Eugenijus Viktoras Miliūnas, kolekcijos kodas VAM-10
Lietuvos architektūros padangėje Eugenijaus Viktoro Miliūno figūra – išskirtinė. Tai ne tik puikus profesionalas, degantis aistra architektūrai, bet ir mąstytojas, bandantis perkelti savo pasaulėžiūros kertinius akcentus į architektūros lauką. Tuo jo darbai – bent jau ankstyvieji – sietini su postmodernizmo srove. Nes jo architektūra nėra vien pastatai – kiekviename jų slypi istorija, ar, kaip pasakytų prof. Vytautas Brėdikis, scenarijus – būtinas geros architektūros atributas.
Gimęs 1952 m. rugsėjo 8 d. Panevėžyje, E. V. Miliūnas nuo 1959 m. augo Garliavoje, Kauno r. 1975 m. baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur įgijo architekto specialybę (ir pravardę, lydinčią jį visą gyvenimą – Simas), jis grįžo į gimtąjį miestą. Pasak V. Dičiaus, tuo metu Kauno miestui stigo gerų, modernią architektūrą kuriančių profesionalų, o 1975 m. absolventų laida buvo itin gabi. Tad nemažai jų buvo „išmesta desantu“ į Kauną (be E. V. Miliūno, Kaune karjerą pradėjo K. Kisielius, H. Žukauskas ir kt.). 1980–1997 m. menininkas dirbo architektu AB „Miestprojektas“ Kaune, nuo 1991 m. vadovavo VIII-ajam projektavimo skyriui. 1995 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, 1996 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros katedroje (docentas). Nuo 1993 m. dėsto VDA Kauno dailės instituto architektūros katedroje (docentas). Tačiau aktyvi pedagoginė veikla netrukdo kūrybai: 1992 m. įkurta ir jo vadovaujama individuali projektavimo įmonė „E. Miliūno studija“ sėkmingai vysto architektūrinę veiklą. Kartu jis – ir visuomenininkas: nuo 1977 m. priklauso Lietuvos architektų sąjungai, buvo Kauno skyriaus valdybos narys (1978–1997 m.).
Profesinėje veikloje V. E. Miliūnas įsitvirtino kaip kūrybinga, giliamintė asmenybė. Filosofija ir architektūra jam – neatsiejami dalykai. Tad ir jo darbai kupini reikšmių, prasmių, simbolikos. L. Kahn’as yra pasakęs, kad žmogui būdinga mąstyti metaforomis. E. Miliūnas skaito tas metaforas aplinkoje ir koduoja jas savo projektuose.
Pavyzdžiui, projektuojant „Kalniečius“, dėl viešosios erdvės stygiaus aplink pastatą, tam buvo išnaudotas jo vidus – sukurtas mini Laisvės alėjos prototipas. Šiuo periodu architektas žavisi aiškiomis, paprastomis geometrinėmis figūromis (kaip jis pats įvardija – „absoliučiomis formomis“[2]) – kubu, stačiakampe prizme, dėl ko jo pastatai pasižymi monumentalumu. „Kalniečiai“ – ne išimtis. Čia jis estetiką kuria dalindamas plokštumas tiesiomis linijomis į kvadratus ir stačiakampius, ar „kelia“ kubus, stačiakampes prizmes.
Dar toliau E. Miliūnas žengia projektuodamas M. Žilinsko dailės galeriją – jai idėjų jis semiasi iš antikinės architektūros, Atėnų akropolio. Nenorėdamas priešpastatyti dailės galerijos Soborui, jis it propilėjais atitveria galeriją nuo Vienybės a., ir laiptais kopiančiam lankytojui kuria jai vienai skirtą scenarijų su „šventoriumi“ priešais „meno šventyklą“.
Kaip architektūros kritikai tikina, talentingam architektui būdinga keisti savo kūrybos braižą maždaug kas dešimtmetį. E. Miliūnas gabus, ir jo kūrybos kelias suko nuo klasikos erdvių formavimo pažinimo ir interpretavimo link archetipinio jų kodavimo: „Norėčiau kurti neteigiančią architektūrą“, – prisipažįsta jis. Vienas tokių projektų – Mykolo Žilinsko dailės galerijos praplėtimo ir saugyklos projektas, kuriam sukurti pasitelkė ir skulptorių M. Navaką, pasiūliusį… būsimą pastatą apželdinti. Taip statinio sienos būtų dematerializuotos, net – humanizuotos. Silpnas šios pozicijos atgarsis yra ir Šiaulių arena, apdailinta holografiniu stiklu – eksterjeras nieko nedeklaruojantis, maloninantis akį ir tiek. Didžioji pastato vertė – jo vidinė struktūra, vidaus erdvės.
Tačiau architekto gulbės giesmė – Kauno arena, pastačius įgijusi „Žalgirio“ arenos vardą. Pats E. Miliūnas pripažino, kad ši arena Nemuno saloje – pats sudėtingiausias ir įdomiausias projektas per visą jo kūrybinę karjera: „Labai sunku kurti tokį statinį, kurį galima apžvelgti iš visų pusių, iš didelio atstumo. Tuomet architektas – kaip nuogas: niekur nepasislėpsi, niekuo neprisidengsi. Viskas – kaip ant delno. Didžiausia sėkmė – kad pavyko tokį milžinišką pastatą gerai įkomponuoti visai atviroje vietoje. Juk jis turėjo neišsišokti, tapti organiška Kauno Naujamiesčio dalimi, o ne kažkokiu svetimkūniu. Stengėmės, kad išorėje jis būtų kuklus, o viduje – emocionalus ir išraiškingas.“ [4]
Kolegos pripažįsta, kad Simas dirba struktūriškai, jis analizuoja objekto paskirtį, jo esmę – fizinę ir semantinę. [8] Jo projektuose erdvė yra svarbiausias komunikacijų laukas: garso, vizualinės komunikacijos informacinis ryšys. Projektuodamas jis funkcinius vienetus, kurių kiekvienas išreiktas savaip, kiekvienam skirta konkreti erdvė: uždara ar atvira. Taip E. Miliūno kuriama erdvė įgauna jos pačios metafizinę reikšmę. Greta funkcinio patogumo, jam rūpi ir organiškas ryšys su fizine aplinka, tad kiekvienas panaudotas elementas – reikalingas, ir iš jų kuriama estetika.
Nors visi E. Miliūno darbai pasižymi monumentalumu, išbaigtomis formomis, jokiu būdu negalima būtų jį apkaltinti savęs plagijavimu: kiekvienas kūrinys unikalus, turintis savo istoriją. Kaip jam tai pavyksta, atskleidžia E. Miliūno požiūris į architekto kūrybą: „… ši veiklos sritis reikalauja universalumo; negali specializuotis ar užsisklęsti erdvėje – regos laukas turi būti itin platus. Gal dėl to net šiokiu tokiu diletantu tampi negalėdamas į vieną sritį gilintis, tačiau konstruojant pastatus, urbanistines erdves, kontekstas tiesiog būtinas.“ [5]
Darbai:
1981-1989 m. Mykolo Žilinsko dailės galerija (kartu su K. Kisieliumi, S. Juškiu), Kaunas;
1985 m. viešbučio „Inturist“ konkursinis projektas, I-II vietos;
1986 m. firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, Kaunas;
1986-1988 m. Kalniečių III mikrorajono prekybinis ir visuomeninis centras „Kalniečiai“, Kaunas;
1990-1992 m. 1941 m. birželio mėn. sukilėlių paminklas buv. senosiose kapinėse (su skulpt. R. Antiniu jaunesniuoju), apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 1992 m. realizacija“, Kaunas;
1992 m. Šiaulių Švč. Širdies katalikų bažnyčios projektas (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 1992 metų projektas“;
1993 m. Tremtinių koplyčia (kartu su skulpt. R. Antiniu jaunesniuoju), Rokiškis;
1994 m. gyvenamasis namas su biuru „Lita-West“ (su V Zabulioniu), apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 1994 m. visuomeninio pastato realizacija“, Kaunas;
1994 m. autobusų ir geležinkelių stočių mazgas (su V. Merkevičiumi), Kaunas;
1995 m. Lietuvos akcinis inovacinis banko Kauno filialo konkursinis projektas, I premija (kartu su D. Paulauskiene, V. Merkevičiumi, E. Naruševičiumi, V. Čalka), Kaunas;
1995 m. buvusių kapinių prie Vytauto prospekto sutvarkymas (su A. Buraičiu, S. Putviu), Kaunas;
1995 m. Prado nacionalinio muziejaus Madride konkursinis projektas (su M. Mankumi, D. Trainausku; maketas P. Narusevičiaus);
1996 m. Prisikėlimo bažnyčios aikštė su prieigomis (su M. Mankumi);
1997 m. Mykolo Žilinsko dailės galerijos praplėtimo ir saugyklos projektas (skulpt. M. Navakas), Kaunas;
1998 m. teritorijos tarp Dangės upės, Pilies gatvės, AB „Baltijos laivų statykla“ ir Kuršių marių naudojimo projektas (kartu su L. Šliogeriene, V. Šliogeriu, D. Trainausku), Klaipėda;
1998 m. Sporto ir kultūros rūmų Kaune konkursinis projektas (kartu su A. Bubliu, D. Paulauskiene, M. Mankumi, L. Tuleikiu, G. Balčyčiu, D. Trainausku, V. Makaraičiu, A. Kazlausku, V. Čalka) (Kaunas);
1999 m. kotryniečių vienuolynas Šilainiuose (su D. Paulauskiene), apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomu „Geriausia 2000 m. architektūros realizacija Kaune“ ir 1999 metų žurnalo „Archiforma“ prizu „Geriausias 1999 m. žurnale publikuotas objektas“, Kaunas;
1999 m. gyvenamasis namas Aukštuosiuose Kaniūkuose, Kaunas;
2000 m. Kultūros ir turizmo informacijos o konkursinis projektas (kartu su M. Mankumi), Nida;
2004-2007 m. Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkcis kompleksas (Šiaulių arena) (su G. Balčyčiu, A. Černiausku, L. Tuleikiu, V. Čalka, A. Ramanausku, K. Ščevinsku, J. Baronu, K. Vaikšnoru), Šiauliai;
2006-2011 m. Kauno pramogų ir sporto rūmų (Kauno „Žalgirio” arena) Nemuno saloje projektas (kartu su A. Bubliu, A. Ramanausku, D. Paulauskiene, R. Bingelyte Baltrušaitiene, V. Miliūnu, G. Eigirdu, V. Čalka, A. Ražaičiu), Kaunas;
2011 m. Daugiafunkcinis centras vietoje senojo „Merkurijaus“ Kaune, Laisvės al., su Algimanto Kančo studija.
Žymūs apdovanojimai:
1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija už reikšmingiausius Lietuvos menui ir kultūrai darbus;
2008 m. įsimintiniausias Kauno menininkas,
2009 m. pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis,
2010 m. Kauno garbės piliečio vardas už „Žalgirio“ arenos suprojektavimą;
2012 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už konceptualų architektūros erdvių suvokimą ir šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą.
Šaltinai:
1. Lietuvos architektai. Vilnius: Lietuvos architektų sąjunga, VDA leidykla, 2002. P. 432-433.
2. Dičius, Vytautas. Eugenijus Miliūnas – tikėjimas ir viltis. [In:] Archiforma, 1997, Nr. 1, p. 28-32.
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenijus_Mili%C5%ABnas
4. Mikšionienė, R. Nacionalinės premijos laureatas E. Miliūnas džiaugėsi, kad architektūra pagaliau išsikovojo deramą vietą tarp kitų menų. 2012-12-11. http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/nacionalines-premijos-laureatas-e-miliunas-dziaugesi-kad-architektura-pagaliau-issikovojo-derama-vieta-tarp-kitu-menu.htm
5. Šepetytė, D. Nacionalinės premijos laureatas E.Miliūnas: Nereikia pirkti žvaigždžių lietuvių sąskaita. [interaktyvus]
6. Minkevičius, J. Kotryniečių vienuolynas Šilainiuose. Kaunas. [In:] Archiforma, 1999, Nr. 2, p. 97-102.
7. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/nacionalines_premijos_laureatas_emiliunas_nereikia_pirkti_zvaigzdziu_lietuviu_saskaita/
8. Dičius, V. Apie Areną: architektūra – tai mąstymas. 2012-08-13. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-13-vytautas-dicius-apie-arena-architektura-tai-mastymas/86564
9. Rėklaitė , J. Šiaulių arena. http://www.archmap.lt/objects/siauliu-arena/
10. Juocevičiūtė, E. Namai studijos „Dvyniai”. http://www.archmap.lt/objects/namai-studijos-dvyniai/
11. Štelbienė, A. Gyvenamasis namas Kaune. http://www.archmap.lt/objects/gyvenamasis-namas/
12. Rudokas, K. „Žalgirio“ arena. http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/925?rt=3&type=2&ss=%C5%BEalgirio%20arena
13. Genys, Laimutis. Kaunas įvertino triūsą. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, vas. 17, p. 19.
14. Grigalevičius, Tomas. Garbės piliečio vardas – Kauno arenos autoriui. – Iliustr. // 15 min. – 2010, gruodžio 13, p. 2.
15. Inytė, Vėjūnė. Kauniečius kūrėjus titulai įpareigojo. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2009, saus. 12, p. 15.
16. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=MILI%DBNAS%20EUGENIJUS%20VIKTORAS
17. http://www.kaunastic.lt/index.php/lt/turizmas/miesto-izymybes/category/116-kauno-architektura-virtualus-turas.html
