Publikacijos

Algimantui Sprindžiui atminti: architektūrą piešė Kaunui

Algimantas Sprindys Algimantas Sprindys

Architektūrinė bendruomenė neteko vieno iškiliausių XX a. II pusės architektų, Algimanto Antano Sprindžio, kurio sukurti objektai bei architektūrinės erdvės suformavo nemenką sovietmečiu modernėjančio Kauno centro dalį, tapo neatskiriama tuometinės architektūros kultūros dalimi.

Jei manytume, kad architektūroje egzistuoja mados, Algimantą Sprindį galima įvardinti vienu madingiausių ir populiariausių XX a. II pusės architektų. Jo sukurti objektai bei architektūrinės erdvės suformavo nemenką sovietmečiu modernėjančio Kauno centro dalį, tapo neatskiriama tuometinės architektūros kultūros dalimi. Svarstyti ir vertinti laikraščių puslapiuose, matyti knygų apie miestą viršeliuose architekto darbai tuo metu tapo naujosios Kauno architektūros simboliniais ženklais – pastatais, iš kurių atpažįstamas Kaunas.

Mada_1966 Prekybos centras „Mada“ (1966 m.)

Algimantas gimė inteligentų šeimoje 1928 m. vasario 28 d., Šiauliuose. 1934–1940 m. mokėsi Šiaulių pradžios mokykloje, 1940–1943 m. Šiaulių berniukų gimnazijoje, 1943–1944 m. Mažeikių gimnazijoje, 1944–1946 m. Viekšnių gimnazijoje. Algimantui ėjo septyniolikti metai, todėl tėvai įžvelgė tebesitęsiančio II Pasaulinio karo grėsmę bei galimą sūnaus pašaukimą dalyvauti jame. Pasinaudojus Telšių dvasiškių pažintimis, Algimantas nuvyko į Telšius ir įstojo į kunigų seminarijos antrą kursą, nors neturėjo tikslo tapti kunigu. Paskutinės karo dienos saliutus sutiko kunigų seminarijoje, o 1945 m. liepos mėn. parašė pareiškimą, prašydamas jį išbraukti iš klierikų sąrašų. Intensyviai besiruošdamas abitūros egzaminams Viekšnių gimnazijoje, Algimantas spėjo piešti, sportuoti, dalyvauti saviveiklos pasirodymuose, su gimnazijos choru giedoti dainų šventėje Vilniuje. Taip baigėsi vaikystės ir ankstyvosios jaunystės gyvenimo periodas, kurio metu, Algimantas žavėjosi daile, o ypatingai patiko grafika. Piešimo mokytojų patariamas ketino stoti studijuoti grafiko specialybės. Ką rinktis? Būti dailininku, grafiku ar architektu? Galutinį sprendimą padėjo priimti tėvai. Jų patariamas padavė pareiškimą laikyti stojamuosius egzaminus į Kauno valstybinio universiteto architektūros fakultetą. Ten studijavo 1946-1952 m. Vėliau Kaune ėmė verstis architekto praktika.

Miestu statybos projektavimo institutas_1975 Miestų projektavimo institutas (1975 m.)

Pokario Lietuvos architektūroje vyravę pseudoklasikiniai principai varžė architektų kūrybinius polėkius. Tad ir Algimanto Sprindžio kūrybiniai gebėjimai ėmė ryškėti kiek vėliau, kai buvo atsisakyta nereikalingo dekoro, išmokta laviruoti tarp suvaržymų ir standartų. Pirmieji kūrybinės biografijos štrichai brėžti nuo 1953 m., dirbant Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo architektu. Ankstyvosios kūrybos etapo metu suprojektuoti pastatai veikiau atitiko tuometines tendencijas nei joms prieštaravo. Tuomet suprojektuotas Lietuvos parodų paviljono Maskvoje portalas (1953 m.), 100 vietų viešbutis „Druskininkai“ to paties pavadinimo kurorte (1956 m.) ir gyvenamasis kvartalas „D“ Klaipėdoje (1959–1963 m.).

Kavine Pakalne_1990_m Kavinė „Pakalnė“ (1990 m.)

Kitas kokybinis ir stilistinis etapas prasidėjo apie 1965 m., Sprindžiui tapus Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo projektų vyriausiuoju architektu. Kūrybinės biografijos pradžioje architektas Sprindys, projektavęs be didesnio kūrybinio polėkio, varžomas nepalankių sociokultūrinės sovietmečio aplinkos rėmų, vėliau drąsiau deklaravo, jog architektūra turi keistis, atsikvėpti nuo istorinių stilių citatų. Sukurtas legendinės aludės „Rambynas“ Kaune interjeras (1965 m.), Pramoninės statybos projektavimo instituto vertikalė Kauno centre (1965 m., su bendraautoriais), Kėdainių chemijos kombinato užsakymu suprojektuotas laisvalaikio klubas (1965 m.), Medžiotojų ir žvejų namas Viršužiglyje (1973 m.), pramoninės siuvyklos „Mada“ proveržis Kauno Laisvės alėjos istorinėje aplinkoje (1966 m.). Siuvyklos architektūrinė estetika atspindėjo sovietinio modernizmo pradžią ir stalinistinio socrealizmo epochos pabaigą. Nors architektas braižė eilę projektinių pasiūlymų, visuose eskizuojamo pastato architektūra buvo itin asketiška. Drąsus racionalizmo žingsnis alėjos vidurin buvo savotiškas manifestas, noras projektuoti ir kurti moderniai, iš architektūrinės formulės eliminuojant istorinės informacijos krūvį.
Laikotarpis Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale trukęs 23-ejus metus, buvo ilgas bei reikšmingas. Diplomą apgynę ir gavę paskyrimus jaunieji architektai pakliūdavo vyresniųjų kolegų globon. Koreguodami jų pirmuosius sprendimus, kartu pataisydami klaidas, aptardami originalius sprendimus, juos nuolat kolektyviai ugdė. Taip jaunieji architektai augdavo palaipsniui kaupdami kasdienei veiklai reikalingas žinias, metodiškai įgydami praktinės patirties. Aptariamuoju etapu Sprindžio veikla telkėsi Kaune: sukurti Vandens ūkio projektavimo instituto rūmai (1974 m.), kavinė „Liepaitė“ (1971 m.), kartu su kolegomis suformuota Juliaus Janonio aikštė (1975 m.), „Architektų kavinė“ (1977 m.) bei nuveikti kiti darbai, itin reikšmingi Kauno centro architektūriniam audiniui. Antai Miestų statybos projektavimo instituto projektas (1975 m.) sukurtas Mieso van der Rohes biuro vizijos įtakoje. Institutas bylojo ne vien apie paprastumą ir skaidrumą – elegantiška atriuminė erdvė kūrė prabangaus administracinio pastato įspūdį. Miestprojektas buvo svarbi Vienybės aikštės kompozicinė dalis. Originaliame fasade dominavo horizontalios langų eilės, skaidomos vertikalių aliuminio profilio tarplangių. Šios horizontalios linijos sudarė darnią jungtį su Pramprojekto rūmais bei Karo istorijos muziejaus fasadu. Vienas vertingiausių šio pastato architektūrinių sprendimų – vientisas iki pastato viršaus perdangų nekertamas vestibiulio atriumas. Vestibiulis, puoštas dailininko Algimanto Stoškaus erdviniu vitražu, vienijo visą statinio interjerą.

Merkurijus_eskizas_1983  Prekybos centro „Merkurijus“ eskizas (1983 m.)

1976 m. Sprindžio kandidatūrą patvirtinus Kauno miesto Statybos ir Architektūros valdybos viršininku – miesto vyriausiuoju architektu, pasikeitė darbo specifika. Tuo laiku drauge su architektų ir projektuotojų kolektyvu sudarė Kauno miesto išvystymo iki 2000-ųjų m. generalinį planą. Einant miesto vyriausiojo architekto pareigas Sprindžiui teko vertinti bei derinti Miestprojekto bei kitų trijų pagrindinių projektavimo institutų parengtus projektus.
Universalinė parduotuvė „Merkurijus“ (1983 m.). vienas ryškiausių architekto Sprindžio kūrybinės biografijos ženklų, atvirai iliustravo prabangios, net šiek tiek manieristinės sovietmečio pabaigos architektūros bandymus. Jo fasadai buvo prabangūs, tinkuoti granitiniu tinku, puošti dekoratyviais vertikaliais elementais, apšviesti fasadiniais žibintais, kurie buvo gana retas reiškinys sovietmečio architektūroje. Į viršų ryškiai platėjanti statinio struktūra dar labiau akcentavo siekį sukurti prabangų ir monumentalų statinį. Atitraukus pagrindinį tūrį nuo istorinės Laisvės alėjos užstatymo linijos, buvo pakeista istoriškai nusistovėjusi sankryžos struktūra, tačiau taip sukurta itin gyva Naujamiesčio erdvė. Universalinė parduotuvė dėl savo didelio tūrio, laiptinės bokšto, išskirtinės padėties ir reprezentatyvaus puošnumo buvo viena svarbiausių sovietmečio laikotarpiu sukurtų Kauno Naujamiesčio architektūrinių dominančių. 2009 m. vasarą „Merkurijus“ buvo nugriautas, nepaisant jo architektūrinių verčių, nes laiku nebuvo įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašus, turinčius galios reguliuoti naujų statybų invaziją istorinės architektūros kontekste.

Merkurijus_1983 Prekybos centras „Merkurijus“ (1983 m.)

Vėlesniu laikotarpiu įgyvendinta architekto Felikso Vizbaro „pilaite“ praminto namo Žaliakalnyje rekonstrukcija į restoraną „Kaukas“ (1982 m.), suprojektuota kavinė „Pakalnė“ (1990 m.), sukurti solidūs buvusio „Ūkio banko“ rūmų J. Gruodžio gatvėje Kaune interjeras ir baldai (1996 m.). Vėlyvuoju periodu suprojektuotas charakteringas, ypač aktyvus Kauno miestovaizdžio formantas – pėsčiųjų tiltas, jungiantis S. Daukanto gatvę su Nemuno sala. Pagal vėlyvojo modernizmo tradicijas sukurtas inžinerinis statinys pastatytas 1988 m. Tiltas turėjo išlaikyti architektūrinį kodą, vientisą mintį su dabar jau neegzistuojančia „Merkurijaus“ universaline parduotuve. Šiandien semantinės grandinės pertrūkis akivaizdus. Todėl S. Daukanto tiltas saugotinas kaip išskirtinė Kauno miestovaizdžio vertybė, įkūnijanti ne tik architektūrinę vėlyvojo modernizmo stilistikos, bet ir dokumentinės atminties paveldo vertę.
1988-aisiais, persilaužimo ir tautinės savimonės metais, įsteigto Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas architektas Algimantas Sprindys buvo vienas Istorijos muziejaus sodelio atkūrimo, buvusių paminklų atstatymo iniciatorių, o vėliau ir architektūrinės projekto dalies autorius. Į savo vietas buvo sugrąžinti Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio ir Simono Daukanto biustai. Pagal archyvinę fotomedžiagą Sprindžio suprojektuotas paminklas, skirtas laisvės kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę, puošia Žiežmarius. Tautos Panteono renesanso dvasia atsivijo architektą ir atstatant paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (2006 m.), kurios originalaus projekto autorius architektas Karolis Reisonas. Nors Sprindys nėra šios bažnyčios statytojas ir originaliojo projekto autorius, tačiau rekonstruodamas pritaikė kai kuriuos savo pamėgtai stilistikai būdingus sprendimus. Šis architektūros kūrinys žmogiškojo mastelio pajautos požiūriu, tikėjimo ir pasitikėjimo galių išreikšta pusiausvyra itin būdingas lietuviškosios bažnyčios tradicijai. Bažnyčios pastatas, statybos laiku tapęs dominuojančiu architektūriniu ženklu Kauno miestovaizdyje ir išlikęs toks ligi šiol, yra demokratiškos architektūrinės sandaros, viduje vyrauja harmoningos, dvasinio bendravimo atmosferai palankios erdvės.

Restoranas Kaukas_1982_m Restoranas „Kaukas“ (1982 m.)

Nuo 1987 m. docentas Sprindys buvo pakviestas dėstyti projektavimo disciplinas Dailės akademijoje (tuometinis LTSR valstybinio dailės instituto Kauno Pramoninės dailės fakultetas). 1994 m. už pedagoginę ir kūrybinę veiklą jam suteiktas docento vardas. Jo iniciatyva fakultete buvo atlikta struktūrinė pertvarka, naudinga architektūros ir dizaino meno kryptims. Sukūrus savarankiškas katedras, imta rengti atitinkamai platesnio diapazono architektus, pasižyminčius kūrybiškumu, gebančius eskizuoti bei piešti, kurti ir istorinėje, ir šiuolaikinėje urbanistinėje aplinkoje. Pedagoginėje veikloje jis nuosekliai siekė supažindinti studentus su humanitarine architektūros prigimtimi, atkreipti dėmesį į kraštovaizdžio ir nacionalinių vertybių tausojimą. Ugdė jaunųjų projektuotojų vaizduotę, skatino eksperimentuoti išsaugant seniau sukurtas architektūrines vertybes ir taip lavino jaunimo atsakomybės jausmą krašto kultūrai.

Ukio bankas_1990_m Ūkio bankas (1990 m.)

Architekto kūrybiškumas ir darbštumas ne kartą įvertintas:
• 1976 m. įteikta LSSR valstybinė premija (su bendraautoriais) už Juliaus Janonio aikštės ir muziejaus teritorijos išplanavimo projektą.
• 1983 m. skirta SSRS Ministrų tarybos premija (su bendraautoriais) už Kalniečių gyvenamojo rajono planavimą ir statybą.
• 1985 m. suteiktas LSSR liaudies architekto vardas.
• 1998 m. suteiktas Architektūros riterio ordinas, Nr. 1.
• 2006 m. įteikta Metų menininko premija už Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo projektą.
• 2014 m., kaip Kaunui nusipelnęs asmuo, apdovanotas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu.

Šiandien, nepaisant Sprindžio projektuotų pastatų architektūrinės raiškos savitumų bei vertingųjų savybių, dauguma jau paveikti rekonstrukcijų, kurios dažnu atveju pažeidžia ir pastato kompozicijos, ir jo santykio su aplinka darną. Stebėtina, tačiau ir tokiomis aplinkybėmis architekto Sprindžio darbai, net ir karštligiškai nugriautasis prekybos centras „Merkurijus“, išlieka Kauno centro miestovaizdžio architektūrinio tapatumo, jo paties numatyto ir laiko koreguojamo scenarijaus ašimi.

Nekrologą parengė: VDA Kauno fakulteto docentė dr. Vaida Almonaitytė-Navickienė