Publikacijos

Žirmūnai: „būsto klausimas“, socmodernistinė urbanistika ir režimo liberalizacija postalininėje Lietuvoje

Autorė dr. Rasa Čepaitienė

Picture1 Dabartinis buvusio visuomeninio centro „Žirmūnai“ vaizdas. R. Čepaitienės nuotr.

Pažįstami ir nepažįstami Žirmūnai

Namas, kuriame gyvenu, šiemet švęs 50-metį. 1967 m., statant Žirmūnų mikrorajoną, iškilęs tipinis penkiaaukštis, liaudies vadinamas chruščiovke, vis dar nerenovuotas, nors tam jau kaupiamos lėšos, o kai kurie jo artimiausi kaimynai jau spėjo atsinaujinti. Mes, N. Chlomauskienės projektuoto pirmojo, arba, chronologiškai, antrojo, Žirmūnų mikrorajono daugiabučių gyventojai, džiaugiamės artumu „centrui“, kurį pėstute galima pasiekti per maždaug 40 minučių, tačiau esame priversti taikstytis su nedidele gyvenamojo ploto kvadratūra, gana nepatogiu kambarių ir pagalbinių patalpų išsidėstymu, kaimynystės garsus ir kvapus praleidžiančiomis sienomis bei aplinkos pilkuma, kurią bando įveikti sporadiškos senučių pastangos po savo langais puoselėti lietuviško kaimo idilę primenančius gėlių darželius…

Kaip žinia, pirmasis stambiaplokščių tipinių daugiaaukščių pastatų rajonas buvo pastatytas 1956 m. Maskvoje, Naujųjų Čeriomuškų rajone. Veikiai analogiški projektai pradėti įgyvendinti ir kituose SSSR miestuose. Nors Vilniaus Žirmūnai nebuvo pirmasis tokio tipo mikrorajonas Lietuvos SSR, bet būtent už centrinę jo dalį (D18 mikrorajoną) projektuotojams – architektams B. Kasperavičienei, B. Krūminiui ir V. Zubrui – bei inžinieriams 1968 m. buvo įteikta SSRS Valstybinė premija. Tai buvo pirmasis Sovietų Sąjungoje Lietuvos architektų gautas masinės gyvenamosios statybos, tad ir urbanistinės architektūrinės minties įvertinimas tokio rango apdovanojimu, labai pakėlęs jų prestižą. Tai vėliau sudarė prielaidas susiformuoti gerai žinomai lietuvių socmodernistinės architektūros tradicijai [1]. Dėl iškovoto aukšto visasąjunginio pripažinimo jau sovietmečiu mikrorajonas pateko ir į Nekilnojamųjų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o 1993 m. – ir į naująjį Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalusis objekto kodas 16083). Tačiau 2012 m. jo, kaip netekusio vertingųjų savybių, juridinė apsauga buvo panaikinta. Taigi ar šiandien jau ne per vėlu, o gal ir iš viso neprasminga kalbėti apie Žirmūnus kaip apie urbanistinio paveldo vertybę?

Jau nuo pat nepriklausomybės pradžios rajonas susidūrė su aplinkos kaita, ypač su spontaniška ir menkai kontroliuojama naujų pastatų invazija, neišvengiamai paveikusia jo pavidalą, pažeidusia autentiškumą ir integralumą. Be to, 2016 m. vasarą buvo nugriautas ir jo planinę struktūrą formavęs[2] vienas iš trijų visuomeninių centrų – „Žirmūnai“, po nenusisekusios renovacijos ilgą laiką stovėjęs tuščias ir apleistas. Kitiems dviem analogiškiems visuomeniniams centras – „Minskui“ ir „Šaltinėliui“ – pasisekė labiau, juose laiku įsikūrė gausiai žirmūniečių lankomos, neseniai renovuotos parduotuvės.

Tačiau, kita vertus, kalbėti apie šio kaip ir kitų analogiškų „miegamųjų“ rajonų vertes vėl tampa aktualu, nes neseniai Vilniaus miesto savivaldybė inicijavo kvartalo tarp Minties, Žirmūnų ir Tuskulėnų gatvių kompleksinio atnaujinimo projekto „Žirmūnų trikampis“[3] parengimą, kuris, jeigu bus įgyvendintas, neišvengiamai pakeis šio mikrorajono vaizdą. Be to, patirta paveldosauginė Žirmūnų nesėkmė gresia pasikartoti ir Lazdynuose, dar labiau sovietmečiu apdovanotame ir išliaupsintame mikrorajone, kuris vis dar formaliai saugomas valstybės, nors irgi susiduria su urbanistinės kaitos keliamais iššūkiais. Todėl šių dviejų žinomiausių modernistinių Vilniaus masinės statybos rajonų likimas kelia ne tik praktinio, bet ir teorinio pobūdžio klausimų. Koks ir kieno tai paveldas – nepatogus [4], industrinis [5], neprivilegijuotųjų visuomenės sluoksnių – darbininkų klasės [6], kasdienybės [7], sovietinės sistemos ir tuometinės ideologijos, moderniosios architektūros ir urbanistikos? Kokias vertes turėjo (o Lazdynų atveju ir tebeturi) šie „miegamieji rajonai“, jeigu, kaip žinia, pats modernizmas, architektūroje siekęs inovatyvumo ir radikalios estetinės kalbos kaitos, be užuolankų traukė ryšius su ankstesnėmis architektūrinėmis tradicijomis, SSRS atveju – stalininiu neoklasicizmu?

Rusijos pavyzdys čia itin iškalbingas. Nuo suprematizmo, per rusiškąjį avangardą ir konstruktyvizmą, su „Stalino ampyro“ intarpu iki pat 6–7 dešimtmečio neomodernizmo – visais šiais atvejais architektūros raida čia buvo sąmoningai supriešinama su klasikiniu paveldu, o ne kartą ir atvirai su juo konfrontavo pastarojo nenaudai [8]. Todėl tam tikro paradoksalumo ir net pikantiškumo į šią gerai žinomą istoriją įneša faktas, kad pats „antitradiciniu“ ir kartu neišvengiamai „antipaveldiniu“ besiskelbęs architektūros stilius šiandien pretenduoja tapti ir vis dažniau tampa kultūros vertybe, susiduriančia su realiomis naikinimo ar perdirbimo grėsmėmis [9]. Tad kaip ir kodėl būtų prasminga saugoti tokio masto ir imties urbanistinius darinius? Juolab kad vis dar nepakankama atrodo chronologinė bei psichologinė distancija su jais, tebegyvenamais ir naudojamais senbuvių bei naujai čia atsikėlusiųjų gyventojų, o tai, be kitų svarbių priežasčių (negatyviai vertinamo laikotarpio materialusis palikimas), itin apsunkina šių daugiabučių kaip paveldo vertybių atradimą.

Socmodernizmo palikimas

Postalininėje SSRS pradėta masinė, tipinė, stambiaplokštė socmodernistinė gyvenamoji statyba kilo iš daugelio to meto socioekonominių, politinių-ideologinių ir kultūrinių kontekstų, be kurių pažinimo nebūtų įmanoma jos šiandien tinkamai suvokti ir adekvačiai įvertinti. Ji buvo pradėta projektuoti ir masiškai įgyvendinti 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, po J. Stalino mirties. Tai buvo palaipsnio totalitarinio režimo ir visuotinės kontrolės silpnėjimo ir „švelnios“ sovietinės sistemos liberalizacijos laikas, kurį įrėmino posūkis nuo hierarchinio-elitistinio visuomenės sąrangos modelio prie socialinio egalitarizmo. Tai buvo išdava N. Chruščiovo inicijuotų kompleksinių socioekonominių reformų, siekusių patenkinti bazinius sovietinių piliečių poreikius maistui, buitinio vartojimo prekėms, būstui, kurie iki tol dešimtmečiais buvo ignoruojami, savo ruožtu reikalaujant iš jų sudėti didžiules asmenines ir kolektyvines aukas režimui kurti, išlaikyti ir apsaugoti. Tai ir naujosios estetikos, taip besiskiriančios nuo iki tol kultūroje, mene, architektūroje ir urbanistikoje direktyviai ir privaloma tvarka diegto socialistinio realizmo, arba vadinamojo „Stalino ampyro“, atradimas, pasukus link išsivysčiusioms kapitalistinėms to meto visuomenėms artimesnio modernizmo, kuris, kaip minėta, ankstyvuoju porevoliuciniu laikotarpiu SSRS turėjo savas originalias šaknis.

„Būsto klausimo“ sprendimas sovietmečiu yra sritis, kurioje bene aiškiausiai regime susikertant politikos, ideologijos, socialinio gyvenimo ir kasdienybės temas. Jau iš pat pradžių komunizmo statytojų akimis „ideologiškai teisingas“ sovietinis žmogus privalėjo tapti visiškai integruota kolektyvo dalimi, jo „elementariąja dalele“, „gamybiniu vienetu“, o tam pirmiausia reikėjo jį perauklėti ir pritaikyti prie naujosios santvarkos lūkesčių. Įgyvendinant šiuos siekius praktikoje veikiai tapo akivaizdu, kad jiems realizuoti itin trukdo senoji kultūra, buitis ir papročiai jau vien todėl, kad žmonės iki tol daugiausia buvo pratę gyventi atskirai – šeimomis arba pavieniui, atskiruose namuose ir butuose. Tokiu būdu „senoji“ gyvensena savaime kūrė žmonių atskirtį bei stiprino jų individualistines ir savininkiškas paskatas. Tad buvo nuspręsta ją radikaliai sulaužyti ir perfomuoti, remiantis bolševikų režimo realizuojama socialinės inžinerijos programa – perekovka (ru. perkalimu) ir visuotinai propaguojamais kolektyvizmo principais [10]. Pasak P. Bourdieu, habitus (polinkis veikti tam tikru būdu, kitaip – įprotis) iš esmės formuojamas per habitat (būsto, gyvenamosios erdvės struktūrą), ką tiek teoriškai (T. More᾿as, T. Campanella), tiek praktiškai (socialistai-utopistai C. Fourier, R. Owenas) grindė jau ankstyvieji moderniosios visuomenės kritikai ir reformatoriai, manydami, kad tam tikru būdu pertvarkius ir pakeitus gyvenamąją aplinką, savaime reikiama linkme pasikeis ir joje gyvenančių bei veikiančių žmonių savimonė.

Po bolševikų perversmo revoliucinė euforija veikiai išsiliejo gigantiškose industrinėse statybose, tapusiose naujojo režimo pradėtos forsuotos modernizacijos simboliais, kurie įsikūnijo stambiosios pramonės kompleksuose ir eksperimentiniuose „socialistiniuose miestuose“ . Tačiau iki pat SSRS žlugimo šalyje nuolat trūko gyvenamojo ploto. To paties darbo kolektyvo narių prievartiniu bendru gyvenimu komunose ar komunaliniuose butuose valstybė užsitikrino socialiai vienalyčių, lengvai kontroliuojamų ir prie tam tikros darbo ir gyvenimo vietos bei tvarkos pririštų naujosios visuomenės „vienetų“ lojalumą. Sovietinės architektūros istoriko M. Mejerovičiaus nuomone, valdžios susikurtas nekilnojamojo turto monopolis buvo visiškai sąmoningas ir labai efektyvus būdas pajungti, kontroliuoti ir valdyti plačiąsias gyventojų mases [11]. Iš esmės tai prilygo visuotiniam pramonės darbuotojų įbaudžiavinimui, kurį atšauks tik Nikitos Chruščiovo inicijuotos socioekonominės reformos.

Komunose ir komunalkėse daugybė žmonių dešimtmečiais turėjo tenkintis itin skurdžiomis ir žeminančiomis buities sąlygomis, gyvendami kartu su kitais, dažniausiai svetimais asmenimis. Šis socialinis eksperimentas nedavė lauktų rezultatų. Veikiau priešingai, gyvenimas kartu užprogramavo ne spartesnį komunistinės savimonės ir proletariško solidarumo augimą, bet priešingai – nuolatinius kaimynų kivirčus, pavydą, įtampas, nepasitenkinimą, patyliukais ar atvirai vienų kitiems krečiamas niekšybes ir konfliktus, dažnai išvirstančius tikru mažuoju pragaru – visų karu su visais. Kaip mano stalininės visuomenės tyrinėtojai, komunalkių fenomenas turėjo didžiulę reikšmę ir Didžiojo 1937 m. teroro įsibėgėjimui: kovodami dėl papildomų kvadratinių metrų ar nusižiūrėto erdvesnio buto sovietiniai piliečiai nevengdavo tikromis ar išgalvotomis dingstimis respresinėms struktūroms skųsti savo kaimynus, kurių likimas paskui jau būdavo nulemtas – ilgi metai GULAG᾿e arba greitas nuosprendis sušaudyti [12]…
Po „karštai mylimo vado“ mirties ir pjautynių dėl valdžios Kremliuje, sovietinės hierarchijos viršūnėje kuriam laikui įsitvirtinus naujajai kolektyvinei vadovybei (L. Berijai, G. Malenkovui, N. Chruščiovui) reikėjo įtikimai pagrįsti teisę į valdžią, prieš tai parankiai atsiribojus nuo režimo nusikaltimų, kuriuose buvo tiesiogiai dalyvauta. „Atšilimo“ iniciatoriai bandė spręsti šią problemą dėdami nuolatines pastangas įrodyti, kad esą rūpinasi plačiųjų gyventojų masių vargais ir rūpesčiais [13]. 1961 m. XXII partijos suvažiavimo (to paties, kurio nutarimu iš mauzoliejaus buvo išneštas Stalino karstas) patvirtinta trečioji SSKP programa deklaravo, kad „Sovietų Sąjunga tapo visos liaudies valstybe“ ir pažadėjo iki 1980 metų sukurti (pažodžiui rusiškai – pastatyti) komunizmą. Iš Chruščiovo lūpų tuomet nuskambėjo frazė: „Dabartinė sovietinių žmonių karta gyvens komunizme!“

Komunizmas jo buvo suvokiamas labai paprastai ir konkrečiai – kaip apstus materialiųjų liaudies poreikių – maistui, aprangai, būstui ir t. t. – patenkinimas. Tuo tikslu teko imtis rimtų ekonomikos reformų, apimančių administravimą, žemės ūkį, pramonę ir t. t., nes 6-ajame dešimtmetyje nuolatinės elementariausių maisto ir buities prekių stokos bei produktų tiekimo trikdžių jau nebebuvo galima nurašyti vien karo padariniams. Šiame kontekste pradėta masinė, tipinė, standartinė, montažinė statyba buvo viena iš valstybinio aparato pažadų piliečiams suteikti gerovę vykdymo formų [14].

Chruščiovas reabilitavo moderniąją architektūrą, tuo atmesdamas „Stalino ampyrą“ dėl jo nepagrįsto brangumo, hierarchiškumo ir pompastikos. Siekdamas maksimaliai atpiginti masinių statybų sąnaudas ir optimizuoti jų valdymą, jis pasirinko tipinę stambiaplokštę surenkamąją statybą ir inicijavo statybos pramonės kūrimą bei plėtrą. Tai leido nepalyginti greičiau ir ekonomiškiau realizuoti užsibrėžtus tikslus [15]. Urbanistų dėmesys buvo perkeltas nuo miestų centrų, kuriuose iki tol buvo formuojami paradiniai stalininės architektūros ansambliai, į menkiau urbanizuotus pakraščius ir tuščius plotus, kur buvo galima laisvai projektuoti mikrorajonus, liaudies veikiai pakrikštytus „miegamaisiais“. Juose paraleliai buvo kuriama socialinių ir buitinių paslaugų infrastruktūra, poilsio zonos, želdynai ir t. t. To meto urbanistinei minčiai SSRS būdingas funkcinis zonavimas, atskyręs darbo, gyvenimo, laisvalaikio ir poilsio zonas. „Miegamuosiuose“ rajonuose dažniausiai nerasime ir pernelyg akivaizdžių sovietinės propagandos ženklų – miestų centrams būdingų paminklų revoliucijos veikėjams, ideologinių plakatų ir šūkių. Meniniai akcentai – smulkios, viešosios erdvės negožiančios skulptūros ar fontanai – čia aiškiai seka moderniąja estetika, o ne iki SSRS žlugimo iš esmės įšaldyta totalitarine monumentalistika. Tai gerai iliustruoja ir Vilniaus Žirmūnų bei Lazdynų viešosios erdvės.

Įgyvendinant šias reformas buvo sukurtas egalitarizmo principais paremtas pragyvenimo standartas – daugmaž vienodos buities sąlygos visiems dirbantiesiems. Tai, kas iki tol buvo prieinama tik privilegijuotai naujajai aukštajai klasei – nomenklatūrai, tapo masinio, nors ir gana riboto bei skurdaus vartojimo dalykais, įskaitant teisę į profesionalesnę mediciną, kokybiškesnį švietimą, geresnį maistą, platesnio pasirinkimo buitinio vartojimo prekes ir paslaugas. Chruščiovkėse įrengti individualūs butai pradėti skirstyti pavienėms šeimoms, kurios atgavo totalitarinės visuomenės iki tol šiurkščiai pažeidinėtą teisę į privatumą, o jų buities sąlygos regimai pagerėjo.

Zirmunai_R_Cepaitiene Tipinis Žirmūnų penkiaaukštis. R. Čepaitienės nuotr.

Visgi į šiuos išties reikšmingus pasiekimus socialinės rūpybos srityje reikėtų žiūrėti rezervuotai. Lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų šalimis, tai tebuvo tik menkas žingsnis sovietinės visuomenės gyvenimo kokybės augimo linkme. SSRS miestuose sparčiai dygstantys blokinių daugiaaukščių masyvai nepasižymėjo nei kokybe, nei juo labiau grožiu ar aplinkos estetika. Ne veltui visoje SSRS teritorijoje masiškai statomų chruščiovkių monotoniškumo ir architektūrinio skurdo nuvilti šmaikštuoliai jas veikiai pakrikštys chruščiobomis (nuo žodžių Chruščiovas ir truščioby (rus. lūšnynai)). Orientacija į statybų pigumą, greitumą ir masiškumą veikiai pagimdė reiškinį, kurį savo garsiojoje 1975 m. komedijoje „Likimo ironija arba po pirties“ kritiškai pavaizduos režisierius Eldaras Riazanovas – aplinkos monotoniją ir „vietos dvasios“ sunaikinimą. To nepaisant, pagal socialines pasekmes Chruščiovo statybinė reforma gali būti pelnytai laikoma net „tyliąja revoliucija“ ar veikiau kontrrevoliucija. Tai buvo viešai nedeklaruotas, bet akivaizdus atsitraukimas nuo utopinio komunistinio kolektyvizmo principo diegimo visose gyvenimo srityse. Ją netgi galima būtų vertinti kaip savotišką antiutopiją, t. y. grįžimą prie kad ir riboto individualizmo, leidusio režimui imituoti autoritarinės sistemos „normalumą“ ir „modernumą“. Todėl paradoksalu, būtent socmodernizmui, o ne monumentaliam, elitiškumą ir hierarchiškumą pabrėžusiam, į imperinę pompastiką linkusiam stalininiam neoklasicizmui galima priskirti tikrąją homo sovieticus projekto sėkmę. N. Chruščovo statybinių reformų metu įvykęs viešumo ir privatumo binarinės opozicijos apvertimas privatumo naudai leido sukurti sąmonės tipą, kuris iki šiol dominuoja posovietinėje erdvėje. Tai atomizuotas, viešiesiems reikalams abejingas, vien į siaurą savo materialiųjų poreikių tenkinimo pasaulėlį susitelkęs, miesčioniškus interesus ir skonius puoselėjantis subjektas, išvaduotas nuo gebėjimo mąstyti platesnėmis politinės vaizduotės ir pilietinės atsakomybės kategorijomis, nes jam visiškai pakanka sovietmečiu suformuotos infantilaus, už nieką neatsakingo ir viešųjų sprendimų neveikiančio komfortiško buvimo privačiuose šeimos, artimų draugų ir interesų grupių rateliuose užsiimant „virtuvine politika“. Kartu dėl masinės statybos itin paspartėjusi sovietinė urbanizacija, pritraukusi į miestus darbo jėgą iš aplinkinių kaimo vietovių, paskatino bendruomeninių ryšių, kuriais sovietiniai piliečiai iki tol vis dar buvo organiškai susiję, nykimą [16].

Chruščiovkė kaip paveldo vertybė?

Atsižvelgiant į pirmiau aprašytą „miegamųjų rajonų“ fenomeno kilmę ir sociopolitinį kontekstą, klausimas – galima juos laikyti kultūros vertybėmis, ar ne – lieka atviras. Socmodernizmo projektams būdinga tai, kad unikalūs vienetiniai šio stiliaus pastatai buvo išimtinai visuomeninės paskirties, o gyvenamoji daugiabutė statyba taip ir liko tipine, kartotine, standartine ir lengvai atpažįstama dėl savo pilkumos, skurdumo, prastos kokybės ir keliamo nuobodulio. Tačiau, sumanius įpaveldinti šio laikotarpio architektūrą, autorinius visuomeninius pastatus dar galima vertinti remiantis profesionalumo, originalumo, architekto meistriškumo, urbanistinio integralumo ir kitais kriterijais, o gyvenamųjų daugiabučių masyvai neatitinka nei meninės, nei istorinės vertės parametrų, jų masiškumas, tipiškumas, standartiškumas ir nykuma kertasi ir su paveldosauginei mąstysenai įprasta grožio, išskirtinumo, unikalumo ar retumo paieška. Apie kokias nūdienių piliečių pareigas socialistinio laikotarpio palikimui ir apie kokį „pozityviai vertinamą“ su juo siejamą tapatumą galima būtų kalbėti, jeigu sovietiniai „miegamieji rajonai“ daugiausia asocijuojasi su svetimu ir atgrasiu okupaciniu periodu bei su dehumanizuojančia aplinka? Juk paveldas tradiciškai siejamas su idealizuotai, romantiškai bei nostalgiškai prisimenamu „prarastu aukso amžiumi“ ar idilišku kaimo vaizdiniu, kuriam dažniausiai pesimistiškai supriešinama mažiau įspūdinga ir didinga dabartis.

Tačiau esama ir kito požiūrio, labiau optimistinio ir demokratiško, įtraukiančio įvairius skirtingų visuomenės grupių ir bendruomenių puoselėjamus praeities įvaizdžius ir su jais siejamų reliktų formas ar tiesiog gyvenamosios vietos dvasią. Ši platesnė paveldosaugos koncepcija Vakaruose ėmė formuotis „paveldo“ sąvokai įtraukiant vis daugiau objektų, kurių anksčiau niekam nebūtų nė į galvą šovę pavadinti kultūros vertybėmis, tokių kaip nunykstančios industrinės eros liekanos – fabrikai, kasyklos, vietinė (vernacular) architektūra, kaimo kultūrinis kraštovaizdis ir pan. Ieškant išeities iš 7-8-ajame dešimtmečiuose Vakarų Europą ištikusios ekonominės krizės ir ją lydėjusių socialinių sukrėtimų, buvo atrastas ir industrinės eros palikimas – dažnai anaiptol neestetiškas, neelitiškas, nedidingas (nors kartais ir išties monumentalus), bet, to nepaisant, imtas suvokti ir vertinti kaip artimas bei savas, kaip tiesiogiai surištas su tėvų bei senelių gyvenimais ir prisiminimais. Kartu pradėtas kvestionuoti požiūris į paveldo vertybes kaip į išimtinai politinio ar akademinio elito reprezentacijas ar romantiškų bei estetinių jausmų žadintojasams. Tokiu būdu prasidėjo kultūros paveldo demokratizacijos procesai, paliudiję anksčiau laikytų labai svarbiais paminklo meninės ar istorinės kokybės kriterijų taikymo nepakankamumą. Šiandien jau reikia, kad artefaktas, pastatas, jų kompleksas ar vietovė, kurį nusprendžiama saugoti, gal ir nelabai vertingas šiais požiūriais, būtų laikomas reikšmingu konkrečios socialinės, konfesinės, etninės ir pan. grupės ar bendruomenės tapatumui. Tačiau nepamirškime, kad šis alternatyvus požiūris yra natūraliai Vakarų išsivysčiusiose visuomenėse vykusių deindustrializacijos procesų pasekmė, tiesiogiai sunkiai perkeliamas į trauminę socializmo atmintį išgyvenančias posovietines šalis.

Tad kokius gi argumentus „už“ ir „prieš“ būtų galima pasitelkti Žirmūnų „miegamojo“ mikrorajono paveldosauginėms vertėms išryškinti ar aktualizuoti?

Argumentai „už“:
istorinė vertė: Žirmūnai kaip pirmasis Vilniaus „miegamasis“ rajonas, svarbus urbanistinės sostinės raidos istorijai pažinti ir sovietinei modernizacijai apskritai suprasti;
urbanistinė vertė: profesinis rajono projektuotojų pripažinimas (SSRS valstybinė premija). Akivaizdu, kad šiuo atveju ne patys centriniuose projektavimo institutuose sukurti tipiniai daugiabučiai ir visuomeniniai centrai, o jų išdėstymo erdvėje būdai, atsižvelgiant į specifinį vietos reljefą ir gamtos ypatumus, lėmė tokį pripažinimą; o tai leidžia kalbėti ir apie lietuvių urbanistų pastangas išsaugoti „vietos dvasią“, paradoksas, nepaisant iš esmės dehumanizuojančio sovietinės masinės gyvenamosios aplinkos pobūdžio;
socialinė vertė: chruščiovkė kaip destalinizacijos įrankis ir produktas, sovietinės visuomenės dalinės liberalizacijos procesų atspindys;
tapatumo vertė: „paprastų žmonių“, dirbančiųjų kasdienybės paveldas;
sociokultūrinė reikšmė sovietmečiu formuojant lietuvių moderniosios architektūros tradiciją ir visasąjunginį prestižą.

Tačiau čia reikėtų atsižvelgti ir šiam pozityviam vertinimui priešingus faktus.

Taigi argumentai „prieš“:
nacionalinė „nevertė“: reiškinys, atsiradęs priklausomybės laikotarpiu (neišspręstos vienareikšmio sovietmečio vertinimo problemos [17] ir šiuo atveju itin svarbūs postalininės architektūros ir statybos „savumo“ bei „svetimumo“ klausimai. Vertinant chruščiovkes tai įgauna neabejotinai didelę reikšmę, nes, kaip žinia, stambiaplokščių daugiabučių pastatų tipai buvo kuriami ir tvirtinami centriniuose SSRS civilinės statybos projektavimo institutuose ir iš čia „nuleidžiami“ į respublikas, tad vietiniai architektai šiek tiek veikimo laisvės turėjo tik pasirinkdami, kaip paplanuoti vidaus erdves ir juos išdėstyti erdvėje);
• nepakankamai istorinė distancija ir sovietinės kasdienybės-kaip-paveldo apibrėžties sunkumai;
meninė „nevertė“: tipinė, standartinė, prastos kokybės statyba;
socialinė „nevertė“ (chruščiovkė kaip miestiečių bendruomenės naikinimo įrankis);
• autentiškumo ir integralumo stoka: autentiškas užstatymas ir statiniai jau yra pažeisti posovietinės urbanistinės transformacijos;
• tokių didelės apimties urbanistinių darinių išsaugojimo tikslingumo, priemonių, sąnaudų klausimai.

Kurie iš šių argumentų nulemtų konkrečius sprendimus Žirmūnų, Lazdynų ir kitų panašių sovietinių „miegamųjų rajonų“ atžvilgiu, parodys tik laikas. Vargu ar Lietuvos sąlygomis būtų įmanoma ir prasminga stengtis išsaugoti tokio urbanistinio darinio ar pavienio jo kvartalo autentiškumą ir integralumą, nors galbūt pavyktų tai padaryti atskirų pastatų atveju. Bet, kaip matėme iš trumpo socmodernistinės gyvenamosios statybos fenomeno aprašymo, jų kaip istorijos liudytojų ir tam tikro laikotarpio urbanistinės minties reprezentantų vertė slypi anaiptol ne pavieniuose tipiniuose pastatuose, o būtent jų kompleksuose. Tačiau visuomet yra galimybė rinktis ir kitą jų įpaveldinimo būdą, sumuziejinant išlikusį autentišką chruščiovinio buto interjerą ar tokį atkuriant muziejinėje ekspozicijoje. Akivaizdu, kad dėl visuomenėje ir tarp paveldo specialistų tebevyraujančios neigiamos sovietinio laikotarpio vertinimų konjunktūros šie svarstymai gali atrodyti kiek per ankstyvi arba išvis neaktualūs, tačiau stambiausių Lietuvos miestų sovietinių „miegamųjų“ rajonų nusidėvėjimas, juose vykstanti sparti ir nekontroliuojama socialinė ir urbanistinė kaita, kaip ir poreikis anksčiau ar vėliau spręsti jų išlaikymo klausimą, verčia apie tai galvoti. Tad prasminga šiuo klausimu pradėti diskusiją jau dabar.

Išnašos:
[1] Žirmūnai: „būsto klausimas“, socmodernistinė urbanistika ir režimo liberalizacija postalininėje Lietuvoje Balčiūnas, V. 1988. Žirmūnai [apie gyvenamojo rajono architektūrą], iš Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius, t. 1, Vilnius, p. 71–73.
[2] Grunskis, T.; Šiupšinskas, M. 2012. Tarybinio laikotarpio viešųjų erdvių transformacijos Lietuvoje: Žirmūnų ir Lazdynų atvejis, Journal of Architecture and Urbanism  36(3): 209–221.
[3] Žirmūnų trikampio urbanistinė vizija ir veiksmų planas [interaktyvus]. 2015. Vilnius.  Prieiga per internetą.
[4] Apie tai jau rašėme, žr. Čepaitienė, R. 2016. Disonuojantis, erzinantis, nepatogus? Pasmerktųjų politinių režimų palikimas Europoje, iš Patogus ir nepatogus paveldas. Mokslinio seminaro-diskusijos medžiaga 2015 m. balandžio 2 d. Kaunas: UAB „Arx reklama“, p. 6–21.
[5] Turimas omenyje industrinis stambiaplokščių blokų gamybos ir surinkimo būdas, leidęs itin atpiginti gyvenamąją statybą, JAV išbandytas dar tarpukariu, Europoje anksčiausiai pradėtas diegti Vokietijoje.
[6] Paveldo „iš apačios“ idėja išsamiau aptariama I. Robertsono straipsnyje. Žr. Robertson, Iain M. J. (2008). Heritage from Below: Class, Social Protest and Resistance, in B. Graham, P. Howard  (eds.). The Ashgate Research Companion to Heritage and Identity. Ashgate, p. 143–158.
[7] Kalbant apie kasdienybės paveldą, reikia turėti omenyje, kad iš esmės tai nėra nauja jo rūšis. Klasikinėje paveldo sampratoje dominavo privilegijuotųjų visuomenės grupių (valdovų, aristokratijos, kultūros elito) palikimo reprezentacijos – pilys, rūmai, dvarai, memorialinės sodybos ir t. t., o jų interjeruose įrengtos muziejinės ekspozicijos neišvengiamai atspindėjo ir šių veikėjų buitį bei gyvenimo būdą, tik dėl jų sumuziejinimo tapusį prieinamu ir pažiniu platesniems gyventojų sluoksniams. Galima net teigti, kad populiarios paveldo reprezentacijos iki šiol daugiausia atiduoda duoklę šiam, paprastiems lankytojams lengviau suprantamam ir patraukliam praeities vaizdiniui, skirtingai nuo tradicinės istoriografijos, susitelkusios į išskirtinių ir reikšmingų unikalių įvykių (karų, mūšių, tarpvalstybinių sutarčių ir pan.) aprašymus ir iškilių asmenybių biografijas, kuriose šių įvykių ar veikėjų kasdienybės fonui atskleisti dažniausiai skirta nepakankamai dėmesio.
[8] Plačiau žr. Dushkina, N.  2010. The „Challenge of Change“ and the 20th-Century Heritage in Conservation and Preservation. Interactions between Theory and Practice. In Memoriam Alois Riegl (1858–1905). Proceedings of the International Conference of the ICOMOS International Scientific Committee for the Theory and the Philosofy of Conservation and Restoration 23-27 April 2008 Vienna, Austria. Firenze, Edizioni Polistampa, p. 187–199.
[9] Haspel, J.; Petzet, M.; Zalivako, A.; John Ziesemer, J. (eds.). 2007.  Soviet Heritage and Soviet Modernism. Heritage at Risk. Special 2006. ICOMOS. Berlin, Hendrik Bäßler verlag.
[10] Синявский А. Д. 2002. Основы советской цивилизации. Москва: Аграф. (Siniavskij, A. D. 2002. Osnovy sovetskoj civilizaciji. Moskva: Agraf.)
[11] Меерович, М. Г. 2008. Наказание жилищем. Жилищная политика в СССР как средство управления людьми. 1917–1937. Москва: Российская политическая энциклопедия (РОССПЭН). (Meerovich, M. 2008. Nakazanije zhiljem. Zhilishchnaja politika v SSSR kak sredstvo upravlenija liudmi. 1917–1937. Moskva: ROSSPEN.)
[12] Лебина, Н. 2015. Cоветская повседневность: нормы и аномалии. От военного коммунизма к большому стилю. М.: Новое литературное обозрение (НЛО). (Lebina, N. 2015. Sovetskaja povsednevnost: normy i anomaliji. Ot vojennogo kommunizma k bolshomu stiliu. Moskva: NLO.)
[13] Михайлин, В. 2016. Ex cinere: проект «советский человек» из перспективы post factum [interaktyvus], no. 108 [žiūrėta 2016-05-14]. Prieiga per internetą. (Michailin, V. 2016. Ex cinere: projekt „sovetskij chelovek“ iz perspektivy post factum. Neprikosnovennyj zapas. no. 108.)
[14] Аксютин,  Ю. 2010. Хрущевская «оттепель» и общественные настроения в СССР в 1953–1964 гг. Москва: Российская политическая энциклопедия (РОССПЭН). (Aksiutin, J. 2010. Chrushchiovskaja „ottepel“ i obshchestvennyje nastrojenija v SSSR v 1953-1964 gg. Moskva: ROSSPEN.)
[15] Хан-Магомедов, С. О. 2013. Хрущевский утилитаризм – плюсы и минусы, я кн.: Эстетика «оттепели»: Новое в архитектуре, искусстве, культуре. Москва: Российская политическая энциклопедия (РОССПЭН). (Chan-Magomedov, S. O. 2013. Chrushchovskij utilitarizm. Pliusy I minusy, v kn.: Estetika “ottepeli”. Novoe v architecture, iskusstve, culture. Moskva, ROSSPEN,  c. 100–133.)
[16] Plačiau apie sovietmečiu gimusių ir išaugusių kartų sociologinį paveikslą ir vertybines orientacijas žr.  Žilinskienė, L.; Kraniauskienė, S.; Šutinienė, I. 2016. Gimę socializme: pirmoji sovietmečio karta. Vilnius: VU leidykla.
[17] Plačiau apie tai žr. Čepaitienė, R. 2007. Sovietmečio atmintis: tarp atmetimo ir nostalgijos, Lituanistica, t. 53, nr. 4(72): 36–50.