Petras Lapė – architektas ir inžinierius. Gimė 1924 m. rugpjūčio 31 d. Veiviržėnuose, Kretingos apskrityje, mirė 2012 m. rugsėjo 12 d. Klaipėdoje.
Lapės tėvas turėjo parduotuvę Veiviržėnuose ir dvarą prie Agluonėnų, todėl vaikystėje būsimasis architektas ne sykį atvykdavo į Klaipėdą. Apie 1930–1931 metus tėvas, palikęs dvarą vietiniam ūkvedžiui, turėjo persikelti į Kauną. Ten P. Lapė mokėsi šešių klasių Jono Jablonskio pradžios mokykloje (iš pradžių parengiamajame skyriuje), vėliau Kauno „Saulės“ gimnazijoje, kur jam dėstė S. Nėris, kun. P. Šniukšta ir kt. Suaugusiųjų vidurinę mokyklą baigė jau po karo atvykęs į Klaipėdą.
1945 m. sausio 29 d. iš Šilutės atvyko į Klaipėdą, tapdamas vienu pirmųjų civilių, pokariu atvykusių į miestą.
1946 m. buvo paskirtas sporto rūmų Klaipėdoje direktoriumi.
1950–1956 m. Kauno politechnikos institute studijavo architektūrą ir inžineriją. Po studijų baigimo buvo paskirtas į Klaipėdą. Dirbo Klaipėdos tarprajoninio skyriaus architektu, Klaipėdos miesto vyriausio architekto pavaduotoju.
1959–1961 m. dirbo vyriausiu inžinieriumi Klaipėdos „Dailės“ kombinate, vėliau Statybos treste vyriausiu technologu.
1965 m. paskirtas Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininku, dėstė Kauno politechnikos instituto vakariniame skyriuje, buvo Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos deputatas.
1981 m. išėjo į pensiją, bet iki 1990 m. dar dirbo architektu Klaipėdos miesto Prekybos valdybos Valgyklų, kavinių ir restoranų treste.
Kūrybinė biografija
Architekto Petro Lapės asmenybė vertinama nevienareikšmiškai. Tai vienas kontraversiškiausių uostamiestyje dirbusių architektų. Save pabrėžtinai pristatydavęs kaip architektą-inžinierių, P. Lapė inžinerinio racionalumo siekė ir savo kūriniuose. Kolegų P. Lapė apibūdinamas kaip gana kategoriška ir individualistinė asmenybė, o absoliuti dauguma darbų yra parengta jo vieno, be kitų architektų bendraautorių.
Naujų pastatų architektūroje P. Lapė naudojo funkcionalizmo idėjas, konstruktyvistine estetika išpildytus statinių sprendimus. Anot P. Lapės kolegos konstruktoriaus Tautvydo Tubio, būtent ekspresyvus konstruktyvinis sprendimas, kurį P. Lapė siūlė sporto salės pastatui dabartiniame Šilutės plente, sutrukdė šios idėjos realizacijai, įvardinus ją pernelyg sudėtinga ir neracionalia.
Pagrindiniais architekto P. Lapės darbais įvardinami Jūrų muziejaus ir akvariumo komplekso Kopgalio tvirtovėje, bei delfinariumo pastato Kopgalyje projektai. Gal pirminės paskirties – fortifikacijos įrenginių – architektūros racionalumas, funkcionalumas, taip atliepiantis paties architekto kūrybą, ir lėmė sklandžią istorinių ir naujų darinių integraciją P. Lapės parengtuose projektuose.
Prieštaringai vertinamas ir P. Lapės požiūris į istorinį Klaipėdos miesto kontekstą, atiduodant prioritetą modernistinei aplinkos formavimo sampratai (pavyzdys – nerealizuotas restorano “Undinės” pastato projektas S. Šimkaus gatvėje, dabartinio Klaipėdos santuokos rūmų pastato vietoje).
Architekto kūrybiniai sumanymai gana anksti peržengė pastato mastelį. Nors ir nebūdamas planuotoju (urbanistu), P.Lapė dar aštuntame dešimtmetyje ėmė skelbti Klaipėdos uosto plėtros, Kuršių nerijos pertvarkos idėjas, kurias gana išsamiai ir kompleksiškai aptarė pranešimo forma Lietuvos statybos inžinierių sąjungos Klaipėdos klubo organizuotose renginiuose 1998 ir 2005 metais. Architektas teigė jog Lietuvai reikalingas antras uostas. Savo pranešimuose P. Lapė lygino šiaurinio (giliavandenio) pietinio uosto ir Šventosios – Būtingės uosto alternatyvas, pateikė kitų autorių atliktas uosto plėtros alternatyvas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, P. Lapė savarankiškai rengė visuomeninių komercinių pastatų projektus. Dauguma jų – esamų pastatų, dalis paties P.Lapės anksčiau projektuotų objektų rekonstravimo projektai. Architektas parengė ir visuomeninių pastatų bei interjerų (dauguma – banko pastatai) Kaliningrado srityje projektus.
V. Dapkevičius
Visuomeninė veikla
1964–1967 m. Lietuvos TSR Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.
Pagrindiniai projektai
1960-1962 m. „Neptūno“ restoranas Klaipėdoje,
1964 m. „Žalgirio“ stadiono rekonstrukcija,
1969 m. Bilionių kultūros namai Šilalės rajone,
1970 m. Statybos tresto pastato remonto ir rekonstrukcijos autorius,
1976 m. Butkiškių kultūros namai Raseinių rajone,
1978 m. Kruopių kultūros namai Akmenės rajone,
1979 m. Gelžbetonio konstrukcijų gamyklos nr. 2 administracinis pastatas,
1979 m. Jūrų muziejus ir akvariumas Kopgalyje (Pagrindinis autorius, kartu su Laima ir Vytautu Šliogeriais, konstruktoriumi Tautvydu Tubiu),
1981 m. Statybos tresto skaičiavimo centro pastatas,
1994 m. Delfinariumo pastato projekto architektūrinės dalies autorius ir technologinės dalies bendraautorius.
Prie nerealizuotų projektų priskirtina viešai ne sykį išsakyta ir argumentuota idėja statyti tiltą į Kuršių neriją, derinant jo vietą su giliavandenio uosto statyba piečiau Kiaulės nugaros (parengti straipsniai šia tema nuo 1971 m.), Šventosios uosto atstatymo ir rekonstravimo studija (su N. Cibulskiu, 1997).
Apdovanojimai
1951 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Lietuvos TSR nusipelnęs architektas (1979), Lietuvos TSR valstybinė premija (1982), LR Prezidento padėkos raštas (1994). Nuo 1997 m. buvo Lietuvos statybos inžinierių sąjungos Klaipėdos klubo narys, apdovanotas sąjungos garbės ženklu.
Šaltiniai
- Lapė Petras. “Lietuvai reikalingas antras uostas” Pranešimo tekstas. Lietuvos statybos inžinierių sąjungos Klaipėdos klubo archyvas, 2005 m. Klaipėda.
- Pipiras Alfonsas. “Kaip padidinti Klaipėsos uosto efektyvumą?”. Dienraštis Vakarų ekspresas, priedas “Jūra” – 2001, gegužės 4 d. p. 5.
- Remtasi prof. Dr. Vasilijaus Safronovo surinkta informacija.
- Remtasi konstruktoriaus Tautvydo Tubio surinkta informacija.
Artūro Šeštoko nuotr.
