-10-25], http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-01-miesto-tapatybes-zenklu-sistema-arba-miesto-poezija-neliteraturiskai/88715b .
33. Rekevičius Lukas, „Problemas sprendžianti architektūra“, in: konferencijos „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ pranešimų rinkinys, 2014, p. 25–26.
34. Rennix Brianna, Robinson Nathan J., „Kodėl tu nekenti šiuolaikinės architektūros… O jei ne, tai kodėl turėtum…“, į lietuvių kalbą vertė Gytis Oržikauskas, in: Statyba ir architektūra, [interaktyvus], 2018-01-17, [žiūrėta 2018-10-25], https://sa.lt/kodel-tu-nekenti-siuolaikines-architekturos/ .
35. Ruseckas D., Steponaitis R., „Kauno paveikslų galerija“, in: Statyba ir architektūra 5 (276), 1982, p. 10–11.
36. Samuel Flora, Le Corbusier and the Architectural Promenade (Basel: Birkhäuser, 2010).
37. Stasiulis Edmundas, Forma architektūroje (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010).
38. „Šalia garsiausio Kauno nuogaliaus nusifotografavo nuogas“, in: Kas vyksta Kaune, [interaktyvus], 2015-02-18, [žiūrėta 2018-10-25], https://kaunas.kasvyksta.lt/2015/02/18/zmones/salia-garsiausio-kauno-nuogaliaus-nusifotogravo-nuogas/ ;
39. Šeškevičiūtė Jūratė, „Žymiausias Kauno „nuogalius“ – P. Mazūro skulptūra „Žmogus“, in: 15 min, [interaktyvus], 2010-07-11, [žiūrėta 2018-10-25], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/zymiausias-kauno-nuogalius-p-mazuro-skulptura-zmogus-56-106906 .
40. Wrenck Frank E., The Streamline Era Greyhound Terminals: The Architecture of W. S. Arrasmith (Jefferson (NC), London: McFarland & Company, 2007).
41. „15 min artėjančių švenčių proga nuogo vyro skulptūrai padovanojo drabužius“, in: 15 min [interaktyvus], 2009-12-14, [žiūrėta 2018-10-25], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/15min-artejanciu-svenciu-proga-nuogo-vyro-skulpturai-padovanojo-drabuzius-56-75637 .

Išnašos:

[1] V dalis ir VI aprašo dalis. Prieiga per internetą: http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=5553

[2] 1 str. 1 dalis. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ea80d52054f211e7846ef01bfffb9b64

[3] Sąvoka „kūrybinė vaizduotė“ paimta iš: Edgaras Klivis, Estetika ir meno filosofija (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009), p. 25–26.

[4] Algimantas Mačiulis, Architektūra: stiliai, kompozicija, menų sąveika (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997).

[5] Ibid; taip pat: Edmundas Stasiulis, Forma architektūroje (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010).

[6] Juozas Palaima, Harmonija architektūroje: proporcijos ir mastelis (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006).

[7] Architektūros kompozicijos tyrimai: mokslinių straipsnių rinkinys, red. R. Buivydas, J. Jurevičienė, L. Ziberkas (Vilnius: Technika, 2003).

[8] Algimantas Mačiulis, op. cit., p. 140,

[9] Tokia prielaida atspindėta Luko Rekevičiaus darbuose. Autorius teigia, kad (bet kokia?) architektūra yra kultūriškai vertinga, nes atspindi savo sukūrimo kultūrinę terpę, ir kad geros architektūros kriterijus yra skirtingų socialinių grupių – plačiosios visuomenės, inžinierių, estetų, teoretikų, planuotojų, turistų, kultūrologų ir investuotojų – juslingumo stimuliavimas. Žr., Lukas Rekevičius, „Miesto tapatybės ženklų sistema, arba miesto poezija neliteratūriškai“, in: Bernardinai.lt [interaktyvus], 2012-10-01, [žiūrėta 2018-10-25], http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-01-miesto-tapatybes-zenklu-sistema-arba-miesto-poezija-neliteraturiskai/88715b; Lukas Rekevičius, „Problemas sprendžianti architektūra“, in: konferencijos „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ pranešimų rinkinys, 2014, p. 25–26.

[10] Žibartas Jackūnas. Estetika ir prasmė (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2011), p. 17–18.

[11] Idėja perteikta straipsnyje kritiniame Brianna Rennix ir Nathan J. Robinson straipsnyje „Kodėl tu nekenti šiuolaikinės architektūros… O jei ne, tai kodėl turėtum…“, į lietuvių kalbą vertė Gytis Oržikauskas, in: Statyba ir architektūra, [interaktyvus], 2018-01-17, [žiūrėta 2018-10-25], https://sa.lt/kodel-tu-nekenti-siuolaikines-architekturos/.

[12] Algimantas Mačiulis, Šiuolaikinės Lietuvos architektūros meninės raiškos tendencijos, daktaro disertacija (Vilnius, Technika, 2013), p. viii.

[13] Rimantas Buivydas, „XX a. architektūra: regionalizmas“, in: Archiforma, 1999/3, p. 70–77.

[14] Rimantas Buivydas, „XX a. architektūra: istorizmas“, in: Archiforma, 1999/1, p. 69–74.

[15] Rimantas Buivydas, „XX a. architektūra: iracionalizmas“, in: Archiforma, 1999/2, p. 71–77.

[16] Aistė Andriušytė, „Savitumas kaip vertybė architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra 31(1), 2007, p. 62–66.

[17] Sigfried Giedion, Space, Time and Architecture: The Growth of a New Tradition (Cambridge (MA): Harward University Press, 1967), p. 487.

[18] Streamline Moderne ‒ XX a. 4-ojo dešimtmečio architektūros kryptis, kai pramoninio (laivų, traukinių, lėktuvų) dizaino  elementai buvo pritaikomi architektūrai. Tokiai raiškai būdingi lygūs paviršiai, suapvalinti kampai, akcentuotos langų juostos, žr. Encyclopedia of 20^th Century Architecture, Volume 1 A-F, sud. R. Stephen Sennot (New York, London: Fitzroy Dearborn, 2004), p. 69. Taip pat: Frank E. Wrenck, The Streamline Era Greyhound Terminals: The Architecture of W. S. Arrasmith (Jefferson (NC), London: McFarland & Company, 2007), p. 111.

[19] Žr. Kauno architektūra, sud. Algė Jankevičienė (Vilnius: Mokslas, 1991), p. 45; Jolita Kančienė, Lietuvos architektų orientyrai tarpukaryje, in: Archiforma 1996/1, p. 58; Jonas Minkevičius, „Valstybės politikos atspindys Lietuvos architektūroje 1918–1940 m.“, in: Archiforma, 2001/1, p. 89; Lietuvos moderno pastatai, sud. Morta Baužienė (Vilnius: Savastis, 1998), įžanga, puslapiai nenumeruoti; Kaunas 1918–2015, sud. Julija Rėklaitė (Vilnius: Lapas, 2015), p. 18.

[20] Hans-Georg Gadamer, “Artworks in Word and Image: ‘So True, So Full of Being!’ (Goethe) (1992)”, Theory, Culture & Society, Vol. 23(1), 2006, p. 79–80.

[21] Žibartas Jackūnas, Estetika ir prasmė (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2011), p. 18.

[22] Christian Norberg-Schulz, Intentions in Architecture (Cambridge (MA): The MIT Press, 1965), p. 187–188.

[23] Jan Mukařovský, „On the problem of functions in architecture“, in: Structure, Sign and Function: Selected Writings of Jan Mukarovsky, ed. J. Burbank ir Steiner (New Haven: Yale University Press, 1978), p. 241–244.

[24] Donald Preziosi, Architecture, Language and Meaning: Approaches to Semiotics (Hague, Paris, New York: Mouton Publishers, 1979), p. 52–55.

[25] Charles Jencks, The Language of Postmodern Architecture (London: Academy Editions, 1991), p. 49.

[26] Ibid, p. 45–46, 49.

[27] Dėl šios priežasties autorių įvardytuosius „simbolius“ galima tapatinti su geštaltais.

[28] Rolf Duroy, Günter Kerner, „Menas kaip ženklas: semiotinis-sigmatinis metodas“, in: Meno istorijos įvadas, sud. Hans Belting, Heinrich Dilly, Wolfgang Kemp, Willibald Sauländer, Martin Warnke (Vilnius: Alma littera, 2002), p. 260–281.

[29] Fatinė (teritorinė) paskirtis pagal D. Preziosi.

[30] Istorinė paskirtis pagal J. Mukařovský, metakodinė funkcija pagal D. Preziosi ir konotacijos, kurias aprašė Ch. Jencks.

[31] Socialinė paskirtis pagal J. Mukařovský, estetinė paskirtis pagal D. Preziosi.

[32] Sophia Psarra, Architecture and Narrative: The Formation of Space and Cultural Meaning (printed in USA and Canada: Routledge, 2009).

[33] Flora Samuel, Le Corbusier and the Architectural Promenade (Basel: Birkhäuser, 2010).

[34] Kaunas 1918–2015, sud. Julija Rėklaitė (Vilnius: Lapas, 2015), p. 19, 200.

[35] Algimantas Alekna, „Vardai nauji, o idėjos…“, in: Statyba ir architektūra 11 (318), 1985, p. 13–14.

[36] D. Ruseckas, R. Steponaitis, „Kauno paveikslų galerija“, Statyba ir architektūra 5 (276), 1982, p. 10.

[37] G. Grėblikaitė, „Gimusi jaunystės vaizduotėj“, in: Statyba ir architektūra, 4 (348), 1988, p. 21.

[38] Apie ką rašoma straipsnyje – Vytautas Petrušonis, „Mėlynosios architektūros beieškant“, in: Statyba ir architektūra 5 (337), 1987, p. 20–21.

[39] D. Ruseckas, R. Steponaitis, „Kauno paveikslų galerija“, in: Statyba ir architektūra 5 (276), 1982, p. 10.

[40] Tomas Grunskis, Julija Rėklaitė, Laisvės architektūra (Vilnius: Baltos lankos, 2012), p. 183.

[41] G. Grėblikaitė, op. cit., p. 20.

[42] D. Ruseckas, R. Steponaitis, op. cit., p. 11.

[43] G. Grėblikaitė, op. cit., p. 21.

[44] Meninė instaliacija „mis(a)apropriacija“, [interaktyvus], 2005, [žiūrėta 2018-10-25], https://coolturistes.weebly.com/missappropriation-2005.html; valgoma „Žmogaus“ instaliacija, menininkė Jolita Vaitkutė, žr. Jurgita Lieponė, „Menininkė J. Vaitkutė garsiąją vyro skulptūrą Kaune pavers valgoma instaliacija“, in: 15 min, [interaktyvus], 2018-07-09, [žiūrėta 2018-10-25], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/15min-artejanciu-svenciu-proga-nuogo-vyro-skulpturai-padovanojo-drabuzius-56-75637; „15 min artėjančių švenčių proga nuogo vyro skulptūrai padovanojo drabužius“, in: 15 min [interaktyvus], 2009-12-14, [žiūrėta 2018-10-25], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/15min-artejanciu-svenciu-proga-nuogo-vyro-skulpturai-padovanojo-drabuzius-56-75637; „Šalia garsiausio Kauno nuogaliaus nusifotografavo nuogas“, in: Kas vyksta Kaune, [interaktyvus], 2015-02-18, [žiūrėta 2018-10-25], https://kaunas.kasvyksta.lt/2015/02/18/zmones/salia-garsiausio-kauno-nuogaliaus-nusifotogravo-nuogas/; Jūratė Šeškevičiūtė, „Žymiausias Kauno „nuogalius“ – P. Mazūro skulptūra „Žmogus“, in: 15 min, [interaktyvus], 2010-07-11, [žiūrėta 2018-10-25], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/zymiausias-kauno-nuogalius-p-mazuro-skulptura-zmogus-56-106906.

[45] Edgaras Klivis, Estetika ir meno filosofija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, p. 16–18.

[46] Filosofas Žibartas Jackūnas teigia, kad kad tolydžio atsikartojantys reiškiniai, savybės, santykiai, dėsningumai, svarbūs gebėjimai ir vertybės yra svarbūs sockultūrinei bendruomenei, tuo tarpu atsitiktiniai, nesikartojantys reiškiniai daugiausiai lieka už patirties ribų, žr. Žibartas Jackūnas, Estetika ir prasmė (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2011), p. 139–140.