Vytautas Edmundas Čekanauskas, kolekcijos kodas VAM-4
V. E. Čekanauskas – Lietuvos dailininkas architektas, akademikas, visuomenės veikėjas. Gimė 1930 m. gegužės 13 d. Šiauliuose, kelių inžinieriaus ir tarnautojos šeimoje. Mirė 2010 m. liepos 6 d. (80 metų) Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. 1937–1942 m. lankė Šiaulių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradžios mokyklą. 1942–1949 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio gimnazijoje. 1949–1955 m. studijavo LSSR dailės instituto Architektūros fakultete, įgijo dailininko architekto specialybę.
1955–1958 m. buvo Miestų statybos projektavimo instituto architektas, 1958–1960 m. vyr. architektas, 1960–1961 m. grupės vadovas, 1961–1990 m. vyriausiasis projektų architektas. Tai buvo brandžiausi jo kūrybos metai. Tuo periodu jis sukūrė Lazdynų gyvenamąjį rajoną, Dailės parodų rūmus (dabar ŠMC), Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, LKP Centro komiteto (dabar Lietuvos Vyriausybės) rūmus ir kt. vėliau,1992–2000 m., jis dirbo Jungtinėse architektų dirbtuvėse. Čia dirbdamas, jis su kolegomis suprojektavo šv. Jono Bosko bažnyčią Lazdynuose, Vilniaus geležinkelio stoties rekonstrukciją.
Iš esmės, architektūra jam buvo gyvenimas. Kiekvienos užduoties jis imdavosi atsakingai, buvo pasišventęs savo darbui, be talento, turėjo itin svarbią menininkui savybę – darbštumą. Jo projektuoti pastatai pasižymi nepriekaištingomis proporcijomis, harmoningomis formomis, originaliais sprendimais. Architektą išgarsino Lazdynai Vilniuje, didžiausias šio gyvenamojo rajono autorių laimėjimas – panaudojant puikias gamtos sąlygas, jas pajungiant bendrai idėjai, pasiekti architektūros ir gamtos darną. Už šį urbanistinį projektą autorių kolektyvui buvo įteikta Sovietų Sąjungoje garbingiausias apdovanojimas – Lenino premija. Tačiau pačiam architektui mieliausias buvo kelionės į Suomiją įkvėptas Lietuvos kompozitorių sąjungos namų ir gyvenamojo kvartalo šalia kompleksas. Skandinaviškas regionalizmas lydėjo jį ne viename darbe. Kontekstualumas, racionalus vidaus erdvių suplanavimas visų pirma paperka tiek Dailės parodų rūmus, tiek Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ar LKP Centro komiteto atvejais. Pasako jo paties, „Dailės parodų rūmai tuo buvo labai neįprastos architektūros. Šokiravo plačios vitrinos ir pasažai. Tokius sprendimus padiktavo pati Vokiečių gatvė, kur istoriškai buvo prekybos zona.“ [3] V. E. Čekanauskas nuo pat kūrybinės veiklos pradžios bendradarbiavo su skulptoriais, dailininkais monumentalistais. Dauguma jo kūrinių savo architektūrine verte prilygsta geriausiems pasaulinės architektūros pavyzdžiams. Nenuostabu, kad dalis jų įtraukti į LR nekilnojamojo kultūros paveldo registrą.
Šalia kūrybinio darbo V.E. Čekanauskas virš trisdešimt metų (1967–2006 m) dėstė Lietuvos dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Pradėjo kaip Architektūros katedros dėstytojas, 1974 m. tapo docentu, nuo 1990 m. buvo profesorius, ne kartą rinktas Senato nariu. Akademikui nesvetima ir visuomeninė veikla. 1979 m. TSRS dailės akademijos narys korespondentas. Lietuvos architektų sąjungos narys, Tarptautinės architektūros akademijos (IAA) akademikas profesorius. Jo kūrybiniai ir pedagoginiai nuopelnai neliko nepastebėti – V. E. Čekanauskas pelnė ne vieną apdovanojimą.
Projektai:
1960-1966 m. Kompozitorių sąjungos gyvenamasis kvartalas Vilniuje,
1960-1966 m. Kompozitorių sąjungos pastatas Vilniuje,
1965-1967 m. Dailės parodų rūmai Vilniuje (dab. Šiuolaikinio meno centras),
1967 m. Lenino paminklas Maskvoje,
1974 m. Lazdynų gyv. rajonas Vilniuje (su V. Brėdikiu),
1976 m. Lenino paminklas Klaipėdoje,
1979 m. Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institutas Vilniuje,
1982 m. LKP CK rūmai Vilniuje,
1983 m. poeto Adomo Mickevičiaus paminklas ir skveras Vilniuje (skulpt. G. Jokūbonis),
1998–1999 m. geležinkelio stotis Vilniuje, rekonstrukcija (su P. Kijausku),
1999 m. administracinis-komercinis pastatas Žvėryne (su V. Gerliaku),
2001 m. Šv. Jono Bosko bažnyčia Lazdynuose, Vilniuje (su V. Gerliaku),
Premijuoti konkursiniai darbai:
1958 m. paminklas Pirčiupio aukoms (su V. Brėdikiu),
1958 m. Vilniaus miesto sporto salė (su V. Brėdikiu, III premija),
1961 m. paminklas fašistinio teroro aukoms Paneriuose Vilniuje (su V. Brėdikiu, J. Burneika, II premija),
1964 m. Vilniaus miesto centro detaliojo planavimo projektas (su V. Brėdikiu, A. Nasvyčiu, II premija),
1969–1970 m. Centrinio muziejaus projektas Maskvoje (su kitais),
1973 m. Sudervėlės gyvenamasis rajonas (Šeškinėje), detaliojo suplanavimo projektas (I premija),
1973 m. Justiniškių gyvenamasis rajonas Vilniuje, detaliojo suplanavimo projektas (II premija),
1979 m. Erfurto miesto salė (Vokietija, su G. Pajarskaite, A. E. Paslaičiu, A. Žaliu, paskatinamoji premija),
1983 m. Arktikos ir kraštotyros muziejus Rovaniemis, Laplandija, Suomija (su S. Jusioniu),
1989 m. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia (su A. Paslaičiu, T. Balčiūnu, paskatinamoji premija),
1995 m. Vilniaus kunigų seminarija (su V. Brėdikiu, V. Gerliaku, P. Kijausku),
1998 m. memorialas bolševikų teroro aukoms atminti Tuskulėnų dvaro teritorijoje (su A. Umbrasu, L. Masliukaitiene, skulptorius G. Karalius, dailininkas G. Umbrasas, I premija).
Adovanojimai:
1971 m. LTSR valstybinė premija,
1971 m. SSSR Ministrų Tarybos premija,
1974 m. SSSR Lenino premija,
1975 m. SSSR liaudies architektas,
2000 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius,
2000 m. Lietuvos architektų sąjungos įteiktas Architektūros riterio ordinas,
2000 m. Vilniaus dailės akademijos Garbės profesoriaus vardas,
2008 m. Apdovanojimas Šv. Kristoforo statulėle
Bibliografija:
Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas (sud. Eduardas Budreika). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998 m.
Piešiniai: koplyčios ir varpinės. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 62 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-624-80-6
Šaltiniai:
Mačiulis, Algimantas. Vytautas Edmundas Čekanauskas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – 208 p.: iliustr. – UDK 72(474.5):929Čekanauskas Ma-101
Drėmaitė, Marija. Vytautas Edmundas Čekanauskas – romantiškos sielos modernistas.// Archiforma, 2006Nr. 4, p. 33-38.
Čekanauskas, Vytautas. „Architektūra – ne poezija, ją reikia matyti“: [pokalbis su architektu V. Čekanausku / kalbėjosi] Algis Juozas Kusta // Kusta, Algis Juozas.Tylioji meilė: ką man žmonės pasakė . – Vilnius, 2004. – P. 105-109.
Vikipedija (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Edmundas_Čekanauskas),
Mačiulis, Algimantas. Vytautas Edmundas Čekanauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. – 274 psl.
Liandzbergis, Zigmantas. Vytautas Edmundas Čekanauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. – 343-344 psl.
http://www.architektusajunga.lt/naujienos/netekome-vecekanausko
http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=127
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=104226
