Vytautas Nasvytis, kolekcijos Nr. VAM-6.2 (bendrų su broliu A. Nasvyčiu – VAM-6)
V. Nasvytis yra architektas, dailininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jis gimė 1928 m. balandžio 8 d. Kaune. 1952 m. kartu su dvyniu broliu A. Nasvyčiu baigė Lietuvos dailės institutą (dab. – Vilniaus dailės akademija). 1952–1954 m. dirbo Respublikinėse architektūros dirbtuvėse Vilniuje, 1952 m. dar ir Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje Lietuvos paviljono dailininkas. Nuo 1960 m. Miestų statybos projektavimo instituto architektas, projektų vyr. architektas. Architekto kūryboje gilų pėdsaką paliko studijų laikais dėstytojo Simono Ramunio diegtos „tautinės“ architektūros paieškos. Jos pėdsakai aptinkami jau pirmuosiuose architektų dueto darbuose: 1952 m. Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje Lietuvos paviljono, LR kultūros paveldo registre esančiame viešbutyje „Neringa“ su kavine. Lygia greta V. Nasvytis su broliu siekė savo kūryboje atspindėti moderniosios architektūros tendencijas, taip nusigręždami nuo tuo metu vyravusios stalinistinės – soc. realizmo – architektūros. Jų architektūra drąsi, glaudi dailės ir architektūros sąsaja, dėmesys detalėms lemia jų projektuotų pastatų išbaigtumą, aukštą meninį lygį. Pagrindinis kūrybos bruožas – racionalus turinys pripildomas organinių ar geometrizuotų formų artefaktais. Lemiantis kūrybos instrumentas – šviesa, šviesotamsos pagalba paryškinanti grafiškų elementų ritmą, atskleidžia pastatų vidaus erdvių plastiškumą. Drąsiai galima pritarti A. Mačiulio nuomonei, kad V. ir A. Nasvyčių sukurti „Neringos“ ir „Lietuvos“ viešbučiai, Centrinis paštas, Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra mū9sų šalies architektūros „aukso fondas“. [1]
Vėliau, išsiskyrus brolių kūrybiniams keliams, V. Nasvytis sėkmingai bendradarbiavo su VDA kolegomis, drauge kūrė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) naują korpusą, Naujųjų Apaštalų bažnyčią, Vilkaviškio katedros atstatymą ir kt. jo kurtuose objektuose išryškėjo nauji laikmečio ženklai, atsirado spalvų, pastebimi postmodernistiniai sprendimai. Tačiau kaip anksčiau, taip ir dabar jis išlieka ištikimas žmogiškam masteliui, reiklus kiekvienai detalei.
Architektas sukūrė ne tik eilę architektūros ikonomis tapusių objektų, bet ir skulptūrinių ir antkapinių paminklų architektūrinių dalių, apipavidalino interjerų, parodų ekspozicijų. 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m., 1985 m. Lietuvos Dainų švenčių vyr. dailininkas. Daugelio architektūrinių konkursų laureatas ir prizininkas.
Vytautas Nasvytis pirmasis iš savo kursiokų pasuko pedagogikos keliais – jau 1953 m. jis pradėjo dirbti Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, 1985–1995 m. tapo Architektūros katedros vedėju, nuo 1979 m. yra profesorius. Jis yra ir visuomeniškas, pilietiškas. 1995–1997 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys (Tėvynės Sąjunga; Miesto plėtros komiteto pirmininkas), nuo 1958 m. yra Lietuvos architektų sąjungos narys, nuo 1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Projektai
1952–1954 m. Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos paviljono interjeras ir ekspozicija, Maskva (su A. Nasvyčiu ir S. Ramuniu);
1956 m. Ministrų Tarybos pirmininko priimamojo interjeras (A. Nasvytis, V. Nasvytis su arch. S. Ramuniu);
1955-1956 m. poeto A. Puškino paminklo Sereikiškių parke, Vilniuje, architektūrinė dalis (su A. Nasvyčiu, skulpt. B. Vyšniauskas)
1956-1959 m. kavinės „Neringa“ interjeras, Vilnius (A. Nasvytis, V. Nasvytis);
1959–1960 m. viešbučio „Neringa“ rekonstrukcija. Vilnius (A. Nasvytis, V. Nasvytis);
Nuo 1965 m. iki 1990 m. apipavidalino Dainų šventes (su A. Nasvyčiu) – švenčių vyriausieji dailininkai;
1965–1970 m. Lietuvos centrinis paštas. Vilnius, rekonstrukcija (su A. Nasvyčiu);
1970 m. rašytojos Žemaitės paminklo Gedimino pr. skvere architektūrinė dalis, Vilnius (su A. Nasvyčiu, skulpt. P. Aleksandravičius);
1966-1981 m. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Vilnius ( su A. Nasvyčiu);
1974-1981 m. Lietuvos valstybinio dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) naujas korpusas. Vilnius (su V. Brėdikiu, V. Mikučianiu);
1970-1981 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos (dab. Seimo) rūmai. Vilnius (su A. Nasvyčiu, R. Stasėnu);
1965-1983 m. viešbutis „Lietuva“. Vilnius (su V. Nasvyčiu)
1993 m. altorius Vingio parke Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje. Vilnius (su J. Balkevičium);
1994 m. Naujųjų Apaštalų bažnyčia, Vilnius (su M. Šaliamoru);
1999 m. Vilkaviškio katedra, atstatymas (su J. Palaima),
2001 m. Juozo Kazicko rezidencija, (su J. Balkevičiumi, M. Šaliamoru, S. Vingriu);
2007 m. Seimo antrųjų ir trečiųjų rūmų rekonstrukcija, Vilnius (su V. Nasvyčiu, J. Balkevičiumi, A. Burba);
Daugelio paminklų, skulptūrų architektūrinės dalies autorius.
Žymūs apdovanojimai:
1965 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas;
1971 m. Lietuvos valstybinė premija už visuomeninių pastatų rekonstravimą;
1983 m. TSRS valstybinė premija;
1998 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas;
1998 m. Architektūros Riterio ordinas;
2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
Šaltiniai:
Algimantas Mačiulis. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Vilnius, 2007.
Algimantas Mačiulis. Vytautas Nasvytis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 83 psl.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Nasvytis
