Publikacijos

Autorius Tomas Skripkiūnas

Įvadas

Formos ir turinio dichotomija – tai vientiso objekto / visumos padalijimas į dvi dalis. Formos ir turinio atskyrimas gali būti pražūtingas meno kūriniui, tačiau jį analizuojant ir tyrinėjant labai svarbu išskirti šiuos du kūrinio elementus.

Darbe bandoma panagrinėti formos ir turinio dichotomiškumo ištakas kalboje, bandymus ir poreikį atskirti formą ir turinį; toliau pereinama prie formos ir turinio dichotomiškumo meno kūrinyje; darbo pabaigoje pateikiamos formos ir turinio sampratos architektūroje. Tekste aptariamas neišvengiamas architektūros formos ir jos turinio dichotomiškumas, siejamas su architektūros tyrimais ir apskritai su architektūros kaip formos funkcija visuomenėje.

Kilmė. Formos ir turinio dichotomija kalboje

Dichotomija – galimai žalingas atskyrimas, nes jis vertina kaip nepriklausomus du dalykus, kurie yra neatskiriami. Dažniausiai tai formos ir turinio atskyrimas, dažnai apibūdinamas kaip antikinis verba ir res atskyrimas (analogiškai kaip Aristotelio logos (angl. logical content of a speech) ir lexis (angl. the style and delivery of a speech)). Forma – tai žodžiai, turinys – tai idėjos (angl. concepts), kurias išreiškia žodžiai. Turinys yra tai, kas pasakoma – argumentai, tema. Forma yra tai, kaip tai pasakoma – sintaksė, žodžių parinkimas, įvaizdžiai. Savo straipsnyje apie formos ir turinio dichotomiją kalboje Duncanas Robertsonas pateikia tokį pavyzdį: „Achilas yra kaip liūtas“ – tai būdas pasakyti, kad Achilas yra drąsus, nuožmus; galima išskirti keturis literatūrinio kūrinio formos aspektus: žodžių parinkimas (angl. diction); sintaksė (angl. syntax), žodžių junginiai, sudarymo būdas; eiliavimas (angl. versification); įvaizdžiai (angl. imagery)[1].

Pats savaime šis formos ir turinio atskyrimas yra ne ypač žalingas, teigia Duncanas Robertsonas. Jis tampa dichotomiškas, kai forma yra per daug paraidžiui suprantama tik kaip turinio talpykla (container), ir forma, ir turinys yra traktuojami / suvokiami kaip nepriklausomi vienas nuo kito ne ta prasme, kad jie gali gyvuoti vienas be kito, bet ta prasme, kad gali būti tas pats turinys su kita forma arba vice versa[2].

Atskiri žodžiai ir idėjos / turinys (angl. concepts) yra / gali būti iš tiesų daugiau ar mažiau savarankiški anksčiau minėto aspekto atžvilgiu (t. y. kad gali būti tas pats turinys su kita forma arba vice versa). Tas pats žodis gali reikšti skirtingus dalykus skirtingame kontekste, ir ta pati idėja gali būti išreikšta skirtingais žodžiais.

Tačiau bet kokiame platesniame formos ir turinio junginyje tam tikra tiksli idėjų struktūra gali būti perteikta tik tam tikra tikslia žodžių struktūra. Tas pats turinys, perteiktas / išreikštas kitokia forma – kitomis priemonėmis, stiliumi, būdu ar kalba, nėra toks pat: kas yra toks pat per visas formos variacijas – tai tik netvirta abstrakcija (angl. tenuous abstraction), viso turinio précis[3]. Ir viskas, kas gali likti iš formos pakeitus jos turinį, yra tik bendrinės jos charakteristikos įvairiais aspektais: pavyzdžiui, žodžių archajiškumas ar sintaksės sudėtingumas, ar faktas, kad turinys pateikiamas dramatiškai, pasakojimo būdu ir t. t. Tokie bendri bruožai / charakteristikos vargu ar prisideda prie/yra dalis kūrinio formos précis: mes galime apibendrinti patį turinį, tačiau galime tik apibendrintai papasakoti apie formą (ne apibendrinti pačią formą)[4].

Vis dėlto, analizuojant meno kūrinius, be galo svarbu yra sugebėti atskirti turinį nuo formos (tas pats, pavyzdžiui, ir su autorių teise, kuri bus paminėta vėliau). Taip pat svarbu susieti skirtingus vertinimo kriterijus su forma ir skirtingus su turiniu. Mes siejame tiesos kriterijų su turiniu, grožio kriterijų – su forma.

Bet, kaip toliau nurodo Duncanas Robertsonas, negalima jų vertinti atskirtų. Pavyzdžiui, visas poemos jausmas ir tikroji visa poemos vertė turi slypėti poemos visumoje (visumoje formos (angl. total form) ir visumoje turinio (angl. total content), kurie kaip visumos yra neatskiriami). Turinio, abstrahuojamo iš formos, vertė sumažinama lyginant ją su visumos verte (angl. total value), nes turinys, atskirtas nuo formos, sumažėja lyginant su bendru turiniu (angl. total content). Formos vertė, atskirta nuo turinio, kaip buvo minėta, dar labiau susilpnėja. Kūrinys negali būti blogos formos, bet gero turinio, arba atvirkščiai[5].

Turinys, atskirtas nuo formos, vis tiek turėtų būti išreikštas tam tikra forma. Esmė ta, kad turinys negali neturėti formos. Forma iš tiesų tiesiogiai neapima turinio: tai, kas apima turinį, yra pasaulis (mes visi). Turinys yra tai, kas įeina į kūrinį ir kas gali būti iš jo išimta / išinterpretuota, bet pačiame kūrinyje nėra turinio, yra tik forma. Tuomet kūrinys kaip forma ir yra kūrinys kaip pats savaime.

Be to, Duncanas Robertsonas atkreipia dėmesį, kad išorinis pasaulis, apimantis turinį, yra erdvės ir laiko pasaulis. Taigi nagrinėdami kūrinio turinį mes jį analizuojame kaip laikiną būseną tam tikrame laike ir erdvėje, o nagrinėdami kūrinį kaip formą (tuomet mes nagrinėjame kūrinį kaip patį savaime) atsiejame jį nuo laikinų sąsajų (turinio) ir nagrinėjame jį atsietą nuo laiko ir erdvės[6].

Bandymai atskirti formą ir turinį

 Yra konkrečių atvejų, kai formos ir turinio atskyrimas yra siektinas. Toliau pateikiami du pavyzdžiai.

Dichotomija literatūros kūrinyje – vertimo iš vienos kalbos į kitą atvejis. Verčiant svarbu atskirti turinį ir formą. Turinys yra esminis dalykas, kurį reikia išsaugoti, forma – antrinis (nebent poezijoje ir pan.), tačiau galima teigti, kad verčiant kūrinys sukuriamas iš naujo (išreiškiamas kita forma) ir tampa kitu kūriniu.

Tai pripažįsta autorių teisė, kai kūrinio vertimas į kitą kalbą jau laikomas nauju kūriniu. Kaip nurodo Vytautas Mizaras, teisinis formos ir turinio atskyrimas yra būtinas, nes vienas iš pagrindinių autorių teisės objekto apsaugos principų teigia, kad „autorių teisė saugo kūrybinės veiklos rezultatų objektyvią išraiškos formą, bet ne idėjas, išreikštas kūrinyje. […] Kitaip tariant, saugoma idėjų, minčių, informacijos pateikimo, t. y. išraiškos, forma, bet ne pati idėja“[7] (idėja – turinys; išraiška – forma). Pavyzdžiui, Delia Lipszyc pateikia teoriją, kad dramos kūrinių tematika susideda iš trisdešimt šešių situacijų, kurias atitinka trisdešimt šeši emocijų tipai […]: pirmoji situacija – gelbėtojas (situacijos dinamikos elementai: nelaimingasis, grasinimas ir gelbėtojas); antroji situacija – kerštas už padarytą nusikaltimą (elementai: keršytojas ir gelbėtojas); […] aštuonioliktoji – dėl meilės padarytas nusikaltimas (mylintis, mylimas ir trečias asmuo); […] dvidešimt penktoji – neištikimybė ir taip toliau[8]. Tai nesaugomos idėjos, saugoma jų pateikimo forma (kūrinys kaip pats savaime).

Visgi toks atskyrimas yra mechaniškas ir nelankstus meno kūrinių atžvilgiu, todėl teisėje irgi pripažįstama kūrinio idėjos ir išraiškos formos dichotomijos problema (tai ypač akivaizdu literatūroje, kaip matome ankstesniame skyriuje).

Formos ir turinio dichotomija meno kūrinyje

Mene ir meno kritikoje forma ir turinys yra laikomi atskirais meno kūrinio aspektais. Forma nurodo į kūrinio stilių, techniką ir išraiškos būdą (media), kurie kaip dizaino elementai yra realizuoti. Turinys nurodo į darbo esmę / idėją, t. y. tai, kas atvaizduojama.

Johno Ruskino veikalas „Stones of Venice“ yra pirmasis „grynosios“ abstrakčios formos analizės pavyzdys. Tačiau jis iškėlė klausimą – kodėl formos, iš kurių buvo išvesti dėsniai, buvo būtent tokios? Bandyta ieškoti atsakymų: visos formos – energijos, spaudimo formuojamos linijos, veikiančių ir kontrveikiančių jėgų išraiška[9].

Suprasdamas kylančias problemas, Tomas Akvinietis teigė, kad nėra nieko absurdiškesnio už norą išreikšti formą ja pačia[10]; forma yra tik pranešimo pavidalas. Meno sukurta forma tuomet yra pranešimas; menas yra pranešimas.

Vaizduojamajame mene formos ir turinio atskyrimas yra pražūtingas. Formos nagrinėjimas kaltinamas estetizmu, formalizmu, o ikonografinis tyrinėjimas, manyta, nagrinėja tai, kas yra už meno ribų. Galimas ir formos, ir turinio pozicijų sumaišymas: viduramžiais manyta, kad formos (tikrosios) egzistuoja iki daiktų, formos, užspaustos ant materijos, tai tik tikrosios formos atvaizdai. Panašus formos ir turinio pozicijų sumaišymas būdingas ir Wassily’iui Kandinsky’iui bei jo „abstraktiems“ paveikslams; reikėjo objektą, siužetą diskredituoti, panaikinti, nes jis tiesiog užteršiąs formą (ir spalvą). „Iki minimumo sumažintas ‚daiktiškumas‘ abstrakcijoje turi būti suprastas kaip stipriausiai veikiantis realumas. Tad galiausiai mes matome: jeigu didžiojoje realistikoje realumas pasirodo neįprastai didelis, abstraktumas – neįprastai mažas, o didžiojoje abstrakcijoje šis santykis atrodo esąs atvirkštinis, tai galiausiai (= tiksliai) šie du poliai yra vienas kitam lygūs. Tarp šių dviejų antipodų galime dėti lygybės ženklą: realistika = abstrakcija; abstrakcija = realistika“[11]. Kuo grynesnė yra objektiškumo forma, tuo tinkamesnė ji būti turiniu.

Tuo metu kilo klausimai: meno istorija – kas tai? Formų istorija? Stiliaus klausimas – tai klausimas apie formų pokyčius (formalistiška, formalistinė meno istorija)? Visgi pats Kandinsky’is suprato, kad egzistuojantis vidinis elementas, sukurtas sielos vibracijos, yra kūrinio turinys. Be turinio negali atsirasti joks kūrinys.

Pasidalijimas į kategorijas ar jų izoliacija (forma, turinys, objektas, spalva, …) yra absurdiška. Tuomet, kaip teigia Hermannas Baueris, „grynoji formos analizė yra negalima, nes negalima nepaliesti paties pranešimo. Kalbėti tik apie pranešimą taip pat negalima, nes pranešimas egzistuoja tik tam tikra forma“[12]. Meno kūrinio analizė: ikonografinis-ikonologinis metodas yra anksčiau buvusios meno kūrinio prasmės paieškos, naudojant visus prieinamus vaizdinius ir rašytinius šaltinius, kurie galėtų kaip nors jį paaiškinti. Istorinės interpretacijos tikslas – leisti mūsų supratimui remtis atitinkamo laikotarpio supratimu. Meno kūrinių imanentiška interpretacija, „kuriai tarsi visiškai pakanka gryno formos darinio, nebeteko prasmės, nes būtent garsiųjų menininkų kūryboje ir pačios formos visuomet buvo prasmės nešėjos“[13].

Architektūros forma ir turinys

Aprašytoji nuomonių istorija veda prie išvadų, kurios pagrindžia formos ir turinio dichotomijos būtinumą. Tai sudarė pagrindą meno kūrinių tyrimo metodams (pvz., ikonografinis ir ikonologinis metodas), tarp jų, be abejo, ir architektūros tyrimams.

Akivaizdus pavyzdys – Hanso Sedlmayro straipsnis apie Vienos Karolio bažnyčios frontalinį fasadą. Straipsnis netgi laikomas paradigma dėl platesnio jame keliamų klausimų konteksto ir aplinkos bei veikimo sferos klausimais, o svarbiausia – dėl formos ir turinio sąsajų atskleidimo. Formos ikonologiškumas ir ikonologiškumo forma randa savo išraišką[14].

Tarkime, pastato turinys yra jame užkuoduoti vaizdiniai ir vykstantys procesai, kurie neatsiejami nuo jo naudotojų. Tada galima teigti, kad architektūra bendrąja prasme kaip materialus objektas yra tik išraiškos forma. Tai iliustruoja tolimesni pavyzdžiai.

Adriano Forty’io atliktas tyrimas „The Home“ rodo namų kaip architektūros ir abstraktaus objekto sampratos kaitą ryšium su sociokultūriniais veiksniais, tokiais kaip industrinė revoliucija[15]. Žmonių noras atskirti darbą nuo namų turėjo įtakos jų architektūrinei formai. Namai įsivaizduojami kaip ramybės oazė pailsėti po darbo. Čia akivaizdžiai išryškėja formos ir turinio dichotomiškumas architektūroje.

Panašų teorinį modelį apie gyvenamosios erdvės sampratos kaitą iliustruoja ir Architectural Association School of Architecture (UCL) studentų atlikti tyrimai / projektai. Studijoje Diploma 14 – Volker Bradke: Architecture Between the Generic and the Common[16] yra ieškoma sąsajų tarp architektūros formos, politinių teorijų ir urbanistikos istorijos. Šių sąsajų dėmesio centre yra architektūra. Sąsajas siekiama kurti ne kaip deterministinius priežasčių ir pasekmių ryšius tarp šių skirtingų sričių, bet kaip strateginius ryšius joms bendradarbiaujant. 2011 m. buvo atkreiptas dėmesys į gyvenamosios ir darbo erdvių susiliejimą į mišrią urbanistinę erdvę, priešingai nei anksčiau minėto tyrimo metu. Šis fenomenas pastebimas kaip socialinės ir ekonominės transformacijos visuomenėje. Tokios sąsajos tarp architektūros formų ir socialinių / ekonominių pokyčių buvo pagrindinis tyrimo objektas. Konkretūs studentų pasiūlymai (architektūrinės formos) yra socialinio turinio atspindys.

Panaši buvo ir Hėgelio „movement of spirit“ teorija. Ji aiškina, kaip vieni stiliai keičia kitus dėl kultūrinėje sistemoje vykstančių pokyčių. Tai, be abejo, tiesiogiai susiję su architektūros vizualinių savybių – formos – pokyčiais ir jų stilistinio vienodumo pagrindimu. Hegelis teigia, kad  kolektyvinė dvasia (communal spirit) išreiškiama materialiomis formomis[17].

Architektūros forma ir turinys: komplikacijos

Galima daryti išvadą, kad, tyrinėjant architektūrą, neįmanoma atskirti formos nuo turinio, nes forma yra tiesiogiai atsiradusi iš turinio. Architektūra kaip materialus objektas yra socialinio turinio išraiškos forma.

Kita vertus, atskiri architektūros elementai gali būti traktuojami kaip atskiros formos, turinčios atskirą savo turinį. Taigi reikėtų įžvelgti kelis formos ir turinio lygmenis, judant nuo kūrinio visumos prie jo elementų. Architektūra yra visuomenės kultūros išraiškos forma, tačiau atskiri jos elementai turi savo atskirą turinį. Pavyzdžiui, ornamentas dabar suprantamas kaip neesminis dekoracinis elementas, kažkas, kas galbūt yra gražu, tačiau tikrai nėra būtina. Įdomu tai, kad šis žodis etimologiškai kildinamas iš lotynų kalbos veiksmažodžio ornare, reiškiančio „aprūpinti“ (angl. to equip). Tuomet, pavyzdžiui, karo ornamentai yra ginklai ir kariai, t. y. įrankiai norimai prasmei ir efektui išreikšti[18]. Galima teigti, kad ornamentai architektūroje taip pat buvo ne dėl grožio (formos), bet dėl turinio.

Meno kūrinių stilius susiformuoja veikiamas to meto kultūrinių sąlygų, taigi stilius gali būti traktuojamas kaip to meto kultūros, kaip turinio, išraiškos forma, o architektūroje stilius galėtų būti suprastas kaip architektūros kūrinio, kaip formos turinys. Gilinantis į tai, iš tikrųjų galima teigti, kad ir pats stilius turi atskirą turinį[19]: architektūros kūrinio forma apima jo materialinę išraišką (galima sakyti, fizinę formą), tuomet tos formos charakteristikos (stilius) iš esmės yra jau tai, ką norima pasakyti geometrinėmis formomis, – turinys.

Architektūra – be galo kompleksiška įvairių turinių sistema, įpakuota į įvairias formas. Todėl jos analizėje vieną svarbiausių vaidmenų atlieka duomenų (turinio) ir formos sąsajų organizavimas / rūšiavimas. Kaip ir analizuojant meno kūrinius, architektas turi gebėti suprasti formą ir turinį kaip du skirtingus pastato elementus. Ne veltui Renesanse studentai, besimokydami retorikos meno, buvo prašomi nukopijuoti formą suteikiant jai naują turinį, ir atvirkščiai. Nors kaip kūrybos rezultatas toks atskyrimas iš esmės neįmanomas, kūrybos proceso metu ir analizuojant kūrinius jis tampa svarbus.

Pavyzdys – šiuolaikinė architektūra. Visuotinė standartizacija tarsi tampa nauju turiniu, o galbūt tokia forma slepia turinio nebuvimą (kaip kad Jeano Baudrillard’o simuliakrai atitrūksta nuo tikrovės ir slepia jos nebuvimą[20]). To rezultatas – žmonių nepasitenkinimas naujais architektūros objektais, miestų supanašėjimas, jų kuriamos aplinkos nuobodumas. Šis tam tikras formalizmas labai žalingas architektūrai kaip vienai iš komunikacijos tarp kultūros ir žmogaus priemonių.

Architektūros forma ir turinys: panaudojimas

Turbūt nėra teisingos formulės, kaip reikėtų vertinti architektūros formos ir turinio dichotomijos klausimus, bet tai galėtų būti vienas iš kokybinių kriterijų, vertinant šiuolaikines miesto transformacijas. Kaip minėta, literatūros kūrinio atveju pati forma neapima turinio: tai, kas apima turinį, esame mes patys, todėl užpildome architektūrines formas turiniu. Taigi nereikia teigti, kad, atsiradus naujam turiniui, turi atsirasti ir naujos formos. Besikeičiantys žmonės puikiai užpildo senąsias formas (angl. container). Architektūra nėra kilnojamasis nekintantis kūrinys, kaip kad poema ar paveikslas. Ji daug interaktyvesnė, jai daug daugiau įtakos daro kontekstas, susipina skirtingų laikotarpių formos, turinys atsinaujina.

Sena forma gali būti pritaikyta naujam turiniui. Puikus to pavyzdys – pramoninių teritorijų konversijos įvairiuose pasaulio miestuose. Nauja forma gali atgaivinti seną turinį. Pavyzdžiui, vietoje „Lietuvos“ kino teatro atsiradęs MO modernaus meno muziejus savo nauja forma apima ir buvusį turinį – tai žmonių susibūrimo vieta, taip pat ir kino centras. Jis tęsia tos vietos tradiciją būti svarbia vieta mieste, orientyru. Kartu dalis turinio yra ir ištrinama arba pakeičiama nauju. Visas miestas ir yra įvairaus mastelio formų ir turinių mišinys, kurį galima projektuoti. Svarbu, kad tai būtų priemonė norimam tikslui pasiekti, kartu dalyvaujant visuomenei.

Išvados

1. Nors kiekviena mokslo sritis turi daug tik jai būdingų formos ir turinio bruožų, vienaip ar kitaip visur susiduriama su dichotomiškumo problema. Tiesa, ji adaptuojama ir modifikuojama pagal poreikius. Egzistuoja bendri principai, pagal kuriuos nusakomos sąsajos tarp formos ir turinio; jie turi gilias šaknis jau antikoje (Aristotelis, retorikos menas, kalba…).
2. Deskriptyviai galima išskirti formą ir turinį, tačiau jų prasmė iškreipiama arba labai sumažinama: iš esmės prarandamas kūrinys kaip objektas, lieka tik objektyvūs jo elementai, iš kurių atkurti patį kūrinį būtų neįmanoma. Tokiu atveju formos ir turinio visumos pažeidžiamos, jų prasmė yra iškreipiama / sumažinama.
3. Svarbu, kokiu masteliu žvelgiame į objektus / kūrinius. Jis gali turėti kelių lygių formas ir jų turinius. Visumos forma – visumos turinys; toliau šis turinys turi atskiras jį įprasminančias formas, kurios turi ir savo turinį ir t. t. Dažnas nesusipratimas – tai skirtingas formos, kaip tyrimo objekto, supratimas: forma gali būti kaip materija, kaip išraiškos būdas (the way of saying), kaip materijų rinkinys (stilius).
4. Forma asocijuojasi labiau su materialumu, objektyvumu, mokslu, egzoterika; turinys – su mitu, ezoterika.
5. Tik formos ir jos turinio dichotomija suteikia prasmę architektūrai kaip menui formuoti žmogaus kultūrinės veiklos aplinką. Architektūros turinys yra pats žmogus.
6. Dėl formos ir turinio dichotomiškumo architektūra, kaip visuomeninio turinio išraiškos forma, nuolat kinta kartu su visuomene. Kita vertus, šis dichotomiškumas architektūrai suteikia ypatingą galią paveikti turinį tam tikromis formomis.

G. Oržikausko nuotr.

Literatūra

1. Architectural Association, Diploma 14 – Volker Bradke: Architecture Between the Generic and the Common, London: Architectural Association School of Architecture, Projects Review 2011, [interaktyvus], http://www.aaschool.ac.uk/PORTFOLIO/PROJECTSREVIEW (Projects Review 2011 – Diploma 14), [žiūrėta 2018-10-05].
2. Bauch Kurt, Kunst als Form, Jahrbuch für Asthetik und allgemeine Kunstwissenschaft 7, 1962.
3. Baudrillard Jean, Simulacra and Simulation, Ann Arbor: The University of Michigan Press, 1994.
4. Belting Hans (sud.), Meno istorijos įvadas, Vilnius: Alma littera, 2002.
5. Burton Gideon O., Silva Rhetoricae, Provo: Brigham Young University, [interaktyvus], http://rhetoric.byu.edu (What is Rhetoric? – Content/Form), [žiūrėta 2018-10-05].
6. Cho Keunjung, Architecture as the Intersection of Form, Content, and Social Morality. English 151, Providence: Brown University, 2003, [interaktyvus], http://www.victorianweb.org/authors/ruskin (John Ruskin – Leading Questions – Traffic), [žiūrėta 2018-10-05].
7. Groat Linda, Wang David, Architectural Research Methods, New York: Sage Publications, 2001.
8. Kandinsky Wassily, in Der Blaue Reiter, München, 1912.
9. Lipszyc Delia, Droit d‘auteur et droits en France. 3. éd., Paris: Dalloz, 1978.
10. Mizaras Vytautas, Autorių teisė. I tomas, Vilnius: Justitia, 2008.
11. Robertson Duncan, The Dichotomy of Form and Content. College English, Vol. 28, No. 4, National Council of Teachers of English (Jan., 1967), p. 273-279, [interaktyvus], http://www.jstor.org (duomenų bazė), [žiūrėta 2018-10-05].
12. Ruskin John, The Stones of Venice, 1851-1853.

[1] Duncan Robertson, The Dichotomy of Form and Content. College English, Vol. 28, No. 4, National Council of Teachers of English, 1967, p. 273 [interaktyvus], http://www.jstor.org (duomenų bazė), [žiūrėta 2018-10-05].

[2] Ibid., p. 273.

[3] précis – labai glausta turinio / faktų santrauka.

[4] Duncan Robertson, The Dichotomy of Form and Content. College English, Vol. 28, No. 4, National Council of Teachers of English, 1967, p. 273.

[5] Ibid., p. 275.

[6] Ibid., p. 277.

[7] Vytautas Mizaras, Autorių teisė. I tomas, Vilnius: Justitia, 2008, p. 162.

[8] Delia Lipszyc, Droit d‘auteur et droits en France. 3. éd., Paris: Dalloz, 1978, p. 22.

[9] John Ruskin, The Stones of Venice, 1851-1853.

[10] K. Bauch, Kunst als Form, Jahrbuch für Asthetik und allgemeine Kunstwissenschaft 7, 1962, p. 167.

[11] Wassily Kandinsky, in Der Blaue Reiter, München, 1912, p. 19.

[12] Hans Belting (sudarytojas), Meno istorijos įvadas, Vilnius: Alma littera, 2002, 3 dalis, p. 160.

[13] Ibid., p. 152.

[14] Ibid., p. 160-162.

[15] Linda Groat, David Wang, Architectural Research Methods, New York: Sage Publications, 2001, p. 135.

[16] Architectural Association, Diploma 14 – Volker Bradke: Architecture Between the Generic and the Common, London: Architectural Association School of Architecture, Projects Review 2011, [interaktyvus], http://www.aaschool.ac.uk/PORTFOLIO/PROJECTSREVIEW (Projects Review 2011 – Diploma 14), [žiūrėta 2018-10-05].

[17] Linda Groat, David Wang, Architectural Research Methods, New York: Sage Publications, 2001, p. 146.

[18] Gideon O. Burton, Silva Rhetoricae, Provo: Brigham Young University, [interaktyvus], http://rhetoric.byu.edu (What is Rhetoric? – Content/Form), [žiūrėta 2018-10-05].

[19] Keunjung Cho, Architecture as the Intersection of Form, Content, and Social Morality. English 151, Providence: Brown University, 2003, [interaktyvus], http://www.victorianweb.org/authors/ruskin (John Ruskin – Leading Questions – Traffic), [žiūrėta 2018-10-05].

[20] Jean Baudrillard, Simulacra and Simulation, Ann Arbor: The University of Michigan Press, 1994, p. 6.