Elena Nijolė Bučiūtė, kolekcijos kodas VAM-5
Žymi Lietuvos architektė, pedagogė gimė 1930 m. vasario 16 d. Kaune (mirė 2010 m. kovo 12 d. Vilniuje).
1947 m. baigė Rokiškio mergaičių gimnaziją. 1947–1953 m. studijavo Lietuvos dailės institute, kurį baigė su pagyrimu. 1968 m. architektūros mokslų kandidatė. [1]
Savo profesinės karjeros kelią pradėjo nuo Miestų statybos projektavimo instituto, kuriame dirbo 1953–1975 m. architekte, vėliau – 1953-1958 m. – vyr. architekte, nuo 1958 iki 1975 m. grupės vadove, o nuo 1971 iki 1975 m. buvo instituto vyriausioji projektų architektė. Vienas mieliausių jai darbų buvo pats pirmas, taip ir nerealizuotas projektas – gelbėjimo stotis Vilniuje, prie Nėries. Vėliau sukūrė dar ne vieną projektų (ir gyvenamųjų namų), tačiau jie sulaukdavo to paties likimo kaip gelbėtojų stotis.
Lemtingas posūkis kūryboje – septinto dešimtmečio pabaiga, kada E. N. Bučiūtei teko vienu metu projektuoti ir prižiūrėti statybos metu net tris stambios apimties visuomeninius-komercinius objektus: baldų parduotuvę-paviljoną, Žemėtvarkos projektavimo institutą ir Operos ir baleto teatro rūmus. Juose atsiskleidė autorės gebėjimas mąstyti racionaliai (visų jos pastatų vidaus struktūra aiški, jie tikrai funkcionalūs), tačiau kurti ir emocijas žadinančią architektūrą. Tokie yra Operos ir baleto teatro rūmai, iki šiol žavintys autorės gebėjimu sukurti vientisą tikrai menišką objektą, kuriame harmoningai susijungia meniniai architektūros, monumentalios dailės ir dizaino sprendimai. Šis pastatas, pagal paskirtį turintis būti uždaras, kartu socialiai yra atviras – vestibiuliai, fojė yra įstiklinti, leidžiantys žiūrovams nevaržomiems dairytis po plačią panoramą. Savo ruožtu, E. N. Bučiūtės darbai yra kontekstualūs, ką puikiai iliustruoja 1998 m. pastatytas Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pastatas, kurio skaidymas į smulkesnius tūrius leido kompleksui darniai įsiterpti į vertingiausią Vilniaus dalį – jo senamiestį. Nuo 1994 m. ji tapo individualios E. N. Bučiūtės kūrybinės studijos vadovė. Suprojektavo apie 50 pastatų, daugiausia Vilniuje.
1976 m. architektė pradėjo dėstyti Vilniaus inžinerinio statybos institute (nuo 1991 m. VGTU); docentė (1982 m.), nuo 1989 m. profesorė. Ji nuolat tobulino studijų programas, kėlė studijų kokybę, puoselėjo studentų bei doktorantų kūrybingumą. N. E. Bučiūtę mylėjo ir gerbė ne viena jos ugdytų studentų karta. Buvę mokiniai prisimena ir didelį reiklumą, ir siekį skatinti individualią raišką, darbštumą. Kolegos ją vertino kaip unikalų reiškinį visame Lietuvos architektūros kontekste, kaip išskirtinę asmenybę ir vienintelę projektuojančią architektę, turinčią profesorės vardą ir mokslų daktarės laipsnį.
Projektai:
1960 m. gelbėjimo stotis prie Nėries, Vilnius (konstr. R. Pranaitis)
1962-1964 m. gyvenamieji namai A. Mickevičiaus ir K. Donelaičio g., Vilnius (bendraautorė)
1963 m. gyvenamasis kvartalas, Ukmergė
1964 m. gyvenamasis rajonas, Rokiškis
1967 m. Žemėtvarkos projektavimo institutas, Vilnius (konstr. I. Doktorskytė)
1968 m. Baldų parduotuvė-paviljonas Mindaugo g. (konstr. A. Rožinskienė, M. Aronsonas)
1971 m. bendrojo lavinimo mokykla Naugarduko g., Vilnius
1972 m. Vilniaus rajono Vykdomojo komiteto pastatas (bendraautorė)
1973 m. Valstybinio plano komiteto pastatas (dab. Ūkio ministerija) (konstr. I. Doktorskytė, L. Grišina)
1974 m. Operos ir baleto teatro rūmai, Vilnius(konstr. I. Doktorskytė, C. Strimaitis)
1982 m. vienašeimis šešių kambarių namas su šiltnamiu ir garažu
1988 m. Visuomeninio buitinio aptarnavimo pastatas, Naujoji Vilnia (konstr. A. Gavelis)
1997 m. Lietuvos techninės informacijos centro pastatas, Vilnius; vėliau – LR krašto apsaugos ministerijos pastatas (konstr. A. Gavelis)
1998 m. Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pastatas, Vilnius
1999 m. Studentų miestelio Saulėtekio al. Parduotuvės ir valgyklos pastato (arch. B. Krūminis) rekonstrukcija- pritaikymas VGTU bibliotekai
2000 m. baldų parduotuvės rekonstrukcija– prekybos centras „Maxima“
Parengė Ukmergės (1963 m.), Rokiškio (1964 m.) gyvenamųjų rajonų, kolūkių gyvenviečių išplanavimo projektų. [2][3]
Konkursai:
1958 m. Sporto rūmai Vilniuje, II vieta (bendraautorė)
1958 m. Vilniaus operos ir baleto teatras, I vieta (bendraautorė)
1984 m. VTU centriniai rūmai, III vieta
1991 m. paminklas žuvusiems 1991 m. sausio 13-ąją, paskatinamoji premija (bendraautorė)
1999 m. paminklas Rokiškyje, I vieta (bendraautorė)
Apdovanojimai:
1974 m. LSSR nusipelniusi architektė
1980 m. LSSR valstybinė premija
1989 m. LSSR liaudies architektė
2000 m. Architektūros riterės ordinas
Šaltiniai:
1) Edita Riaubienė. Elena Nijolė Bučiūtė./ Archiforma, 1999(4), 42-48 psl.
2) Zigmantas Liandzbergis. Elena Nijolė Bučiūtė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. – 292 psl.
3) Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. – 552 psl.
4) http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=B&sritis=H
