{"id":2909,"date":"2018-12-12T20:45:01","date_gmt":"2018-12-12T18:45:01","guid":{"rendered":"http:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/?p=2909"},"modified":"2019-02-27T11:53:18","modified_gmt":"2019-02-27T09:53:18","slug":"formos-ir-turinio-dichotomija","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/formos-ir-turinio-dichotomija\/","title":{"rendered":"Formos ir turinio dichotomija"},"content":{"rendered":"

\"dichotomija2_Orzikausko<\/a><\/p>\n

Autorius\u00a0Tomas Skripki\u016bnas<\/p>\n

\u012evadas<\/strong><\/p>\n

Formos ir turinio dichotomija \u2013 tai vientiso objekto\u00a0\/ visumos padalijimas \u012f dvi dalis. Formos ir turinio atskyrimas gali b\u016bti pra\u017e\u016btingas meno k\u016briniui, ta\u010diau j\u012f analizuojant ir tyrin\u0117jant labai svarbu i\u0161skirti \u0161iuos du k\u016brinio elementus.<\/p>\n

Darbe bandoma panagrin\u0117ti formos ir turinio dichotomi\u0161kumo i\u0161takas kalboje, bandymus ir poreik\u012f atskirti form\u0105 ir turin\u012f; toliau pereinama prie formos ir turinio dichotomi\u0161kumo meno k\u016brinyje; darbo pabaigoje pateikiamos formos ir turinio sampratos architekt\u016broje. Tekste aptariamas nei\u0161vengiamas architekt\u016bros formos ir jos turinio dichotomi\u0161kumas, siejamas su architekt\u016bros tyrimais ir apskritai su architekt\u016bros kaip formos funkcija visuomen\u0117je.<\/p>\n

Kilm\u0117. Formos ir turinio dichotomija kalboje<\/strong><\/p>\n

Dichotomija \u2013 galimai \u017ealingas atskyrimas, nes jis vertina kaip nepriklausomus du dalykus, kurie yra neatskiriami. Da\u017eniausiai tai formos ir turinio atskyrimas, da\u017enai apib\u016bdinamas kaip antikinis verba<\/em> ir res<\/em> atskyrimas (analogi\u0161kai kaip Aristotelio logos<\/em> (angl. logical content of a speech<\/em>) ir lexis<\/em> (angl. the style and delivery of a speech<\/em>)). Forma \u2013 tai \u017eod\u017eiai, turinys \u2013 tai id\u0117jos (angl. concepts<\/em>), kurias i\u0161rei\u0161kia \u017eod\u017eiai. Turinys yra tai, kas pasakoma \u2013 argumentai, tema. Forma yra tai, kaip tai pasakoma \u2013 sintaks\u0117, \u017eod\u017ei\u0173 parinkimas, \u012fvaizd\u017eiai. Savo straipsnyje apie formos ir turinio dichotomij\u0105 kalboje Duncanas Robertsonas pateikia tok\u012f pavyzd\u012f: \u201eAchilas yra kaip li\u016btas\u201c \u2013 tai b\u016bdas pasakyti, kad Achilas yra dr\u0105sus, nuo\u017emus; galima i\u0161skirti keturis literat\u016brinio k\u016brinio formos aspektus: \u017eod\u017ei\u0173 parinkimas (angl. diction<\/em>); sintaks\u0117 (angl. syntax<\/em>), \u017eod\u017ei\u0173 junginiai, sudarymo b\u016bdas; eiliavimas (angl. versification<\/em>); \u012fvaizd\u017eiai (angl. imagery<\/em>)[1]<\/a>.<\/p>\n

Pats savaime \u0161is formos ir turinio atskyrimas yra ne ypa\u010d \u017ealingas, teigia Duncanas Robertsonas. Jis tampa dichotomi\u0161kas, kai forma yra per daug paraid\u017eiui suprantama tik kaip turinio talpykla (container<\/em>), ir forma, ir turinys yra traktuojami\u00a0\/ suvokiami kaip nepriklausomi vienas nuo kito ne ta prasme, kad jie gali gyvuoti vienas be kito, bet ta prasme, kad gali b\u016bti tas pats turinys su kita forma arba vice versa<\/em>[2]<\/a>.<\/p>\n

Atskiri \u017eod\u017eiai ir id\u0117jos\u00a0\/ turinys (angl. concepts<\/em>) yra\u00a0\/ gali b\u016bti i\u0161 ties\u0173 daugiau ar ma\u017eiau savaranki\u0161ki anks\u010diau min\u0117to aspekto at\u017evilgiu (t.\u00a0y. kad gali b\u016bti tas pats turinys su kita forma arba vice versa<\/em>). Tas pats \u017eodis gali reik\u0161ti skirtingus dalykus skirtingame kontekste, ir ta pati id\u0117ja gali b\u016bti i\u0161reik\u0161ta skirtingais \u017eod\u017eiais.<\/p>\n

Ta\u010diau bet kokiame platesniame formos ir turinio junginyje tam tikra tiksli id\u0117j\u0173 strukt\u016bra gali b\u016bti perteikta tik tam tikra tikslia \u017eod\u017ei\u0173 strukt\u016bra. Tas pats turinys, perteiktas\u00a0\/ i\u0161reik\u0161tas kitokia forma \u2013 kitomis priemon\u0117mis, stiliumi, b\u016bdu ar kalba, n\u0117ra toks pat: kas yra toks pat per visas formos variacijas \u2013 tai tik netvirta abstrakcija (angl. tenuous abstraction<\/em>), viso turinio pr\u00e9cis[3]<\/strong><\/a><\/em>. Ir viskas, kas gali likti i\u0161 formos pakeitus jos turin\u012f, yra tik bendrin\u0117s jos charakteristikos \u012fvairiais aspektais: pavyzd\u017eiui, \u017eod\u017ei\u0173 archaji\u0161kumas ar sintaks\u0117s sud\u0117tingumas, ar faktas, kad turinys pateikiamas dramati\u0161kai, pasakojimo b\u016bdu ir t.\u00a0t. Tokie bendri bruo\u017eai\u00a0\/ charakteristikos vargu ar prisideda prie\/yra dalis k\u016brinio formos pr\u00e9cis<\/em>: mes galime apibendrinti pat\u012f turin\u012f, ta\u010diau galime tik apibendrintai papasakoti apie form\u0105 (ne apibendrinti pa\u010di\u0105 form\u0105)[4]<\/a>.<\/p>\n

Vis d\u0117lto, analizuojant meno k\u016brinius, be galo svarbu yra sugeb\u0117ti atskirti turin\u012f nuo formos (tas pats, pavyzd\u017eiui, ir su autori\u0173 teise, kuri bus pamin\u0117ta v\u0117liau). Taip pat svarbu susieti skirtingus vertinimo kriterijus su forma ir skirtingus su turiniu. Mes siejame tiesos kriterij\u0173 su turiniu, gro\u017eio kriterij\u0173 \u2013 su forma.<\/p>\n

Bet, kaip toliau nurodo Duncanas Robertsonas, negalima j\u0173 vertinti atskirt\u0173. Pavyzd\u017eiui, visas poemos jausmas ir tikroji visa poemos vert\u0117 turi slyp\u0117ti poemos visumoje (visumoje formos (angl. total form<\/em>) ir visumoje turinio (angl. total content<\/em>), kurie kaip visumos yra neatskiriami). Turinio, abstrahuojamo i\u0161 formos, vert\u0117 suma\u017einama lyginant j\u0105 su visumos verte (angl. total value<\/em>), nes turinys, atskirtas nuo formos, suma\u017e\u0117ja lyginant su bendru turiniu (angl. total content<\/em>). Formos vert\u0117, atskirta nuo turinio, kaip buvo min\u0117ta, dar labiau susilpn\u0117ja. K\u016brinys negali b\u016bti blogos formos, bet gero turinio, arba atvirk\u0161\u010diai[5]<\/a>.<\/p>\n

Turinys, atskirtas nuo formos, vis tiek tur\u0117t\u0173 b\u016bti i\u0161reik\u0161tas tam tikra forma. Esm\u0117 ta, kad turinys negali netur\u0117ti formos. Forma i\u0161 ties\u0173 tiesiogiai neapima turinio: tai, kas apima turin\u012f, yra pasaulis (mes visi). Turinys yra tai, kas \u012feina \u012f k\u016brin\u012f ir kas gali b\u016bti i\u0161 jo i\u0161imta\u00a0\/ i\u0161interpretuota, bet pa\u010diame k\u016brinyje n\u0117ra turinio, yra tik forma. Tuomet k\u016brinys kaip forma ir yra k\u016brinys kaip pats savaime.<\/p>\n

Be to, Duncanas Robertsonas atkreipia d\u0117mes\u012f, kad i\u0161orinis pasaulis, apimantis turin\u012f, yra erdv\u0117s ir laiko pasaulis. Taigi nagrin\u0117dami k\u016brinio turin\u012f mes j\u012f analizuojame kaip laikin\u0105 b\u016bsen\u0105 tam tikrame laike ir erdv\u0117je, o nagrin\u0117dami k\u016brin\u012f kaip form\u0105 (tuomet mes nagrin\u0117jame k\u016brin\u012f kaip pat\u012f savaime) atsiejame j\u012f nuo laikin\u0173 s\u0105saj\u0173 (turinio) ir nagrin\u0117jame j\u012f atsiet\u0105 nuo laiko ir erdv\u0117s[6]<\/a>.<\/p>\n

Bandymai atskirti form\u0105 ir turin\u012f<\/strong><\/p>\n

\u00a0<\/strong>Yra konkre\u010di\u0173 atvej\u0173, kai formos ir turinio atskyrimas yra siektinas. Toliau pateikiami du pavyzd\u017eiai.<\/p>\n

Dichotomija literat\u016bros k\u016brinyje \u2013 vertimo i\u0161 vienos kalbos \u012f kit\u0105 atvejis. Ver\u010diant svarbu atskirti turin\u012f ir form\u0105. Turinys yra esminis dalykas, kur\u012f reikia i\u0161saugoti, forma \u2013 antrinis (nebent poezijoje ir pan.), ta\u010diau galima teigti, kad ver\u010diant k\u016brinys sukuriamas i\u0161 naujo (i\u0161rei\u0161kiamas kita forma) ir tampa kitu k\u016briniu.<\/p>\n

Tai pripa\u017e\u012fsta autori\u0173 teis\u0117, kai k\u016brinio vertimas \u012f kit\u0105 kalb\u0105 jau laikomas nauju k\u016briniu. Kaip nurodo Vytautas Mizaras, teisinis formos ir turinio atskyrimas yra b\u016btinas, nes vienas i\u0161 pagrindini\u0173 autori\u0173 teis\u0117s objekto apsaugos princip\u0173 teigia, kad \u201eautori\u0173 teis\u0117 saugo k\u016brybin\u0117s veiklos rezultat\u0173 objektyvi\u0105 i\u0161rai\u0161kos form\u0105, bet ne id\u0117jas, i\u0161reik\u0161tas k\u016brinyje. […] Kitaip tariant, saugoma id\u0117j\u0173, min\u010di\u0173, informacijos pateikimo, t. y. i\u0161rai\u0161kos, forma, bet ne pati id\u0117ja\u201c[7]<\/a> (id\u0117ja \u2013 turinys; i\u0161rai\u0161ka \u2013 forma). Pavyzd\u017eiui, Delia Lipszyc pateikia teorij\u0105, kad dramos k\u016brini\u0173 tematika susideda i\u0161 trisde\u0161imt \u0161e\u0161i\u0173 situacij\u0173, kurias atitinka trisde\u0161imt \u0161e\u0161i emocij\u0173 tipai […]: pirmoji situacija \u2013 gelb\u0117tojas (situacijos dinamikos elementai: nelaimingasis, grasinimas ir gelb\u0117tojas); antroji situacija \u2013 ker\u0161tas u\u017e padaryt\u0105 nusikaltim\u0105 (elementai: ker\u0161ytojas ir gelb\u0117tojas); […] a\u0161tuonioliktoji \u2013 d\u0117l meil\u0117s padarytas nusikaltimas (mylintis, mylimas ir tre\u010dias asmuo); […] dvide\u0161imt penktoji \u2013 nei\u0161tikimyb\u0117 ir taip toliau[8]<\/a>. Tai nesaugomos id\u0117jos, saugoma j\u0173 pateikimo forma (k\u016brinys kaip pats savaime).<\/p>\n

Visgi toks atskyrimas yra mechani\u0161kas ir nelankstus meno k\u016brini\u0173 at\u017evilgiu, tod\u0117l teis\u0117je irgi pripa\u017e\u012fstama k\u016brinio id\u0117jos ir i\u0161rai\u0161kos formos dichotomijos problema (tai ypa\u010d akivaizdu literat\u016broje, kaip matome ankstesniame skyriuje).<\/p>\n

Formos ir turinio dichotomija meno k\u016brinyje<\/strong><\/p>\n

Mene ir meno kritikoje forma ir turinys yra laikomi atskirais meno k\u016brinio aspektais. Forma nurodo \u012f k\u016brinio stili\u0173, technik\u0105 ir i\u0161rai\u0161kos b\u016bd\u0105 (media<\/em>), kurie kaip dizaino elementai yra realizuoti. Turinys nurodo \u012f darbo esm\u0119\u00a0\/ id\u0117j\u0105, t.\u00a0y. tai, kas atvaizduojama.<\/p>\n

Johno Ruskino veikalas \u201eStones of Venice\u201c yra pirmasis \u201egrynosios\u201c abstrak\u010dios formos analiz\u0117s pavyzdys. Ta\u010diau jis i\u0161k\u0117l\u0117 klausim\u0105\u00a0\u2013 kod\u0117l formos, i\u0161 kuri\u0173 buvo i\u0161vesti d\u0117sniai, buvo b\u016btent tokios? Bandyta ie\u0161koti atsakym\u0173: visos formos \u2013 energijos, spaudimo formuojamos linijos, veikian\u010di\u0173 ir kontrveikian\u010di\u0173 j\u0117g\u0173 i\u0161rai\u0161ka[9]<\/a>.<\/p>\n

Suprasdamas kylan\u010dias problemas, Tomas Akvinietis teig\u0117, kad n\u0117ra nieko absurdi\u0161kesnio u\u017e nor\u0105 i\u0161reik\u0161ti form\u0105 ja pa\u010dia[10]<\/a>; forma yra tik prane\u0161imo pavidalas. Meno sukurta forma tuomet yra prane\u0161imas; menas yra prane\u0161imas.<\/p>\n

Vaizduojamajame mene formos ir turinio atskyrimas yra pra\u017e\u016btingas. Formos nagrin\u0117jimas kaltinamas estetizmu, formalizmu, o ikonografinis tyrin\u0117jimas, manyta, nagrin\u0117ja tai, kas yra u\u017e meno rib\u0173. Galimas ir formos, ir turinio pozicij\u0173 sumai\u0161ymas: viduram\u017eiais manyta, kad formos (tikrosios) egzistuoja iki daikt\u0173, formos, u\u017espaustos ant materijos, tai tik tikrosios formos atvaizdai. Pana\u0161us formos ir turinio pozicij\u0173 sumai\u0161ymas b\u016bdingas ir Wassily\u2019iui Kandinsky\u2019iui bei jo \u201eabstraktiems\u201c paveikslams; reik\u0117jo objekt\u0105, siu\u017eet\u0105 diskredituoti, panaikinti, nes jis tiesiog u\u017eter\u0161i\u0105s form\u0105 (ir spalv\u0105). \u201eIki minimumo suma\u017eintas \u201adaikti\u0161kumas\u2018 abstrakcijoje turi b\u016bti suprastas kaip stipriausiai veikiantis realumas. Tad galiausiai mes matome: jeigu did\u017eiojoje realistikoje realumas pasirodo ne\u012fprastai didelis, abstraktumas \u2013 ne\u012fprastai ma\u017eas, o did\u017eiojoje abstrakcijoje \u0161is santykis atrodo es\u0105s atvirk\u0161tinis, tai galiausiai (= tiksliai) \u0161ie du poliai yra vienas kitam lyg\u016bs. Tarp \u0161i\u0173 dviej\u0173 antipod\u0173 galime d\u0117ti lygyb\u0117s \u017eenkl\u0105: realistika = abstrakcija; abstrakcija = realistika\u201c[11]<\/a>. Kuo grynesn\u0117 yra objekti\u0161kumo forma, tuo tinkamesn\u0117 ji b\u016bti turiniu.<\/p>\n

Tuo metu kilo klausimai: meno istorija \u2013 kas tai? Form\u0173 istorija? Stiliaus klausimas \u2013 tai klausimas apie form\u0173 poky\u010dius (formalisti\u0161ka, formalistin\u0117 meno istorija)? Visgi pats Kandinsky\u2019is suprato, kad egzistuojantis vidinis elementas, sukurtas sielos vibracijos, yra k\u016brinio turinys. Be turinio negali atsirasti joks k\u016brinys.<\/p>\n

Pasidalijimas \u012f kategorijas ar j\u0173 izoliacija (forma, turinys, objektas, spalva, …) yra absurdi\u0161ka. Tuomet, kaip teigia Hermannas Baueris, \u201egrynoji formos analiz\u0117 yra negalima, nes negalima nepaliesti paties prane\u0161imo. Kalb\u0117ti tik apie prane\u0161im\u0105 taip pat negalima, nes prane\u0161imas egzistuoja tik tam tikra forma\u201c[12]<\/a>. Meno k\u016brinio analiz\u0117: ikonografinis-ikonologinis metodas yra anks\u010diau buvusios meno k\u016brinio prasm\u0117s paie\u0161kos, naudojant visus prieinamus vaizdinius ir ra\u0161ytinius \u0161altinius, kurie gal\u0117t\u0173 kaip nors j\u012f paai\u0161kinti. Istorin\u0117s interpretacijos tikslas \u2013 leisti m\u016bs\u0173 supratimui remtis atitinkamo laikotarpio supratimu. Meno k\u016brini\u0173 imanenti\u0161ka interpretacija, \u201ekuriai tarsi visi\u0161kai pakanka gryno formos darinio, nebeteko prasm\u0117s, nes b\u016btent garsi\u0173j\u0173 meninink\u0173 k\u016bryboje ir pa\u010dios formos visuomet buvo prasm\u0117s ne\u0161\u0117jos\u201c[13]<\/a>.<\/p>\n

Architekt\u016bros forma ir turinys<\/strong><\/p>\n

Apra\u0161ytoji nuomoni\u0173 istorija veda prie i\u0161vad\u0173, kurios pagrind\u017eia formos ir turinio dichotomijos b\u016btinum\u0105. Tai sudar\u0117 pagrind\u0105 meno k\u016brini\u0173 tyrimo metodams (pvz., ikonografinis ir ikonologinis metodas), tarp j\u0173, be abejo, ir architekt\u016bros tyrimams.<\/p>\n

Akivaizdus pavyzdys \u2013 Hanso Sedlmayro straipsnis apie Vienos Karolio ba\u017eny\u010dios frontalin\u012f fasad\u0105. Straipsnis netgi laikomas paradigma d\u0117l platesnio jame keliam\u0173 klausim\u0173 konteksto ir aplinkos bei veikimo sferos klausimais, o svarbiausia \u2013 d\u0117l formos ir turinio s\u0105saj\u0173 atskleidimo. Formos ikonologi\u0161kumas ir ikonologi\u0161kumo forma randa savo i\u0161rai\u0161k\u0105[14]<\/a>.<\/p>\n

Tarkime, pastato turinys yra jame u\u017ekuoduoti vaizdiniai ir vykstantys procesai, kurie neatsiejami nuo jo naudotoj\u0173. Tada galima teigti, kad architekt\u016bra bendr\u0105ja prasme kaip materialus objektas yra tik i\u0161rai\u0161kos forma. Tai iliustruoja tolimesni pavyzd\u017eiai.<\/p>\n

Adriano Forty\u2019io atliktas tyrimas \u201eThe Home\u201c rodo nam\u0173 kaip architekt\u016bros ir abstraktaus objekto sampratos kait\u0105 ry\u0161ium su sociokult\u016briniais veiksniais, tokiais kaip industrin\u0117 revoliucija[15]<\/a>. \u017dmoni\u0173 noras atskirti darb\u0105 nuo nam\u0173 tur\u0117jo \u012ftakos j\u0173 architekt\u016brinei formai. Namai \u012fsivaizduojami kaip ramyb\u0117s oaz\u0117 pails\u0117ti po darbo. \u010cia akivaizd\u017eiai i\u0161ry\u0161k\u0117ja formos ir turinio dichotomi\u0161kumas architekt\u016broje.<\/p>\n

Pana\u0161\u0173 teorin\u012f model\u012f apie gyvenamosios erdv\u0117s sampratos kait\u0105 iliustruoja ir Architectural Association School of Architecture<\/em> (UCL<\/em>) student\u0173 atlikti tyrimai\u00a0\/ projektai. Studijoje Diploma 14 \u2013 Volker Bradke: Architecture Between the Generic and the Common<\/em>[16]<\/a> yra ie\u0161koma s\u0105saj\u0173 tarp architekt\u016bros formos, politini\u0173 teorij\u0173 ir urbanistikos istorijos. \u0160i\u0173 s\u0105saj\u0173 d\u0117mesio centre yra architekt\u016bra. S\u0105sajas siekiama kurti ne kaip deterministinius prie\u017eas\u010di\u0173 ir pasekmi\u0173 ry\u0161ius tarp \u0161i\u0173 skirting\u0173 sri\u010di\u0173, bet kaip strateginius ry\u0161ius joms bendradarbiaujant. 2011 m. buvo atkreiptas d\u0117mesys \u012f gyvenamosios ir darbo erdvi\u0173 susiliejim\u0105 \u012f mi\u0161ri\u0105 urbanistin\u0119 erdv\u0119, prie\u0161ingai nei anks\u010diau min\u0117to tyrimo metu. \u0160is fenomenas pastebimas kaip socialin\u0117s ir ekonomin\u0117s transformacijos visuomen\u0117je. Tokios s\u0105sajos tarp architekt\u016bros form\u0173 ir socialini\u0173\u00a0\/ ekonomini\u0173 poky\u010di\u0173 buvo pagrindinis tyrimo objektas. Konkret\u016bs student\u0173 pasi\u016blymai (architekt\u016brin\u0117s formos) yra socialinio turinio atspindys.<\/p>\n

Pana\u0161i buvo ir H\u0117gelio \u201emovement of spirit\u201c teorija. Ji ai\u0161kina, kaip vieni stiliai kei\u010dia kitus d\u0117l kult\u016brin\u0117je sistemoje vykstan\u010di\u0173 poky\u010di\u0173. Tai, be abejo, tiesiogiai susij\u0119 su architekt\u016bros vizualini\u0173 savybi\u0173 \u2013 formos \u2013 poky\u010diais ir j\u0173 stilistinio vienodumo pagrindimu. Hegelis teigia, kad\u00a0 kolektyvin\u0117 dvasia (communal spirit<\/em>) i\u0161rei\u0161kiama materialiomis formomis[17]<\/a>.<\/p>\n

Architekt\u016bros forma ir turinys: komplikacijos<\/strong><\/p>\n

Galima daryti i\u0161vad\u0105, kad, tyrin\u0117jant architekt\u016br\u0105, ne\u012fmanoma atskirti formos nuo turinio, nes forma yra tiesiogiai atsiradusi i\u0161 turinio. Architekt\u016bra kaip materialus objektas yra socialinio turinio i\u0161rai\u0161kos forma.<\/p>\n

Kita vertus, atskiri architekt\u016bros elementai gali b\u016bti traktuojami kaip atskiros formos, turin\u010dios atskir\u0105 savo turin\u012f. Taigi reik\u0117t\u0173 \u012f\u017evelgti kelis formos ir turinio lygmenis, judant nuo k\u016brinio visumos prie jo element\u0173. Architekt\u016bra yra visuomen\u0117s kult\u016bros i\u0161rai\u0161kos forma, ta\u010diau atskiri jos elementai turi savo atskir\u0105 turin\u012f. Pavyzd\u017eiui, ornamentas dabar suprantamas kaip neesminis dekoracinis elementas, ka\u017ekas, kas galb\u016bt yra gra\u017eu, ta\u010diau tikrai n\u0117ra b\u016btina. \u012edomu tai, kad \u0161is \u017eodis etimologi\u0161kai kildinamas i\u0161 lotyn\u0173 kalbos veiksma\u017eod\u017eio ornare<\/em>, rei\u0161kian\u010dio \u201eapr\u016bpinti\u201c (angl. to equip<\/em>). Tuomet, pavyzd\u017eiui, karo ornamentai yra ginklai ir kariai, t.\u00a0y. \u012frankiai norimai prasmei ir efektui i\u0161reik\u0161ti[18]<\/a>. Galima teigti, kad ornamentai architekt\u016broje taip pat buvo ne d\u0117l gro\u017eio (formos), bet d\u0117l turinio.<\/p>\n

Meno k\u016brini\u0173 stilius susiformuoja veikiamas to meto kult\u016brini\u0173 s\u0105lyg\u0173, taigi stilius gali b\u016bti traktuojamas kaip to meto kult\u016bros, kaip turinio, i\u0161rai\u0161kos forma, o architekt\u016broje stilius gal\u0117t\u0173 b\u016bti suprastas kaip architekt\u016bros k\u016brinio, kaip formos turinys. Gilinantis \u012f tai, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 galima teigti, kad ir pats stilius turi atskir\u0105 turin\u012f[19]<\/a>: architekt\u016bros k\u016brinio forma apima jo materialin\u0119 i\u0161rai\u0161k\u0105 (galima sakyti, fizin\u0119 form\u0105), tuomet tos formos charakteristikos (stilius) i\u0161 esm\u0117s yra jau tai, k\u0105 norima pasakyti geometrin\u0117mis formomis, \u2013 turinys.<\/p>\n

Architekt\u016bra \u2013 be galo kompleksi\u0161ka \u012fvairi\u0173 turini\u0173 sistema, \u012fpakuota \u012f \u012fvairias formas. Tod\u0117l jos analiz\u0117je vien\u0105 svarbiausi\u0173 vaidmen\u0173 atlieka duomen\u0173 (turinio) ir formos s\u0105saj\u0173 organizavimas\u00a0\/ r\u016b\u0161iavimas. Kaip ir analizuojant meno k\u016brinius, architektas turi geb\u0117ti suprasti form\u0105 ir turin\u012f kaip du skirtingus pastato elementus. Ne veltui Renesanse studentai, besimokydami retorikos meno, buvo pra\u0161omi nukopijuoti form\u0105 suteikiant jai nauj\u0105 turin\u012f, ir atvirk\u0161\u010diai. Nors kaip k\u016brybos rezultatas toks atskyrimas i\u0161 esm\u0117s ne\u012fmanomas, k\u016brybos proceso metu ir analizuojant k\u016brinius jis tampa svarbus.<\/p>\n

Pavyzdys \u2013 \u0161iuolaikin\u0117 architekt\u016bra. Visuotin\u0117 standartizacija tarsi tampa nauju turiniu, o galb\u016bt tokia forma slepia turinio nebuvim\u0105 (kaip kad Jeano Baudrillard\u2019o simuliakrai atitr\u016bksta nuo tikrov\u0117s ir slepia jos nebuvim\u0105[20]<\/a>). To rezultatas \u2013 \u017emoni\u0173 nepasitenkinimas naujais architekt\u016bros objektais, miest\u0173 supana\u0161\u0117jimas, j\u0173 kuriamos aplinkos nuobodumas. \u0160is tam tikras formalizmas labai \u017ealingas architekt\u016brai kaip vienai i\u0161 komunikacijos tarp kult\u016bros ir \u017emogaus priemoni\u0173.<\/p>\n

Architekt\u016bros forma ir turinys: panaudojimas<\/strong><\/p>\n

Turb\u016bt n\u0117ra teisingos formul\u0117s, kaip reik\u0117t\u0173 vertinti architekt\u016bros formos ir turinio dichotomijos klausimus, bet tai gal\u0117t\u0173 b\u016bti vienas i\u0161 kokybini\u0173 kriterij\u0173, vertinant \u0161iuolaikines miesto transformacijas. Kaip min\u0117ta, literat\u016bros k\u016brinio atveju pati forma neapima turinio: tai, kas apima turin\u012f, esame mes patys, tod\u0117l u\u017epildome architekt\u016brines formas turiniu. Taigi nereikia teigti, kad, atsiradus naujam turiniui, turi atsirasti ir naujos formos. Besikei\u010diantys \u017emon\u0117s puikiai u\u017epildo sen\u0105sias formas (angl. container<\/em>). Architekt\u016bra n\u0117ra kilnojamasis nekintantis k\u016brinys, kaip kad poema ar paveikslas. Ji daug interaktyvesn\u0117, jai daug daugiau \u012ftakos daro kontekstas, susipina skirting\u0173 laikotarpi\u0173 formos, turinys atsinaujina.<\/p>\n

Sena forma gali b\u016bti pritaikyta naujam turiniui. Puikus to pavyzdys \u2013 pramonini\u0173 teritorij\u0173 konversijos \u012fvairiuose pasaulio miestuose. Nauja forma gali atgaivinti sen\u0105 turin\u012f. Pavyzd\u017eiui, vietoje \u201eLietuvos\u201c kino teatro atsirad\u0119s MO modernaus meno muziejus savo nauja forma apima ir buvus\u012f turin\u012f \u2013 tai \u017emoni\u0173 susib\u016brimo vieta, taip pat ir kino centras. Jis t\u0119sia tos vietos tradicij\u0105 b\u016bti svarbia vieta mieste, orientyru. Kartu dalis turinio yra ir i\u0161trinama arba pakei\u010diama nauju. Visas miestas ir yra \u012fvairaus mastelio form\u0173 ir turini\u0173 mi\u0161inys, kur\u012f galima projektuoti. Svarbu, kad tai b\u016bt\u0173 priemon\u0117 norimam tikslui pasiekti, kartu dalyvaujant visuomenei.<\/p>\n

I\u0161vados<\/strong><\/p>\n

    \n
  1. Nors kiekviena mokslo sritis turi daug tik jai b\u016bding\u0173 formos ir turinio bruo\u017e\u0173, vienaip ar kitaip visur susiduriama su dichotomi\u0161kumo problema. Tiesa, ji adaptuojama ir modifikuojama pagal poreikius. Egzistuoja bendri principai, pagal kuriuos nusakomos s\u0105sajos tarp formos ir turinio; jie turi gilias \u0161aknis jau antikoje (Aristotelis, retorikos menas, kalba…).<\/li>\n
  2. Deskriptyviai galima i\u0161skirti form\u0105 ir turin\u012f, ta\u010diau j\u0173 prasm\u0117 i\u0161kreipiama arba labai suma\u017einama: i\u0161 esm\u0117s prarandamas k\u016brinys kaip objektas, lieka tik objektyv\u016bs jo elementai, i\u0161 kuri\u0173 atkurti pat\u012f k\u016brin\u012f b\u016bt\u0173 ne\u012fmanoma. Tokiu atveju formos ir turinio visumos pa\u017eeid\u017eiamos, j\u0173 prasm\u0117 yra i\u0161kreipiama\u00a0\/ suma\u017einama.<\/li>\n
  3. Svarbu, kokiu masteliu \u017evelgiame \u012f objektus\u00a0\/ k\u016brinius. Jis gali tur\u0117ti keli\u0173 lygi\u0173 formas ir j\u0173 turinius. Visumos forma \u2013 visumos turinys; toliau \u0161is turinys turi atskiras j\u012f \u012fprasminan\u010dias formas, kurios turi ir savo turin\u012f ir t. t. Da\u017enas nesusipratimas \u2013 tai skirtingas formos, kaip tyrimo objekto, supratimas: forma gali b\u016bti kaip materija, kaip i\u0161rai\u0161kos b\u016bdas (the way of saying<\/em>), kaip materij\u0173 rinkinys (stilius).<\/li>\n
  4. Forma asocijuojasi labiau su materialumu, objektyvumu, mokslu, egzoterika; turinys \u2013 su mitu, ezoterika.<\/li>\n
  5. Tik formos ir jos turinio dichotomija suteikia prasm\u0119 architekt\u016brai kaip menui formuoti \u017emogaus kult\u016brin\u0117s veiklos aplink\u0105. Architekt\u016bros turinys yra pats \u017emogus.<\/li>\n
  6. D\u0117l formos ir turinio dichotomi\u0161kumo architekt\u016bra, kaip visuomeninio turinio i\u0161rai\u0161kos forma, nuolat kinta kartu su visuomene. Kita vertus, \u0161is dichotomi\u0161kumas architekt\u016brai suteikia ypating\u0105 gali\u0105 paveikti turin\u012f tam tikromis formomis.<\/li>\n<\/ol>\n

     <\/p>\n

    G. Or\u017eikausko nuotr.<\/p>\n

    Literat\u016bra<\/strong><\/p>\n

      \n
    1. Architectural Association, Diploma 14 \u2013 Volker Bradke: Architecture Between the Generic and the Common<\/em>, London: Architectural Association School of Architecture, Projects Review 2011, [interaktyvus], http:\/\/www.aaschool.ac.uk\/PORTFOLIO\/PROJECTSREVIEW (Projects Review 2011 – Diploma 14), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/li>\n
    2. Bauch Kurt, Kunst als Form<\/em>, Jahrbuch f\u00fcr Asthetik und allgemeine Kunstwissenschaft 7, 1962.<\/li>\n
    3. Baudrillard Jean, Simulacra and Simulation<\/em>, Ann Arbor: The University of Michigan Press, 1994.<\/li>\n
    4. Belting Hans (sud.), Meno istorijos \u012fvadas<\/em>, Vilnius: Alma littera, 2002.<\/li>\n
    5. Burton Gideon O., Silva Rhetoricae<\/em>, Provo: Brigham Young University, [interaktyvus], http:\/\/rhetoric.byu.edu (What is Rhetoric? \u2013 Content\/Form), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/li>\n
    6. Cho Keunjung, Architecture as the Intersection of Form, Content, and Social Morality. English 151<\/em>, Providence: Brown University, 2003, [interaktyvus], http:\/\/www.victorianweb.org\/authors\/ruskin (John Ruskin – Leading Questions \u2013 Traffic), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/li>\n
    7. Groat Linda, Wang David, Architectural Research Methods<\/em>, New York: Sage Publications, 2001.<\/li>\n
    8. Kandinsky Wassily, in Der Blaue Reiter<\/em>, M\u00fcnchen, 1912.<\/li>\n
    9. Lipszyc Delia, Droit d\u2018auteur et droits en France. 3. \u00e9d<\/em>., Paris: Dalloz, 1978.<\/li>\n
    10. Mizaras Vytautas, Autori\u0173 teis\u0117. I tomas<\/em>, Vilnius: Justitia, 2008.<\/li>\n
    11. Robertson Duncan, The Dichotomy of Form and Content. College English, Vol. 28, No. 4<\/em>, National Council of Teachers of English (Jan., 1967), p. 273-279, [interaktyvus], http:\/\/www.jstor.org (duomen\u0173 baz\u0117), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/li>\n
    12. Ruskin John, The Stones of Venice<\/em>, 1851-1853.<\/li>\n<\/ol>\n

      [1]<\/a> Duncan Robertson, The Dichotomy of Form and Conten<\/em>t. College English, Vol. 28, No. 4<\/em>, National Council of Teachers of English, 1967, p. 273 [interaktyvus], http:\/\/www.jstor.org<\/a> (duomen\u0173 baz\u0117), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/p>\n

      [2]<\/a> Ibid.<\/em>, p. 273.<\/p>\n

      [3]<\/a> pr\u00e9cis<\/em> \u2013 labai glausta turinio\u00a0\/ fakt\u0173 santrauka.<\/p>\n

      [4]<\/a> Duncan Robertson, The Dichotomy of Form and Conten<\/em>t. College English, Vol. 28, No. 4<\/em>, National Council of Teachers of English, 1967, p. 273.<\/p>\n

      [5]<\/a> Ibid.<\/em>, p. 275.<\/p>\n

      [6]<\/a> Ibid.<\/em>, p. 277.<\/p>\n

      [7]<\/a> Vytautas Mizaras, Autori\u0173 teis\u0117. I tomas<\/em>, Vilnius: Justitia, 2008, p. 162.<\/p>\n

      [8]<\/a> Delia Lipszyc, Droit d\u2018auteur et droits en France. 3. \u00e9d<\/em>., Paris: Dalloz, 1978, p. 22.<\/p>\n

      [9]<\/a> John Ruskin, The Stones of Venice<\/em>, 1851-1853.<\/p>\n

      [10]<\/a> K. Bauch, Kunst als Form<\/em>, Jahrbuch f\u00fcr Asthetik und allgemeine Kunstwissenschaft 7, 1962, p. 167.<\/p>\n

      [11]<\/a> Wassily Kandinsky, in Der Blaue Reiter<\/em>, M\u00fcnchen, 1912, p. 19.<\/p>\n

      [12]<\/a> Hans Belting (sudarytojas), Meno istorijos \u012fvadas<\/em>, Vilnius: Alma littera, 2002, 3 dalis, p. 160.<\/p>\n

      [13]<\/a> Ibid.<\/em>, p. 152.<\/p>\n

      [14]<\/a> Ibid.<\/em>, p. 160-162.<\/p>\n

      [15]<\/a> Linda Groat, David Wang, Architectural Research Methods<\/em>, New York: Sage Publications, 2001, p. 135.<\/p>\n

      [16]<\/a> Architectural Association, Diploma 14 – Volker Bradke: Architecture Between the Generic and the Common<\/em>, London: Architectural Association School of Architecture, Projects Review 2011, [interaktyvus], http:\/\/www.aaschool.ac.uk\/PORTFOLIO\/PROJECTSREVIEW<\/a> (Projects Review 2011 – Diploma 14), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/p>\n

      [17]<\/a> Linda Groat, David Wang, Architectural Research Methods<\/em>, New York: Sage Publications, 2001, p. 146.<\/p>\n

      [18]<\/a> Gideon O. Burton, Silva Rhetoricae<\/em>, Provo: Brigham Young University, [interaktyvus], http:\/\/rhetoric.byu.edu<\/a> (What is Rhetoric? \u2013 Content\/Form), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/p>\n

      [19]<\/a> Keunjung Cho, Architecture as the Intersection of Form, Content, and Social Morality. English 151<\/em>, Providence: Brown University, 2003, [interaktyvus], http:\/\/www.victorianweb.org\/authors\/ruskin<\/a> (John Ruskin – Leading Questions \u2013 Traffic), [\u017ei\u016br\u0117ta 2018-10-05].<\/p>\n

      [20]<\/a> Jean Baudrillard, Simulacra and Simulation<\/em>, Ann Arbor: The University of Michigan Press, 1994, p. 6.<\/p>\n

       <\/p>","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

      Autorius\u00a0Tomas Skripki\u016bnas \u012evadas Formos ir turinio dichotomija \u2013 tai vientiso objekto\u00a0\/ visumos padalijimas \u012f dvi dalis. Formos ir turinio atskyrimas gali b\u016bti pra\u017e\u016btingas meno k\u016briniui, ta\u010diau j\u012f analizuojant ir tyrin\u0117jant labai svarbu i\u0161skirti \u0161iuos du k\u016brinio elementus.<\/p>\n","protected":false},"author":324,"featured_media":0,"comment_status":"closed","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[5],"tags":[],"class_list":["post-2909","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-publikacijos"],"acf":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2909","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/324"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2909"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2909\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":2912,"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2909\/revisions\/2912"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2909"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2909"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/archmuziejus.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2909"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}