Gytis Ramunis, kolekcijos kodas VAM-12
Architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas gimė 1950 m. vasario 2 d. Vilniuje, architekto, pedagogo Simono Ramunio ir prancūzų kalbos dėstytojos, vertėjos Ramutės Iešmantaitės-Ramunienės šeimoje (mirė 1999 m. vasario 27 d. ten pat).
Po vidurinės mokyklos, 1967 m., veik nesiruošęs įstojo į Lietuvos dailės institutą, kurį 1972 m. sėkmingai baigė. Diplominio darbo temą – Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus – pasirinko pats, kaip ir vadovą – Algimantą Mačiulį (beje, pastarasis juos tuo metu jau buvo suprojektavęs ir jie jau buvo pradėti statyti). Studijų metu išryškėję gabumai atvedė Gyti į prestižinį to meto Miestų statybos projektavimo institutą (MSPI), maža to, į vienetinių pastatų projektavimo grupę, į kurią jį pasikvietė tuometis grupės vadovas, dėstęs ir Vilniaus dailės institute, Gediminas Baravykas. MSPI jis sutiko ir savo profesinio gyvenimo draugą – architektą Kęstutį Pempę, su kuriuo kartu dirbo iki gyvenimo pabaigos. Tačiau karjera prasidėjo kuriant kartu su G. Baravyku – 1972-1974 m. jie kartu su skulptoriumi Vladu Vilžiūnu sukūrė S. Neries paminklą Vilniuje. Suprantama, architektų užduotis apsiribojo erdvės paminklui formavimu. Tai jiems pavyko puikiai – nedidelis skveras, įsiterpęs tarp Šv. Kotrynos bažnyčios ir S. Neries vardo gimnazijos dėka vos kelių architektūrinių elementų – švelniai lenktų sienų, sudarančių foną monumentui, virto plastiška, jaukia erdve. 1978 m. kartu su G. Baravyku suprojektuotiems dabartinio Lietuvos edukologijos universiteto II rūmams T. Ševčenkos g. taip pat būdingas lakoniškumas, paprastos griežtos formos su keliais raiškiais elementais, formuojančiais komplekso charakterį. Galima sakyti, šie darbai apibūdina G. Ramunio kaip kūrėjo braižą.
Norint perprasti jo kurtą architektūrą, reikia žinoti jo asmenybės, charakterio ypatumus. Kas nors kartą gyvenime susidūrė su Gyčiu, galbūt pamiršo jo veidą, stotą (nors ir tai – sunkiai įtikinama), tačiau tikrai neatgulė užmarštin jo itin stiprus humoro jausmas: veik kiekviename žingsnyje jį lydėjo sąmojis, G. Ramunis galėdavo greitai ir taikliai apibūdinti bet kokį dalyką; kartu – to paties juoko dėka – sutaikyti pikčiausius priešus. Derybinis jo menas buvo išnaudojamas ir profesinėje, ir visuomeninėje veikloje.
Tokia ir jo architektūra: paprasta, logiška, be įtampos, saikinga, su aukso grūdu. Kiekvienas pastatas, prie kurio kūrimo jis prisidėjo, it suaugęs su vieta. Ypač tai pasakytina apie „Hermio“ banko pastatą ir komercinių-gyvenamųjų patalpų pastatą Kalinausko gatvėje.
Dešimtį metų dirbę trise: G. Baravykas, G. Ramunis ir K. Pempė, vėliau – jau tik dviese Gytis su Kęstučiu, architektų kūryba pasižymėjo vizionieriškumu. Neatsitiktinai ne vienas sovietmečiu kurtas objektas pelnė sąjunginius apdovanojimus. Vienas jų – Šeškinės visuomeninis prekybos centras, už urš autoriai: G. Baravykas, K. Pempė, R. Ramunis ir G. Dindienė) pelnė TSRS architektų sąjungos geriausių projektų peržiūroje pirmą vietą (1984) bei TSRS Ministrų tarybos premiją (1986). Gytis sykį pokalbyje prisipažino, kad kurdamas jį, regėjo laisvos Lietuvos ateitį. Centrui būdingas laisvas su metabolizmo prieskoniu planas. Šiomis dienomis ties nežinia pakibęs kitas jų objektas – Vilniaus miesto VPK Kelių policijos pastatas Giraitės g., Vilniuje, taip pat krito į akį Sovietų sąjungos architektų cechui (1986 m. TSRS architektų sąjungos geriausių projektų peržiūroje laimėjo pirmą vietą). Jaunieji architektai buvo pagirti už lakonišką, aiškios struktūros pastatą su post-modernizmo užuomina.
Nepriklausomybės laikais, yrant MPSI, architektai liko dirbti vietoje – iš pradžių VĮ „Lietprojektas“, vėliau – Jungtinėse architektų dirbtuvėse, kurios gyvuoja iki šiol. Sėkmingai pratęsus karjerą nepriklausomybės laikais, duetas 1992 m. kartu su sklandžiai į kolektyvą įsiliejusiais Kęstučiu Kisieliumi ir Artūru Asausku įkūrė UAB „Vilniaus architektūros studiją“. Čia Gytis Ramunis dirbo iki pat mirties, čia sukūrė ir nepriklausomos Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusius darbus.
Gytis Ramunis – ne tik kūrėjas architektas, bet ir pedagogas (1979-1985 m. dėstė tuometiniame VISI, dabar VGTU, o 1997-1999 m. – Vilniaus dailės akademijoje). Aktyvus jis buvo ir visuomeninėje veikloje: kolegos, įvertino jo kaip diplomato būdą, ir 1991-1996 m. išrinko į Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko postą. Buvimas tarp žmonių, darbas su kolegomis jam teikė džiaugsmą ir buvo tapęs gyvenimo būdu. Su kolegomis leisdavo ir nemažai laisvalaikio: vakarais pasinerdavo į diskusijas, keliaudavo, buriuodavo. Tačiau charizmatiška jo asmenybė padėjo jam „neištirpti“ minioje, bet priešingai – spindėti visa savo erudicija (jis buvo ir poliglotas, skaitęs įvairių šalių literatūrą originalo kalba), kartu tvirtinant ir architektūros lauko vardą.
Apdovanojimai:
1981 m., 1984 m. ir 1986 m. TSRS geriausių architektūros objektų konkursų laureatas.
1986 m. apdovanotas TSRS valstybine Ministrų Tarybos premija.
1998 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
1999 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Darbai:
1972-1974 m. S. Nėries paminklas Vilniaus g., Vilniuje (kartu su architektu G. Baravyku ir skulptoriumi Vl. Vildžiūnu);
1973-1977 m. dabartinio Lietuvos edukologijos universiteto II rūmai T. Ševčenkos g., Vilniuje (buv. Vilniaus aukštoji partinė mokykla; su archit. G. Baravyku);
1976-1983 m. skveras ir parkas Pylimo g. (su arch. G. Baravyku ir K. Pempe, skulptoriais J. Kalinausku ir A. Zokaičiu);
978 m. Monumentas „Mokslui“, konkursinis projektas Charkove (su G. Baravyku, G. Ramuniu; skulpt. S. Šarapovu)
1981-1986 m. Vilniaus miesto VPK Kelių policijos pastatas (Giraitės g. 3, Vilnius; su G. Ramuniu)
1975-1976 m. Šeškinės mikrorajono visuomeninis prekybinis centras (su G. Ramuniu, G. Baravyku)
1987 m. Tarptautinis visuomeninio – kultūrinio centro Erfurte konkursas (specialus prizas; su G. Ramuniu, G. Baravyku)
1988-1989 m. Kauno dramos teatro respublikinis konkursas (pirma vieta; su K. Kisieliumi, G. Ramuniu)
Paminklo Mindaugui Druskininkuose konkursinis projektas (skulpt. V. Kašuba; su K. Kisieliumi, G. Ramuniu)
1990 m. Alytaus Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčia (pirma vieta; su K. Kisieliumi, G. Ramuniu)
1993-2003 m. Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje (kartu su K. Kisieliumi, G. Ramuniu, A. Asausku, R. Muloku)
1992-1995 m. „Hermio“ banko pastatas Jogailos g. 9, Vilnius (kartu su G. Ramuniu)
1995 m. Vilniaus kunigų seminarijos konkursinis projektas (antra vieta)
1996-1997 m. „Kredyt Bank SA“ rekonstrukcijos projektas Vilniuje (kartu su G. Ramuniu, D. Pauliukoniene, A. Grigaravičiumi)
1992-1997 m. verslo centras ir viešbutis „Centrum“, Vilnius (su G. Ramuniu, A. Asausku, K. Kisieliumi)
1997-1998 m. Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2005 m. (projekto vadovas, kartu su kolektyvu)
1991-1992 m. Vilniaus centro dešiniajame Neries krante suplanavimo projektas (kartu su A. Asausku, R. Kirduliu, K. Kisieliumi, G. Ramuniu, A. Nasvyčiu, R. Stasėnu)
1998-2000 m. gyvenamasis administracinis pastatas Kalinausko g., Vilnius (kartu su G. Ramuniu, V. Lukoševičiumi, A. Pliuču)
Šaltiniai:
Mačiulis, Algimantas. Architektai Simonas ir Gytis Ramuniai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004. 132 psl.
http://www.limis.lt/personaliju-zodyno-detali-paieska/-/personDetailedSearch/view/2664416
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/4918
