Ričardas Krištapavičius, kolekcijos kodas VAM-9
Nors žodis „dailininkas“ greta architekto profesijos užvadinimo atsirado dėl sovietmečio ypatumų (tuo metu buvo draudžiama steigti vienoje respublikoje kelias architektūros mokyklas, tad Vilniaus dailės institutas pridengė garbingą architekto vardą papildomu – dailininko – vardu), tačiau Ričardo Krištapavičiaus kūrybą šis junginys apibūdina kaip reta taikliai.
Gimęs 1958 m. birželio 4 d. Glūko k., Varėnos rajone, R. Krištapavičius užaugo kitame Lietuvos krašte, Nidoje. Architekto profesiją įgijo (1975 – 1980 m.) Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Po baigimo devynerius metus dirbo Miestų statybos projektavimo institute architektu, 1989 m. vietoj instituto įsisteigus UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, jis tęsė darbus čia iki 1993 metų. 1993 metais jis pakviečiamas dirbti vyriausiuoju miesto architektu gimtojoje Nidoje, kur darbavosi iki 1999 m. Nuo 1999 m. įkūrė R. Krištapavičiaus projektavimo firmą, kuri veikė iki 2004 m. Nuo 2005 m. jis projektuoja uždaroje akcinėje bendrovėje „Baltas fonas“.
Profesinėje veikloje R. Krištapavičius atsiskleidė kaip kūrybinga, daugiabriaunė asmenybė. L. Kahn’as yra pasakęs, kad žmogui būdinga mąstyti metaforomis. R. Krištapavičiaus kūryba iš esmės yra grįsta metaforomis, ji prisodrinta simbolių, pradedant baltiškaisiais, krikščioniškaisiais, baigiant jo paties sukurtais. Todėl negalima jo darbus vertinti iš formų tikslumo perspektyvos – reikia būti susipažinus su jo naudojamomis priemonėmis it su abėcėle, kad atsiskleistų R. Krištapavičiaus sukurtų darbų turtingumas.
Natūralu, kad didžiąją dalį jo suprojektuotų pastatų sudaro bažnyčios. Pirmoji jų, pastatyta 1999 m., bet sukurta dar 1988 m., yra Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo bažnyčia Ignalinoje (kartu su dizaineriu Vincu Dineika). Autorius pelnė tuometės SSSR architektų sąjungos (!) diplomą „Už geriausią 1988 m. projektą“. Bažnyčios plane jis perpynė tradicinę graikiško kryžiaus formą su trikampe apside, kuri paprastai būna pusapskritimio formos. Išorėje ši dalis tampa panaši į laivo pirmagalį – akivaizdi aliuzija į Nojaus laivą. Iš viso nuo 1988 m. iki 1996 m. architektas sukūrė ir realizavo 6 sakralinės paskirties statinius: Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčią Vilniuje (kartu su G. Baravyku, G. Aperavičiumi ir V. Balčiūnu, 1990-1994), Švč. Mergelės Jūros Žvaigždės bažnyčią Šventojoje (su G. Aperavičiumi, 1991), minėtą bažnyčią Ignalinoje (1988-1999), Švento Kazimiero bažnyčia Klaipėdoje (su A. Skiezgelu, 1991-1999), Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia Nidoje (su A. Zaviša,1996-2003), Dievo Apvaizdos bažnyčia Utenoje (su M. Jamantu, 2004). Ne vienoje jų altorius kūrė žymūs Lietuvos dailininkai: skulptorius Stanislovas Kuzma, vitražistas, prof. Kazimieras Morkūnas. Įdomu, kad net sakraliniuose pastatuose architektas geba įterpti pasaulietinę simboliką. Tarkime, Švento Kazimiero bažnyčios Klaipėdoje bokštų konstrukcijoje menininkas panaudojo svarbiausio Klaipėdos miesto ženklo – herbo – simboliką, tiksliau – jame regimus bokštų siluetus.
Antroji sritis, kurioje R. Krištapavičius sėkmingai kuria, yra monumentai. Už vieną jų – Vyskupo Antano Baranausko paminklą Anykščiuose (su skulpt. A. Sakalausku, 1992-1993) – pelnė svarbiausią kultūros srities valstybės apdovanojimą – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premiją. Tačiau pačiam premijos laureatui užvis svarbiausias, išskirtinis yra Saulės laikrodis-kalendorius ant Parnidžio kopos Nidoje (su skulpt. K. Pudymu, astronominiai skaičiavimai L. Klimkos, 1984; atsatytas 2011). Čia panaudoti įvairios kilmės ženklai, simboliai: runų raštas žymi dienas ir valandas, spiralė – pasaulio cikliškumo atvaizdas ir pan.
Laikrodžio vieta unikali dar ir tuo, kad tiek į vakarus, tiek į rytus plyti absoliutus matematinis horizontas. Matyti, kaip saulė teka iš Kuršmarių ir leidžiasi į Baltijos jūrą. Lietuvoje tik čia galima stebėti saulės tekėjimo ir laidos azimutus matematinio horizonto lygyje. Milžiniškame granito kūne įkirstas runų kalendorius nužymi ir tuo pačiu ištrina laiką.
Simboliška, kad 1997 m. R. Krištapavičius sukūrė ir Neringos miesto vėliavą, atvaizduodamas jame Neringos istoriją, išlikusius ir dingusius miestelius, kaimus (pvz., Karvaičiai). Tai – natūrali išdava dar 1988 m. surengtos Vėtrungių ekspozicijos Nidoje, už kurią kūrėjas pelnė Baltijos šalių jaunųjų architektų trienalės Vilniuje pagrindinį prizą. Jam būdingas siekis gražinti Neringos aplinką, kurti patrauklias viešąsias erdves. Taip gimė kiti du garsūs jo projektai: Juodkrantės krantinė su skulptūrų parku ir Nidos krantinės rekonstrukcija įrengiant Kuršių marių vėtrungių ekspoziciją (abu sukurti su seserimi R. Krištapavičiūte).
Darbai:
1980 m. diplominis darbas „Kultūros centras Nidoje“ (vadovas V. E. Čekanauskas);
1983 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto saulės laikrodis (skulpt. A. Balkė, astronominiai skaičiavimai – L. Klimka);
1984 – 1998 m., atstatyta 2011 m. Saulės laikrodis – kalendorius (su skulpt. K. Pūdymu, astronominiai skaičiavimai A. R. Klimka), Parnidžio kopa, Nida;
1985 m. Vilniaus centrinis stadionas (su A. Nasvyčiu, R. Stasėnu), Vilnius;
1985 m. Poilsio namų „Jūratė” kultūros centro Nidoje konkursinis projektas, I premija (su G. Aperavičiumi);
1986 m. Miestų statybos projektavimo instituto poilsio namai „Vėtra“ (su Justinu Šeiboku), Preila;
1988 m. Vėtrungių ekspozicija, Nida;
1988-1992 m. paminklas Vilniaus miesto įkūrėjui Gediminui konkursinis projektas. I, II etpai – I premija, III etapas – II premija ((su arch. A. Skiezgelu, skulpt. R. Midvikis);
1991 m. Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia (su G. Aperavičiumi), Šventoji (gyvenvietė);
1992-1993 m. vyskupo A. Baranausko paminklas (skulptorius A. Sakalauskas), Anykščiai;
1996-1998 m. krantinė su vėtrungių ekspozicija (su R. Krištapavičiūte), Nida;
1997-1998 m. Nidos autobusų stotis, Neringa;
1989 m. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Vilniuje konkursinis projektas, II premija (su G. Aperavičiumi, V. Balčiūnu, diz. V. Dineika);
1990-1994 m. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia (su G. Baravyku, G. Aperavičiumi ir V. Balčiūnu), Vilnius;
1988-1999 m. Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (su V. Dineika);
1990 m. jachtklubo Nidoje konkursinis projektas, I premija (su G. Aperavičiumi);
1991-1999 m. Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčia (su A. Skiezgelu);
1995 m. Prekybiniai kioskeliai, Nida;
1995 m. R. Krištapavičiaus ir jo sesers privatus gyv. namas, Nida;
1996-2001 m. Juodkrantės krantinė su skulptūrų parku (su R. Krištapavičiūte), Juodkrantė;
1997 m. Kazimiero Mizgirio privatus gyv. Namas, Nida;
1997 m. Gyvenamas namas Pamario g., Nida;
1997 m. Neringos miesto vėliava (autorius);
1998 m. Vilos „Pasakų namelis“ rekonstrukcija, Nida;
1999 m. Džiazo klubo Nidos prieplaukoje projektas, Nida;
1999-2000 m. gyvenamųjų namų kvartalas Žolyno g., Vilnius;
2000 m. gyvenamieji kotedžiniai namai L. Rėzos g. (su J. Kijauskiene), Juodkrantė;
2001 m. tėvų antkapis Nidos naujosiose kapinėse, Nida;
2001 m. rekreacinių pastatų grupė, Pervalka;
2001 m. gyvenamasis namas Preilos g. 3, Preila;
2001-2003 m. Lietuvos Karaliaus Mindaugo paminklas Vilniuje. Konkursinis projektas, I premija, realizacija (su A. Nasvyčiu, I. Alistratovaite, skulpt. R. Midvikis);
1996-2003 m. Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia ir bendruomenės namai (su Algimantu Zaviša), Nida;
2003 m. paminklas Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos Klaipėdoje (skulpt. A. Sakalauskas);
2003-2008 m. Lietuvos etnokosmologijos muziejus rekonstrukcija Kulionių k., Molėtų r. Konkursinis projektas, I premija, realizacija (su A. Gudaičiu, skulpt. A. Kuzma);
2004 m. Dievo Apvaizdos bažnyčia Utenoje (su M. Jamantu);
2004-2005 m. Liudviko Rėzos paminklas (su M. Jamantu, skulpt. A. Sakalausku), Karaliaučius;
2005 m. Lietuvių kultūros centras (su M. Jamantu), Karaliaučius;;
2003-2009 m. Paminklas Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai. Konkursinis proj., I premija. Realizacija (skulpt. A. Sakalauskas), Vilnius;
2007-2008 m. Nacionalinis stadionas Vilniuje (su arch. A. Nasvyčiu, R. Stasėnu, J. Liekiu);
2011 . Kolumbariumo įrengimas Nidos naujųjų kapinių koplyčioje (su arch. I. Krištapavičiūte, R. Krištapavičiumi jaunesniuoju);
2012 m. kavinės „Kuršis“ ir restorano „Senasis uostas“ Pamario g. 29, 29D (Nida) rekonstrukcijos projektas (su R. Krištapavičiumi jaunesniuoju);
2012 m. Nidos kultūros ir informacinio centro „Agila“ konkursinis projektas (su arch. I. Krištapavičiūte, R. Krištapavičiumi jaunesniuoju);
2013 m. Dievo Gailestingumo bažnyčios konkursinis projektas (su R. Krištapavičiumi jaunesniuoju, D. Linartu), Šiauliai;
2014 m. paminklo broliams Vileišiams ir skverui Kosciuškos g. Vilniuje sutvarkymo projektas (su L. Krūgelis, skulpt. R. Midvikis).
Žymūs apdovanojimai:
1980 m. SSSR architektūros diplominių darbų konkurso I premija už diplominį darbą „Kultūros centras Nidoje“ (vadovas V.E. Čekanauskas);
1988 m. SSSR architektų sąjungos diplomas „Už geriausią 1988 m. projektą“;
1988 m. Baltijos šalių jaunųjų architektų trienalės Vilniuje pagrindinis prizas už Vėtrungių ekspoziciją Nidoje;
1994 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Informacijos šaltinai:
Lietuvos architektai. Vilnius: Lietuvos architektų sąjunga, VDA leidykla, 2002. P. 368.
Butkus, Tomas S. Ričardas Krištapavičius. Archiforma, 2001, Nr. 3, p. 42-48.
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcija. [Pagal Gunaro Kakaro medžiagą.] Archiforma, 2005, nr. 1–2, p. 49–51.
Šeibokas, J. Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Archiforma, 2009, nr. 1–2, p. 52–57.
Almonaitytė-Navickienė, V. Etnokosmologijos muziejus. [interaktyvus], žiūrėta [2014 m. spalio 15 d.] http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1104?rt=3&pl=10
http://lt.wikipedia.org/wiki/Ri%C4%8Dardas_Kri%C5%A1tapavi%C4%8Dius
http://www.archmap.lt/objects/lietuvos-etnokosmologijos-muziejus/
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus istorija [interaktyvus], žiūrėta [2012 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.cosmos.lt/istorija/
http://www.archmap.lt/objects/nidos-marijos-krikscioniu-pagalbos-baznycia/
http://www.artistsassociation.lt/index.php?cid=111&client_id=1065
http://www.15min.lt/zyme/ricardas-kristapavicius
Pokalbis su architektu R. Krištapavičiumi, 2014-11-05.
