VGTU-VISI-KPI Architektūros fakulteto akademinis archyvas, kolekcijos kodas VAM-20
„Pedagoginė poema“ apie archyvuojamus studentų projektus
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto (AF) Architektūros katedros, parengusios per 2,5 tūkstančio Lietuvos architektų, studentiškų architektūrinių projektų archyvinė medžiaga, pateikiama šioje architektūros muziejaus internetinėje svetainėje, nėra visa ir išsami. Kodėl? Tai paaiškins trumpa Architektūros katedros, 2022 m. minėsiančios 100 metų jubiliejų, istorinė raida. Per šį laikotarpį ji išgyveno sudėtingus politinių ir socialinių santvarkų kaitos laikotarpius (1922–1940 m. Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1990 m. sovietų, tarp jų ir 1941–1944 m. vokiečių okupacijų, nuo 1990 m. atkurtos nepriklausomybės), keitė geografinę aplinką (1922–1970 m. veikė Kaune, nuo 1971 m. – Vilniuje) ir institucinę priklausomybę.
1922 m. kovo 24 d. patvirtintame Lietuvos universiteto statute nurodyta, kad steigiama Architektūros katedra, o jos vedėju skiriamas 1921 m. iš Petrogrado į Lietuvą grįžęs prof. Mykolas Songaila. Iki 1940 m. katedra veikė Lietuvos universiteto Kaune (1930 m. pavadinto Vytauto Didžiojo universiteto, VDU) Technikos fakulteto Statybos skyriaus sudėtyje; 1940–1946 m. – VDU Statybos fakultete, o nuo 1946 m., įsteigus Architektūros fakultetą, katedra jam priklausė iki 1950 m., kai VDU buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos (KPI) ir Kauno medicinos institutus. KPI Statybos fakultete katedra veikė iki 1970 m.
1971 m. katedra perkeliama į Vilniaus inžineriniame statybos institute įsteigtą Architektūros fakultetą, kuriame nepriklausomai nuo pagrindinės institucijos statuso ir pavadinimų kaitos (nuo 1990 m. – VTU, nuo 1996 m. – VGTU) veikia iki šiol. Pažymėtina, kad keičiantis politinėms sąlygoms ir institucinei priklausomybei katedra išgyveno daugybę reorganizacijų skeliant ją ar jungiant su kitais panašaus profilio, bet skirtingų funkcijų dariniais ir besikeičiančiais katedros pavadinimais. Prieš persikeliant į Vilnių ji vadinosi Architektūrinio projektavimo katedra ir tik čia jai buvo grąžintas pirminis 1922 m. įkurtos katedros pavadinimas – Architektūros katedra.
Dėl šios itin sudėtingos istorinės Architektūros katedros raidos (priklausomybės įvairioms institucijoms, dažno mokymo institucijos vietos keitimo, nepakankamo dėmesio bei techninių ir materialinių galimybių metodinių formų archyvavimui atskirais periodais) praktiškai labai sunku pateikti nuoseklią, išsamią studentiškų projektų medžiagą, apimančią visus Architektūros katedros veiklos etapus.
Studentiškų projektų išsaugojimo ir archyvavimo procese labai svarbus buvo ir projektų technologinio ir meninio rengimo būdas, atitinkantis laikotarpio galimybes. Iki XX a. septintojo dešimtmečio dominavo grafinio atlikimo būdai, dažniausiai derinantys projekcijų braižymą tušu ir fasadų bei perspektyvinių piešinių dažymo skiestu tušu (kinietišku) technikas. Projektai buvo pateikiami nedidelio formato vatmano lakštuose.
Septintajame dešimtmetyje vyksta ryškesni pokyčiai studentiškų projektų stilistikoje (moderniosios Vakarų architektūros įtaka) ir pateikimo formose. Brėžiniai atliekami ant vatmanu aptemptų didelio formato porėmių (100 x 100 cm, 180 x 90 cm ir pan.), braižoma tušu resfederiais, vėliau rapidografais, naudojamos įvairesnės priemonės (pieštukai, akvarelė, guašas…) ir meninės raiškos formos: štrichavimas, taškavimas, dėminis dažymas, aplikacija ir kt. Meniniam projektų atlikimui skiriama labai daug laiko, nes visos šios technologijos yra labai imlios rankų darbui. Po projektų vertinimo brėžiniai būdavo nupjaunami nuo porėmių, susukami į ritinius ir sandėliuojami. Dalis geriausių diplominių darbų buvo fotografuojami, o nuotraukos klijuojamos į albumus.
Ypač dažnų persikraustymų į vis kitas patalpas (tiek Kaune, tiek Vilniuje) metu, dažniausiai trūkstant archyvavimo patalpų, didžioji dalis projektų buvo utilizuojama. Dažnai keičiamas metodinis fondas studentams buvo prieinamas tik atvirose ekspozicijose, įrengtose rekreacinėse erdvėse arba auditorijose.
Didžiausią įtaką studentiškų projektų turiniui ir formos kokybei, be abejo, darė studijų formų ir programų kaita, jose keliami tikslai ir atitiktis laikotarpio poreikiams, dėstytojų profesinė ir pedagoginė kompetencija, stojančiųjų kontingento skaičius, jų atrankos sistema ir daugelis kitų veiksnių.
Labai apibendrintai galima teigti, kad savo pagrindine misija katedra laikė profesionalių specialistų rengimą. Plataus profilio architekto, orientuoto į profesinę veiklą, modelio propagavimas, orientacija į pasaulines estetines ir stilistines tendencijas studijų procese, aukšti profesinės kompetencijos reikalavimai (dėstytojo, projektuotojo prioritetas), nuosekli personalo atnaujinimo savos architektūros mokyklos auklėtiniais sistema užtikrino nuosaikų evoliucinį katedros kelią sudėtingose istorinės raidos peripetijose.
Kaip vieną iš reikšmingiausių išskirčiau XX a. septintąjį dešimtmetį, kai „atšilimo“ laikotarpiu buvo atsisakyta „stalininės“ architektūros ideologinės ir estetinės krypties ir ryžtingai atsigręžta į Vakarų šiuolaikinės architektūros propaguojamus estetinius meninės raiškos kanonus.
Aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai – gana inertiškas laikotarpis, kuriame išskirčiau sparčiai plėtojamą tūrinės erdvinės kompozicijos discipliną, pagrįstą universaliųjų kompozicijos harmonizavimo priemonių pažinimu, sprendžiant tikslines abstrahuotas erdvinių formų komponavimo problemas maketuose. Šie maketavimo įgūdžiai buvo panaudoti architektūriniame projektavime. Maketavimas tapo neatsiejama projektų visais jo rengimo etapais dalimi.
Ryškesnės permainos vyksta devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje, bandant akademišką architektūrinių projektų rengimo procesą priartinti prie realaus architektūrinių projektų rengimo modelio, t. y. didinti projektų kompleksiškumą.
1995 m. šalyje įvedus tripakopę specialistų rengimo sistemą: bakalaurantūra, magistratūra, doktorantūra, sparčiai kito ir architektūrinių projektų rengimo metodika. Ilgus metus dominavusį tipologinį architektūros projektavimo metodą keičia probleminis metodas (pirmiausia magistrantūros studijose). Daugumai rengiamų projektų tampa privalomi išsamūs, daugiaaspekčiai ikiprojektiniai tyrimai, objektai projektuojami tik realiose situacijose, daugėja bandomųjų projektų, kuriuos užsako savivaldos institucijos ar privačios įmonės. Studijuojantiems kuriama konkurencinė aplinka, artima realiai praktikai, stimuliuojama studento kūrybinė energija, savirealizacijos ambicijos.
2015 m. pabaigoje vėl vyko radikalūs architektų rengimo sistemos pokyčiai – LR Vyriausybės sprendimu panaikinama pakopinė (bakalauras, magistras) studijų forma. Nuo 2016–2017 mokslo metų taikoma penkerių metų trukmės vientisųjų studijų forma ir nauja studijų programa, parengta Architektūros fakulteto kolektyvo, kurią baigus suteikiamas architektūros magistro kvalifikacinis laipsnis. Naujoji studijų programa radikali ir ambicinga. Esminis jos skirtumas nuo ankstesniųjų – modulinės sistemos įgyvendinimas. Pagal ją pusė semestro studijoms numatyto laiko (15 kreditų iš 30) skiriama pagrindinės tame semestre studijuojamos temos (problemos) įsisavinimui. Modulio realizavimo procese dalyvauja įvairios katedros, dėstančios įvairius dalykus, reikalingus tos temos (problemos) sprendimui. Taip pasiekiamas architektūrinio projekto kompleksiškumas, kurio ilgą laiką nepavykdavo įgyvendinti.
Nepriklausomai nuo architektūros studijų formų ir dažnos programų kaitos, per dešimtmečius išryškėjo ženklūs projektuojamų architektūros objektų tematikos ir problematikos pokyčiai, susieti su socializacijos, ekologijos, materialios aplinkos ir jos kultūrinių verčių tausojimo, tvarumo principų, išmaniųjų technologijų diegimo architektūroje procesais. Matomi akivaizdūs demokratizacijos procesai studentų ir dėstytojų santykiuose.
Iš esmės pasikeitė projektavimo metodika, veikta skaitmenizacijos, kompiuterinių projektavimo programų, 3D spausdintuvų, virtualaus bendravimo ir kitų šiuolaikinės civilizacijos pasiekimų. Nuo 2004 m. dalis metodinių fondų jau kiekvienam prieinami internetinėje erdvėje. Iš vienos pusės, šios priemonės pagreitino ir supaprastino architektūrinių idėjų materializavimo procesus, iš kitos – beveik eliminavo „rankinio“ darbo apimtis. Tai, kai kurių specialistų nuomone, kelia grėsmę architekto meninio rengimo, kūrybinės potencijos ir saviraiškos ugdymui. Manau, kad šiuo metu dar nereikėtų visai atsisakyti „rankinio“ darbo, ypač pradiniame projektų rengimo etape, kai formuojamos idėjinės ir meninės projektų koncepcijos.
Įvertinant aptartus studentų architektūrinių projektų rengimo procesus ir istoriją, toliau dirbant su archyvuojama medžiaga būtų tikslinga aiškiau išskirti atskirus etapus ir juose studijavusių bei vėliau pasižymėjusių profesionalioje kūryboje asmenų studentiškus darbus.
Baigdamas šią apžvalgą noriu pasidžiaugti gražia Architektūros muziejaus iniciatyva kaupti ne tik profesionalios, bet ir studentiškos architektūros fondus ir taip padidinti jų išsaugojimo, prieinamumo ir skleidimo visuomenėje galimybes bei padėkoti archit. Šarūnui Petrauskui ir jo komandai už reikšmingą ir nuoširdų darbą.
Archit. Leonidas Pranas Ziberkas
2020 Gruodis
