Publikacijos

Autorė Viltė Janušauskaitė[1]

Įvadas

Genius loci temos klasikas Cristianas Norberg-Shulzas savo garsiajame veikale „Genius loci: towards a phenomenology of architecture“ (1980 m.) teigė, kad klasikinė vieta, neabejotinai turinti genius loci, yra viduramžių miestas. Ir priešingai – „naujoji“, t. y. modernizmo, architektūra kaltinama sunaikinusi vietos dvasią ir netgi vertę, moderniam žmogui tikint, kad mokslas ir technologijos gali jį išlaisvinti nuo priklausymo vietai[2]. Šios eilutės parašytos vos pastačius Lazdynų mikrorajoną, idealiai atitinkantį C. Norberg-Shulzo kritikuojamos nuvietintos aplinkos paveikslą: monotoniški namai be turtingų architektūros detalių, sunaikinti tradiciniai miesto erdvių – gatvių ir aikščių – tipai. Daug anksčiau, 1923 m., šveicarų ir prancūzų modernizmo architektūros guru Le Corbusier (1887–1965) teigė: „Architektūros emocija egzistuoja tada, kai darbas mumyse skamba vienu tonu su pasauliu, kurio dėsniams mes paklūstame, juos pripažįstame ir gerbiame.“[3] Radikalios šio architekto idėjos tapo modernizmo architektūros pagrindu, jomis, nors nebūtinai tiesiogiai, buvo vadovaujamasi ir sovietinėje namų statybos ir gyvenamosios erdvės kaip socialinio įrankio  kūrimo inžinerijoje.

Kokią žinią perteikė naujas rajonas, pastatytas pagal architektūros, turėjusios atspindėti naują pasaulį, kurio dėsniams nebuvo galimybės nepaklusti, taisykles? Lazdynai buvo pirmasis rajonas, pastatytas pagal naują generalinį planą dešiniajame Neries krante, tuomet dar bendrai vadintame Šiaurės Vakarų rajonu. 1967 m. mažo Lazdynų kaimelio, davusio vardą būsimam rajonui, vietoje pradėtos statybos tiesiogiai atspindėjo sovietinės visuomenės viziją: iš žemės ūkio – į darbininkiją, iš senų trobelių – į šviesius modernius daugiabučius. Anuomet Lazdynai buvo puikiai vertinami ne tik specialistų, bet ir gyventojų[4], o jiems apibūdinti vartota neįprastai daug aptariamajam periodui iš esmės nebūdingų ir modernizmo architektūrai svetimų emocinių kategorijų: jauku, ramu, gera[5]. Ar tai reiškia, kad viską planuojanti sistema buvo numačiusi šiuose rajonuose apgyvendinti ir genius loci? Ar pavyko jį su(p)rasti gyventojams?

Šio straipsnio tikslas – susipažinti su Lazdynų vietos dvasia ir jos pokyčiais laikui einant, ne tik ieškant šio rajono savitumų ir pranašumų žvelgiant pirmųjų gyventojų akimis, bet ir bandant atsakyti į klausimą – kodėl vis dar vertinami ar ilgainiui nuvertinami tam tikri jo bruožai? Žinia, vietos dvasią gali pajusti ir prašalaitis, tačiau svarbiausia ji, be abejo, yra nuolatiniams erdvės naudotojams – Lazdynų gyventojams, todėl siekta atskleisti jų – lazdyniečių – sampratą. Žvelgiant „iš vidaus“ ir sąmoningai atsiribojant nuo dabar gana aktyvių diskusijų profesionalų bendruomenėse, kurios visgi nesukelia plataus atgarsio tarp gyventojų, ieškoma vietos dvasios nuo rajono pirmųjų dienų iki šiandienos, kai rajono statusas kinta, jis praranda turėtą pavyzdinės gyvenamosios erdvės blizgesį ir viešajame diskurse tampa vienu iš daugelio pilkų sovietmečio masinės statybos pavyzdžių. Ši tema itin aktuali šiandienos visuomenei, nes vien Vilniuje blokinių namų rajonai vis dar sudaro didžiąją gyvenamojo fondo dalį ir todėl, kaip pažymėjo Ernestas Parulskis, „mums blokinių namų rajonai yra tėvynė. […] kaip ir kiekviena tėvynė, blokiniai namai generuoja pasakojimus, kurių dalis – labai kokybiški ir vertingi. Tokie vertingi, kad paverčia blokinį namą atminimo paveldu“[6]. Pagrindinis tyrimo šaltinis ir yra atsiminimai, informacija, surinkta lauko tyrimo metu kalbinant pirmuosius Lazdynų gyventojus – naujakurius, gavusius butus dar statomame rajone ir čia gyvenančius iki šiol. Duomenų pagrindą sudaro pusiau struktūruoti interviu su 15 respondentų ir dalyvaujamojo stebėjimo fragmentai, atlikti 2013 m. vasario–gegužės mėnesiais[7]. Čia svarbu pažymėti, kad Lazdynai jau atšventė savo keturiasdešimtmetį ir liudininkų, galinčių papasakoti apie naujo rajono gyvenimą „iš vidaus“, kasmet vis mažėja – tarp informantų dominuoja vyresnio amžiaus moterys, kurių didelė dalis – jau našlės. Ši informacija gretinama su oficialiaisiais to meto dokumentais, skirtais šio išskirtinio rajono reprezentacijai – Lenino premijos paskyrimo proga sukurtu dokumentiniu trumpametražiu V. Imbraso filmu „Lazdynai. Architektų gatvė“, kuriame pateikiama „paradinė“ nuomonė apie naujai pastatytą rajoną[8], V. Balčiūno ir J. Vanago knyga „Lazdynai“[9], vieno iš rajono architektų Vytauto Čekanausko kalba Lenino premijos suteikimo proga[10] ir t. t. Ypač vertingi 1974 m. J. Vanago atlikti urbanistiniai-sociologiniai tyrimai[11] ir jais remiantis publikuoti straipsniai, padedantys atskleisti skirtumus tarp atmintyje išlikusios ir sustingusios to meto anketose gyvenamosios erdvės.

Statybos kontekstas

Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas[12]

Nors 1980 m. oficialiai rašyta, kad Lazdynai buvo kuriami kaip eilinis rajonas, kurio autoriai neturėjo jokių privilegijų ir negalėjo eksperimentuoti[13], tačiau šiandien minėtų žodžių autorius J. Vanagas prisimena, kad Lazdynai buvo pirmasis rajonas miestą juosiančiame Šiaurės Vakarų žiede, todėl „visi norėjo pasirodyti, valdžia <…> leido daugiau ir leido daug daugiau, negu kad leidžiama Sovietų Sąjungoj“[14].

Ko gi buvo siekiama kuriant pavyzdinę sovietinę gyvenamąją erdvę? Modernųjį pokarinį miestą ne tik SSRS, bet ir Vakaruose apibrėžia zonavimas[15], siejamas su Atėnų chartija (priimta dar 1933 m. ir laikoma dokumentu, padariusiu didžiausią įtaką pokario urbanistikai[16]), kurioje numatytos šios miesto funkcijos: gyvenimas, darbas, poilsis ir transportas, t. y. miestas dalijamas į daugiau ar mažiau monofunkces teritorijas, kuriose organizuojamas moderniosios gerovės valstybės piliečių gyvenimas. Sovietų Sąjungoje miestų planavimas, pagrįstas zonavimo principu, įteisintas tik atšilimo laikotarpiu – 1954–1955 m. priimti vyriausybės nutarimai dėl priemonių projektavimui gerinti, statybai industrializuoti ir dėl nesaikingumų pašalinimo turėjo įtakos ne tik architektūros stilistikai, t. y. stalinistinio retrospektyvizmo pasmerkimui, bet ir tolesnėms miestų plėtros gairėms. 1957 m. priėmus nutarimą „Dėl gyvenamųjų namų statybos išvystymo Tarybų Sąjungoje“, kuriame užsibrėžta per 10–12 metų likviduoti butų trūkumą, t. y. Vilniuje pastatyti apie 290 tūkst. kv. m ploto daugiabučių namų[17], praktiškai nebeliko kitos, tuometinėmis socioekonominėmis sąlygomis pakankamai efektyvios priemonės kaip tik masinė industrializuota statyba, organizuota pagal funkcionalistinio miesto principus – gyvenamieji rajonai, želdiniais atskirti nuo pramonės ir greitkeliu (plačia gatve) sujungti su miesto centru.

Reikia pripažinti, kad šis principas taikytas ne tik Sovietų Sąjungoje, o gyvenamųjų namų kompleksai arba (mikro)rajonai labai panašūs abipus Baltijos jūros[18]. Šie panašumai paaiškinami ne tik to paties planavimo principo taikymu, bet ir išnaudotomis tiesioginėmis galimybėmis pasisemti patirties iš pažangiais laikytų Skandinavijos specialistų: pavyzdžiui, neįgyvendintas Lazdynų rajono centras, numatytas virš tuometinio Kosmonautų prospekto – aiški paralelė su garsiuoju Stokholmo priemiesčiu Vällingby, išsidėsčiusiu virš metro stoties[19]. Tie patys komplimentai, kurie tuomet buvo sakomi apie Suomijos ir Švedijos architektūrą, kiek vėliau bus sakomi apie Lazdynus: gamtos ir reljefo išsaugojimas, humaniškumas, kokybė, sutvarkyta aplinka[20]. Skandinaviškoji įtaka nepaveikė tik socialinės apgyvendinimo politikos – Lazdynuose buvo suprojektuoti standartiniai butai 5–9–12 aukštų namuose, todėl nebuvo įmanoma taikyti tokios sistemos, kad daugiaaukščiai skirti mažašeimiams, triaukščiai – šeimoms, kotedžai ar individualūs namai – didelėms šeimoms[21], nors ši teorija žinota ir propaguota akademiniuose darbuose[22]. Vis dėlto realybėje „skirtingi namai <…> buvo skirti tik urbanistinei, bet ne socialinei įvairovei“[23], ir tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl Lazdynai (o dar labiau kiti, monotoniškesni Lietuvos didmiesčių rajonai) dabar jau (pa)vadinami problema.

Kokie aspektai lėmė Lazdynų išskirtinumą, palyginti su kitais Vilniaus vadinamojo Šiaurės Vakarų žiedo rajonais? Visi tyrėjai sutinka, kad Lazdynus projektavo labai talentingi architektai V. Brėdikis ir V. E. Čekanauskas (tiesa, mikrorajonų detalizacijas ir visuomeninių pastatų projektus parengė jau kiti projektuotojai[24]), tačiau ir statybos darbai, nepaisant autorinės priežiūros ataskaitose nuolat minimo broko, taip pat vyko labai sklandžiai – galima rasti tik keletą pavyzdžių, kai dėl lėšų trūkumo architektai buvo įpareigoti parengti projektų korektūras – rasti pigesnių alternatyvų[25], kas patvirtintų J. Vanago teiginį apie išskirtinį rajono statusą ir būtent todėl užtikrintą neįprastai sklandų įgyvendinimą, kuris taip pat minimas ir V. Čekanausko kalboje, pasakytoje Lenino premijos suteikimo proga dėkojant supratingiems statybininkams.

Kalbant apie pritaikytus išskirtinius sprendimus, būtina pradėti nuo Lazdynuose pastatytų gyvenamųjų namų. Visi rajono namai buvo pagaminti (!) (namas nebe statomas, o gaminamas) Vilniaus namų statybos kombinate, iki 1967 m. gamintą LT seriją pakeitus naujesne 1-464-LI (architektas B. Krūminis ir kiti), kuri vadinta „lietuviškąja“[26], ir, J. Vanago teigimu, buvo sukurta specialiai Lazdynams[27], nors pirmieji šios serijos namai išbandyti dar baigiant statyti Žirmūnų rajoną šiaurinėje jo dalyje. Iš pradžių buvo aštuoni penkiaaukščių ir devynaukščių šios serijos namų tipai, tačiau rajono architektams jų neužteko, todėl buvo suprojektuoti dar 7 (!) namų tipai[28], iš kurių labiausiai išsiskiria „laiptuoti“ namai – kas sekciją „krentantys ant reljefo“, dėl ko kiekvienai sekcijai tekdavo perkomplektuoti keliamuosius kranus, ir du laužyto plano penkiaaukščių tipai, kurių reikėjo siekiant išryškinti reljefo lankstumą[29]. Blokiniai dvylikos aukštų bokštinio tipo namai statyti pirmą kartą Lietuvoje[30], ir tik dėl kompozicinio sprendimo, nes tokio aukščio blokinio pastato statyba buvo pripažinta nepraktiška. Vienas svarbiausių autorių laimėjimų, kurį vėliau jį labai teigiamai įvertino ir gyventojai, – argumentuojant sudėtingu reljefu, tarp namų suprojektuoti didesni atstumai, negu leido tuometinės normos[31].

Ne mažiau svarbu rajone buvo gausybė mažosios architektūros elementų – pradedant skulptūromis, baigiant suoliukais ir vaikų žaidimų aikštelėmis. Tuo metu Lazdynai buvo laikomi labiausiai užbaigtu gyvenamuoju rajonu respublikoje[32]. Toks įvertinimas turėjo didelę reikšmę, nes nuolat trūkstant lėšų, kai kurie kiti gyvenamieji rajonai būdavo atiduodami naudoti be įrengtos socialinės infrastruktūros ir mažosios architektūros elementų, o Lazdynuose buvo nutiesti takai, pagal projekte nurodytas augalų rūšis susodinti želdiniai, įrengti suoliukai, lauko šviestuvai, vaikų žaidimų ir skalbinių džiovinimo aikštelės, netgi meno kūriniai – skulptūros, tapusios orientyrais ir estetiniais mikrorajonų akcentais[33].

Rajono išskirtinumą tuometiniame kontekste patvirtina ir tai, kad jį lankė ne tik turistai, bet ir specialistų delegacijos, turėjusios „perimti patyrimą“. Vieną iš jų vedžiojęs J. Vanagas prisimena, kad iš tolimo Rusijos miesto atvažiavę urbanistai prašė rajono brėžinių, o atitinkamą reljefą žadėjo supilti, nes kitaip turėsią vėl statyti namus tuščiose vietose, kurias brėžinyje palieka statybos technologai, numatę geriausias bokštinio krano trasas, statybos aikštelių išdėstymą ir ūkinius įvažiavimus[34]. Tokiame kontekste Lazdynai pagrįstai tapo etalonu – „naujojo Vilniaus forpostu“, kaip pakiliai teigiama straipsnyje „Literatūroje ir mene“, skirtame naujai pastatytam ir jau apgyvendintam rajonui[35] aptarti. Čia optimistiškai išvardyti projekto ir jo įgyvendinimo privalumai, laikyti pavyzdžiu būsimam socialistiniam miestui. Praėjus dar metams, 1974 m., Lazdynai buvo apdovanoti Lenino premija, aukščiausiu to meto apdovanojimu SSRS, kuris pirmą kartą buvo skirtas ne už išskirtinį pastatą, o už masinės statybos gyvenamąjį rajoną. Lazdynuose pastatytas šią progą žymintis paminklinis akmuo – rajonas tapo pavyzdine sovietmečio gyvenamąja erdve, socialistinės gerovės simboliu.

Oficialieji vertinimai

Etalonas, kuriame įkūnyti tarybinės urbanistikos mokslo ir praktikos pasiekimai.[36]

Natūralu, kad rajonas iškart tapo propagandos objektu – jis „reklamuotas“ specialiojoje ir populiariojoje spaudoje, Sovietų Sąjungoje ir netgi užsienyje, būtinai nufotografuojant akmenį su lentele, įamžinančia Lenino premijos paskyrimą. Aktyviai demonstruota puikios gyventojų nuomonės statistika: 1974 m. net 91,6 % apklaustųjų deklaravo, kad liktų gyventi Lazdynuose, net jei jiems būtų pasiūlytas būstas bet kurioje kitoje Vilniaus dalyje[37], todėl šis rezultatas buvo iš karto paskelbtas J. Vanago straipsnyje apie Lazdynus ir dokumentiniame filme „Lazdynai. Architektų gatvė“ bei vėliau kartotas visuose leidiniuose, skirtuose šiam rajonui. „Identifikaciją su gyvenamąja vieta“ (šis terminas, anot Ch. Norberg-Schulzo, reiškiantis tapimą „draugais“ su tam tikra aplinka[38], tuo metu jau vartotas ir Lietuvos tyrėjų) rodė ir tai, kad ne visi respondentai rado, ką atsakyti į anketos klausimą apie rajono blogąsias savybes, o dalį jų šis klausimas netgi suglumino[39].

Dokumentinis filmas, pastatytas Lenino premijos suteikimo proga, prasideda žodžiais: „Vilniaus pasididžiavimas – Lazdynai“[40], o tai iš karto formavo ne tik žiūrovų iš šalies, bet ir gyventojų nuomonę apie jų rajoną. Vertinimuose nepamiršta akcentuoti objektyvių rodiklių – naujų namų, butų su patogumais, kuriuose gyveno tik po vieną šeimą, parduotuvių ir ugdymo įstaigų tinklo, tačiau įdomu, kad analogiškai Ch. Norberg-Schulzo teiginiui, kad kasdienį gyvenimą sudaro materialūs ir nematerialūs reiškiniai, pavyzdžiui, jausmai[41], kalbant apie Lazdynus, žiūrovui vis primenami subjektyvūs pojūčiai. Palyginti su kitais to meto aprašymais, jausmams skiriama nepaprastai daug dėmesio, pavyzdžiui, minėtame filme kalbintas vienas iš žymių to meto Lazdynų naujakurių – fotografas Antanas Sutkus, kuris taip pat pabrėžė gerą Lazdynų aurą: „Lazdynai ypatingi tuo, kad žmogus čia labai gerai jaučiasi.“

Apie genius loci, nors ir netiesiogiai, buvo kalbama nuo pat rajono sukūrimo, kai vienas iš projekto autorių architektas V. Čekanauskas tai pabrėžė savo kalboje, pasakytoje Lenino premijos įteikimo proga: „Pirmiausiai [projektuojant – V. J.] stengtasi suvokti Vilniaus užstatymo tradicijas, pajusti, kuo jis skiriasi nuo kitų miestų, kuo jis būdingas.“[42] Be savitumo, kurį kitaip galėtume įvardyti vietos dvasia, architektas pabrėžė ir tai, kad svarbiausi rezultato vertintojai – tai vietos gyventojai, ir rezultatas turėtų būti jiems suprantamas, t. y. jie turi jausti šią sukurtą dvasią: „Vienok, pagrindinis dėmesys projektuojant ir statant rajoną buvo skiriamas būsimam gyventojui, dabartiniams Jums – lazdyniečiams. <…> kad Jūs pajustumėte savo rajono estetinį gamtos ir užstatymo pasitenkinimą.“[43] Kaip teigė architektas Vytautas Balčiūnas, „pastangos buvo, kad nepažeidžiant šitos gamtos, naujus pastatus įjungti į vieną darnią visumą. Reikia pasakyti, kad uždavinys pavyko.“[44]

Nors jau tuo metu buvo kalbama apie masinės statybos sukeltą miestų supanašėjimą, tvirtinta, kad Lazdynuose šito pavyko išvengti – „naujuose rajonuose žmogų dažniausiai slegia monotonija, o štai Lazdynų architektai komponuodami erdvę siekė įvairovės“[45]. Tiesa, itin savotiškas, vertinant iš dabarties perspektyvos, „įvairovės“ suvokimas atskleistas projekto autorinės priežiūros žurnale, kuriame, projektuotojų nuomone, nederamų gėlių auginimas buvo prilygintas savavališkiems statybos darbams: „Balkonai užtaisyti įvairiomis lentomis, net betono skiediniu, išorėje kabinamos įvairių spalvų ir formos gėlinės.“[46] Standartinio namo standartiniame bute balkonas nebebuvo privati erdvė – jis taip pat turėjo derėti prie standartinio rajono visumos.

Oficialiai vis dėlto buvo siekiama pabrėžti rajono savitumą, jis netgi buvo gretinamas su Vilniaus senamiesčiu – filme rodomas V. Čekanauskas, eskizuojantis Lazdynų panoramą šalia atversto albumo su fotografija „Bažnyčios kalnų fone“, kurioje matyti Vilniaus Šv. Mykolo, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios. Teigta, kad kuriant rajoną buvo naudotasi „senojo Vilniaus užstatymo tradicijomis“, tokiomis kaip „humaniškas mastelis“, kuris „pervedamas į naują, socialistinį mastelį“, „praėjimo gatvės, uždarymo perspektyvos“. Paminėti ne tik fiziniai bruožai, bet ir „emocionaliniai pergyvenimai“, kaip kad jaukumas. Analizuojant architektūros aprašymus, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną detalę, parodančią skirtingų ekonominių sistemų galimybes ir jų suformuotą mąstymą: visuose lietuviškuose straipsniuose ir architekto kalboje, pasakytoje Lenino premijos suteikimo proga, kaip išskirtinis rajono kokybės ženklas minima, kad jame pastatyti „net keliolikos (!) tipų namai“[47] (šauktukas J. Vanago, atspindintis tipologinės įvairovės kaip prabangos suvokimą), o tai dar ir 1980 m. tebebuvo rekordas industrinių namų statybos praktikoje[48]. Tokį akcentą nesunku suprasti žinant bendrą šalies tendenciją, kad „architektūra prasideda gamykloje“, todėl leidimas statyti rajoną buvo duotas tik gavus namų statybos kombinato pavirtinimą, kad visų tipų namai bus pastatyti[49]. Palyginimui, 1976 m. Berlyne išleistoje knygoje, skirtoje naujiems socialistiniams rajonams, Lazdynų autoriai įvertinti kaip sugebėję išgauti didelę kompozicinę įvairovę naudodami tik trylika namų tipų[50].

Vietos spaudoje buvo galima rasti išties euforiškų rajono apibūdinimų, nors ir nebuvo minimi genius loci ar vietos dvasios terminai, tačiau iš esmės buvo akcentuojamas būtent šis aspektas: „natūraliai išplaukusi iš vietovės gamtinių sąlygų“ struktūra, tapybiška rajono panorama, matoma nuo Kauno plento ir tapusi Vilniaus simboliu, pasitinkančiu atvykstančius, akcentuoti senamiestiški kiemeliai, perspektyvos, dėl kurių rajonas laikomas tikrai „vilnišku“, netgi teigta, kad istoriniam miestui būdingas „erdvių mastelis ir koloritas“ padėjo naujakuriams greičiau apsiprasti (taigi ir identifikuotis) su naująja aplinka[51]. Dar tebestatomam rajonui buvo skirtas netgi muzikos kūrinys – Teisučio Makačino „Rytmetys Lazdynuose“, išleistas 1972 m. diske „Estradiniai kūriniai“.

Naujakurių vertinimai

Ne veltui savo laiku jie gavo tą Lenino ordiną (Bronė)

Kas gi taip džiugino Lazdynų gyventojus? Atrodo, kad tai buvo tie patys, periodiškai to meto spaudos nušviečiami aspektai: puiki kompozicija, erdvumas, išsaugotas reljefas ir žaluma, švarus oras, ramybė ir gera aptarnavimo sistema. Pirmieji lazdyniečiai gyveno laukimu, svajonėmis ir pasididžiavimu gautu būstu, nors tuo metu dar molynuose ir statybose su nepabaigta infrastruktūra. Jie sekė spaudoje vis pasirodančias recenzijas, todėl aštuntojo dešimtmečio oficialusis diskursas šiandien dažnai pateikiamas kaip asmeninė nuomonė, vis dar kalbama apie rajono išskirtinumą, kaip ir 1974 m., kai, apklausos duomenimis, daugiausia lazdyniečių labiausiai savo rajone vertino gražią gyvenamąją aplinką, o antroje vietoje – įdomią pastatų architektūrą[52]. Viena vertus, tai buvo vieni iš galimų atsakymų anketoje ir gali būti, kad, be pasiūlytų atsakymų, rezultatai būtų buvę kitokie, tačiau po tyrimo jie buvo skelbiami daug kartų ir tapo neatsiejama Lazdynų gyventojų savojo suvokimo dalimi. Tiesa, šiandien nebekalbama apie gražią pastatų architektūrą, tačiau vis dar akcentuojami urbanistiniai sprendiniai.

Kartu reikia nepamiršti, kad dauguma naujųjų vilniečių buvo atvykėliai iš mažesnių vietovių, todėl pats miestas darė jiems didžiulį įspūdį: „Nu man tas Vilnius atrodė tas pats kas Paryžiuje – ant tiek aš nesupratau, kur eit, kas čia yra ir aš aplamai labiausiai bijojau, kad paklysiu“ (Bronė). Kitas svarbus niuansas, veikęs ir tebeveikiantis gyventojų prisiminimus, yra pats buto gavimo faktas ir su tuo susiję jausmai: „Nu kaip, tais laikais, kai nieko neturi ir gauni butą, tai jautiesi kaip rojuj“ (Laima).

Nežinia, ar gyventojų nuomonę labiau veikė viešoji erdvė, ar pripratimas, tačiau aišku, kad ne visiems iš karto patiko naujasis ir tuo metu dar labai tuščias rajonas: Veronika su vyru iki persikėlimo kelis kartus lankėsi dar statomuose Lazdynuose, vis bandydami apsispręsti – kraustytis ar nesikraustyti, ir kiekvienąkart rajonas atrodydavo vis kitaip – iš pradžių buvo „nejauku labai, nu, žinot, dar tiktai kur ne kur namai stovi, laukas […] parvažiavę sakėm su vyru – ne, vis dėlto į Lazdynus tai mes nesikelsim“, vėliau atvažiavus pasirodė „jau daug daug jaukiau […]. Na, ir tada jau su vyru galvojom, nu, kad visai neblogai“, kol galų gale, atsikrausčius „jau buvo vėl dar gražiau, jaukiau ir pasidarė visai jauku paskui jau“. Vienintelis dalykas, ko nebuvo įmanoma sutvarkyti greitai, – tai želdiniai, nors ir stengtasi išsaugoti kuo daugiau senųjų medžių. Pirmosios rajono nuotraukos primena laukus, su kuo susitaikyti negalėjo tuo metu jau pensininkė Onos mama: „jis [rajonas] buvo toks tuščias – jokio medelio, nieko nieko. <…> Sakė, negaliu, nesuprantu – tokia dykynė, toks kaimas, nu, paskui, priprato, žinoma.“

Svarbiausias įvykis, vis dar tebedarantis įtaką rajono vertinimui „iš vidaus“, buvo Lenino premija ir jos skyrimą įamžinęs akmuo, pastatytas Pakrantės (geriau žinomo kaip 1-asis) mikrorajono pėsčiųjų alėjoje, kuria vėliau nuo kino teatro iki restorano arba nuo restorano iki akmens traukdavo Lazdynus lankiusios turistų grupės. Apie premiją žino visi kalbinti Lazdynų senbuviai, o dauguma jų – ir architektų pavardes (ypač V. E. Čekanausko), tačiau pats apdovanojimas dėl savo pavadinimo šiandien vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni lazdyniečiai atsiriboja nuo jo, sakydami, kad tai neturėjo jokios įtakos jų gyvenimui, tačiau dažniausiai teigiama, kad pavadinimas nėra toks svarbus, kaip pats įvertinimo faktas, o rajonas iš tiesų buvo vertas premijos dėl jo puikaus plano, t. y. išsaugoto reljefo, želdinių ir „nesugrūstų namų“. Petras ir Aldona netgi tikina, kad „laukėm, kol įvertins, nes rajonas išskirtinis“. Aktyviausiai rajono gerąsias savybes komentavo Nijolė, vedusi juo grožėtis ir savo svečius maskviečius. Ji netgi lygina, kad Žirmūnuose, kurie taip pat apdovanoti sąjunginiu prizu, „nors taip pat turėjo daug žemės, taip gerai nepadarė“ (įdomu tai, kad dabartinės nekilnojamojo turto kainos – priešingai – kiek didesnės Žirmūnuose, manoma, kad dėl jų padėties arčiau centro[53]).

Natūralu, kad atstumus tarp namų branginantiems Lazdynų senbuviams dabar didžiausią susirūpinimą kelia jau įgyvendinti ir nujaučiami bandymai sutankinti rajoną: „dabar darko juos [Lazdynus] įkišinėdami tuos statinius, kurie va ten prieš bažnyčią. Tokius baisius geltonus namus sustatė, tokius langas prieš langą, kažkas baisaus“ (Bronė). Konspiracijos teorijų, rodančių gyventojų nenorą, kad aplinka pakistų, atsirado dar nespėjus pabaigti rajono statybos – anot Nadios, buvo specialiai laukiama, kol Lazdynams, kaip gerai suplanuotam rajonui, bus paskirta Lenino premija, o tada jau leista juos sugadinti, t. y. sutankinti užstatymą pastatant šešiolikaaukščius namus, kurie iš tiesų buvo numatyti Lazdynų projekte dar iki prasidedant viso rajono statyboms ir uždelsti tik dėl finansinių priežasčių. Vienu skiriamųjų rajono bruožų tapo žaluma – čia lengvai visomis kryptimis pasiekiamas miškas, tada buvęs beveik laukinis. Kita vertus, gamta buvo galima džiaugtis ne tik miške, bet ir pro langą, kur „rūpestingai prižiūrimi gėlynai ir alpinariumai niūrokiems industrinės gamybos namams teikia šilumos ir jaukumo“[54]. Ona nostalgiškai prisimena, kad gėlytės tuomet būdavo persodinamos dukart per metus. Medžiai – liepos, kaštonai – taip pat buvo prižiūrimi profesionaliai: Nijolė ir Janina, aštuntojo dešimtmečio pradžioje auginusios mažus vaikus ir leisdavusios dienas rajone, su didele pagarba prisimena jų vadinamą „sodininką“, vienodai apibūdinamą kaip „smetonišką inteligentą“, metodiškai prižiūrėdavusį kiekvieną medį. Tačiau labiausiai džiaugtasi rajoną supusiu natūraliu mišku, Nijolės prilygintu Valakampiams, kuriame tilpo viskas – nuo žemuogių ir grybų iki pasivaikščiojimo, deginimosi ir indėniškų žaidimų. Eiti į mišką tapo pagrindine šeimų laisvalaikio leidimo forma: „automobilio neturėjom, tai savaitgalį eidavom į mišką“ (Marius), be to, ten važiuota su vaikiškais vežimėliais, važinėta dviračiais, žiemą dažniausiai tiesiai iš kiemo šliuožta slidėmis (įdomu tai, kad Lazdynuose dviračius ir slides turėjo ir naudojo ne tik vaikai, bet ir suaugę). Šis miškas buvo ne tik rekreacinė erdvė, bet kai kuriems gyventojams greitai tapo ir namų ūkio dalimi: „miškas pilnas gėrybių – ir grybų, ir uogų. […] Vyras išeidavo ir pusryčiams grybų sočiai, dar ir nesuvalgai“ (Laima).

Įdomu tai, kad nors C. Norberg-Schulzas rašo apie iki fragmentiškų ryšių susitraukusią modernaus žmogaus ir gamtos draugystę, nes žmogus turi priprasti ir identifikuotis su savo sukurta aplinka, tokia kaip gatvės ir namai[55], tačiau būtent gamta Lazdynuose, atrodo, yra identifikacijos su vieta, o kartu ir genius loci pagrindas. Kita vertus, autorius pripažįsta, kad identifikacijos objektai yra konkrečios aplinkos savybės ir ryšys su jomis dažniausiai išugdomas vaikystėje sukonstruojant aplinkos suvokimo modelį, o pagal tai bus vertinamos visos ateities patirtys[56]. Ši teorija paaiškintų ne tik gyventojų, atvykusių iš mažesnių ir žalesnių vietovių, norą gyventi žaliame rajone, arčiau gamtos, bet ir architektų siekius, kuriuos V. Čekanauskas nurodė kaip „mes abu esam iš provincijos ir Vilnius mums darė didelį įspūdį“. Galbūt būtent šitaip susiformavo Lazdynų koncepcija, miela daugumai to meto gyventojų, – modernūs patogumai, skendintys žalumoje. Ne veltui vis dar akcentuojama tyla ir ramybė – aspektai, priešingi miesto triukšmui ir skubėjimui. Ir priešingai, šiandienos specialistai tokios planavimo koncepcijos nebelaiko privalumu, o ypač atvirai ir griežtai ji sukritikuota lenkų rašytojo ir psichoterapeuto Dawido Bieńkowskio knygoje „Nieko“: „Anais laikais labiausiai pasitikėta iš kaimo kilusiais architektais. Jiems miestas buvo didžiausias priešas. Ir todėl, pasinaudodami pažangiausiais argumentais, jie bet kokia kaina troško grąžinti miestui tikrą kaimišką pobūdį. Todėl manė, kad tarp namų turi plytėti pieva, kurioje augtų žolė, piktžolės ir tuopos, jų šešėlyje ganytųsi karvės, tokios artimos architektams su kaimiškomis šaknimis.“[57]

Konfliktuojančios nūdienos sampratos – senstantis genius loci

„Aišku, tada buvo prestižinis rajonas, o dabar tai toks šiek tiek apleistas“ (Janina)

Masinės statybos gyvenamieji rajonai visuomet buvo aktyvios polemikos taikinyje – „anais laikais“ buvo vardijami jų pranašumai, palyginti su senamiesčiais, vėliau pasigirdo nedrąsios, bet vis gausėjančios kritikos, o šiandien modernizmo urbanistika (ir ne tik sovietinė) asocijuojama su pilkomis nuasmenintomis erdvėmis ir struktūromis, seniai nebeatitinkančiomis gyvenamosios aplinkos idealo, ir netgi atvirai kalbama apie tikimybę pavirsti miesto getais, iš kurių bėga jauni žmonės[58]. Kaip Lazdynų patriotai, vis dar teigiantys „nenorėčiau keist į jokį kitą“, reaguoja į tokį diskursą?

Nekilnojamojo turto vystytojų ir dalies architektų kritikuojamą nesaugią atviro plano struktūrą ar chaotiškas žaliąsias erdves senbuviai laiko rajono privalumais, neigdami aplinkos ir savo pačių identifikuojamų socialinių problemų sąsajas: „gražu buvo, nu, ir dabar gražu“ (Genutė), nors labai vertinama žaluma bei dideli atstumai tarp namų taip pat didina nesaugumą: „daug, matai, tų medžių tai čia toks, ta gamta tokia graži vasarą, bet žiemą, ypač rudenį vėlai, tai toks, nu, nesaugu grįžti“ (Janina). Oficialiose kriminalinėse suvestinėse Lazdynai niekuo neišsiskiria iš kitų panašių rajonų, kuriuose taip pat dominuoja vagystės[59], labiausiai bauginančios grįžtančius iš parduotuvės senyvo amžiaus gyventojus, kurie užklumpami miškeliuose ir netgi laiptinėse prie pat savo durų, mikliai priverčiami atiduoti piniginę ir paliekami šoko būsenos su giliu nesaugumo jausmu. Vienintelė Bronė didžiuodamasi pasakoja, kad ją bandė apiplėšti einant į ligoninę, tačiau nepavyko, nes „mano reakcija buvo neeilinė, kadangi aš puoliau jį vytis“. Vis dėlto ginant rajoną pabrėžiama, kad saugumas yra bendra šalies problema, ironiškai pažymint, kad „nebent Turniškėse gal saugiau būtų“ (Laima). Vis dėlto, charakteringa specifiškai organizuotų atvirų erdvių sistema ir jų išsaugojimas pastaraisiais metais taip pat tapo konfliktų tarp gyventojų ir „prašalaičių“ bei tarp gyventojų ir institucijų šaltiniu: tvorą aplink daugiabutį namą, pastatytą gyventojų, nepatenkintų praeinančiais ir pravažiuojančiais per namo kiemą iniciatyva, tačiau trukdančią patekti į vaikų darželį, buvo liepta nugriauti 2018 m. pradžioje[60], o jau birželio mėnesį patys rajono gyventojai pateikė skundą dėl tvoros, tveriamos aplink mokyklą IV mikrorajone[61]. Plėtodami oficialius modernistinio planavimo teiginius ir netgi pasitelkdami šiuolaikinę retoriką, Lazdynų senbuviai kritikuoja kitus rajonus išryškindami savojo pranašumus. „Lazdynai yra jaukesni, vis tik tai visapusiškai negu kiti masinės statybos rajonai, o nuvažiavus į centrą, kai parvažiuoji į pakraštį, tai jauti, kad kvėpuoji oru, o ne vien tiktai išmetamosiom dujom“ (Bronė). Įdomu, kad jų argumentai galėtų nesunkiai būti pritaikomi (o ne lazdyniečių ir yra taikomi) ir patiems Lazdynams: toli nuo miesto, nejauku, vienoda, negerai suplanuoti butai. Dar sutartiniau ir emocionaliau, vėl kartojant spaudos, tik šįkart dabartinės, suformuotas klišes, kritikuojamos naujausios miesto dalys: „Jėzus, pasižiūrėjau prie BIG’o ten tuos, man baisu – namas šalia namo“ (Dalia). Būtent užstatymo tankis šiandienos viešojoje erdvėje vertinamas kontroversiškai – viena vertus, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, remdamasis Vakarų Europos miestų planavimo patirtimi ir ekonominiais skaičiavimais, pabrėžia, kad Vilnius, o ypač „miegamieji rajonai“, yra pernelyg retai užstatytas, kad funkcionuotų kaip gyvybingas miestas su gerai išplėtota ir prižiūrima infrastruktūra[62]. Kita vertus, jau kitame interviu jis pats lygina Lazdynus ir Perkūnkiemį, jo beveik keturis kartus didesnį tankį įvardydamas „paminklu laukiniam kapitalizmui“[63]. Lazdynų gyventojai naujų rajonų situaciją apibūdina kliše „langas į langą“, brokas… Taip, netgi brokas. Pripažįstant, kad jo buvo ir Lazdynuose, mėgstama akcentuoti šiandien girdimas naujos statybos namų problemas ir džiaugtis, kad savame name bent jau „nebuvo skylių sienose“ ir stovės jis dar šimtą metų. Kita vertus, vėlyvuoju sovietmečiu pasigirdus kritikai dėl miestų supanašėjimo, spaudoje buvo argumentuojama, kad likviduojant butų trūkumą šalyje, pasirinktas „realiausias būdas – daugiabučių daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyba stambiais kompleksais“[64]. Panašios būtinybės ir susitaikymo gaidas šiandien rodo ir gyventojų požiūris, kai viena iš priežasčių, lėmusi meilę savo rajonui, ko gero, buvo realus savo galimybių įvertinimas. Pavyzdžiui, Ona, gavusi standartinį keturių kambarių butą Lazdynuose, situaciją prisimena taip: „Tais laikais nieko kito negalėjai tikėtis. Aš gavau pakankamai gerai, už tai, kad geriau galėjo gauti pačios viršūnės.“ Įdomu, kad kai kurie gyventojai ne tik pasiliko Lazdynuose, bet ir juose keitė butus ar grįžo į rajoną, sąmoningai atsisakydami būstų kitose miesto vietose. Abi Bronės dukros ieškojo butų būtent Lazdynuose, jo šiuo metu ieško ir prieš kelerius metus į Justiniškes išsikrausčiusi Eglės dukra. Susiklosčius aplinkybėms, Nijolė, Genutė ir Nadia grįžo į savo jaunystės butus ir dabar Nadia emocingai ir tvirtai teigia, kad „čia svajonė buvo grįžt į Lazdynus“.

Dar viena iš teigiamų tuometinio ir dabartinio rajono vertinimo išraiškų, šįkart oficialių, – jo įtraukimas į Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadą ir perkėlimas į LR kultūros vertybių registrą[65], nors šis faktas ir nesaugo rajono nuo pokyčių, kuriuos senieji gyventojai, aišku, vertina neigiamai, tačiau rajono išsaugojimo aspekto gyventojai visai nereflektuoja. Viena vertus, tai galima laikyti paveldosaugos sistemos komunikacijos trūkumu – jie nėra informuoti, nesukurta Lazdynų kaip paveldo objekto legenda, kuri, tikėtina, būtų priimtina daugumai senųjų lazdyniečių. Veikiausiai tai susiję su ambivalentiškų paveldo profesionalų požiūriu – rajonas formaliai įpaveldintas, tačiau nėra įsisąmonintas ar pripažintas „tikru“ paveldu[66] ir, kaip pažymėta Rasos Čepaitienės, nėra aišku, „koks ir kieno tai paveldas – nepatogus, industrinis, neprivilegijuotų visuomenės sluoksnių […], kasdienybės, sovietinės sistemos ir tuometinės ideologijos, moderniosios architektūros ir urbanistikos?“[67] Kita vertus, čia aiškėja įdomus pačių gyventojų mąstymo paradoksas – norima saugoti rajono status quo, tačiau iki to momento, kai paliečiami asmeniniai interesai – kuo smulkesnis mastelis ir individui asmeniškai artimesnė situacija, tuo dažniau akcentuojama priešinga nuostata – gyvenimas turi judėti toliau (negi uždrausi visiems keistis langus).

Pasikeitė ne tik beveik visi rajono langai (iš medinių tapo plastikiniais, iš juodų – baltais), bet ir visų mėgtas miškas – dabar gyventojai nuolat pabrėžia, kad praeityje miškas buvo švarus ir saugus („švirkštų nebuvo“, – Nadia), šitaip paryškindami kontrastą su šiandiene situacija. Tiksliai ir lakoniškai apibūdina Marius: „Dabar jau nušnerkšta viskas, o tada pilnai galėjai ten pauogauti, pagrybauti“, arba Laima: „oi ne, dabar tai bijau.“ Kita vertus, iš „tų laikų“ Janina prisimena ir mišką, kuriame „ilgai ganėsi kažkoks tai iškrypėlis“ (ekshibicionistas), tačiau jis vertinamas atlaidžiai, kaip nieko blogo nedaręs ir nekėlęs grėsmės bendram saugumo jausmui, nepalyginti su šiandieniais Genutės nuogąstavimais: „Gali likti ir be galvos, ir be rankinės, ir apskritai dar koks nors išniekintas.“

Su šiukšlėmis dabar asocijuojamos ir buvusios rajono puošmenos – skulptūros, turėjusios kompensuoti monotonišką namų pilkumą ir stovėjimą „niekur“, t. y. erdvės praradimo simptomus, būdingus šio laikotarpio statybai, netekusiai prasmės[68], kaip ir klausimas, ar norėtumėte gyventi kitame name. Vis dėlto ir čia kartais randama skirtumų, tiesa, ne dėl paties namo („jie gi visi vienodi“), o dėl jo vietos – vieni yra prie miško, kiti prie parduotuvės, ir tai gali būti pranašumas arba trūkumas, priklausomai nuo vietos, kurioje stovi „mano“ namas, nes čia visada randama teigiamybių. Nors oficialiuose sovietmečio atsiliepimuose džiaugtasi aiškiu Lazdynų planu[69], tačiau namai vis tiek būdavo sumaišomi. Pavyzdžiui, šalia Bronės namo stovėjo statybininkų bendrabutis, o „statybininkai tais laikais kažkaip tai buvo tokie žmonės truputį neblaivūs“, todėl jos butą penktame (!) aukšte nuolat pasiekdavo piktoki interesantai, ieškantys saviškių. Ši neišgalvota ir nuolat besikartojanti situacija tik patvirtina, kad garsusis Eldaro Riazanovo 1975 m. filmas „Likimo ironija arba po pirties“, pašiepęs šią visais gyvenimo lygmenimis tuo metu jau įsigalėjusią standartizaciją, visiškai atitiko sovietinę kasdienybę ir galbūt todėl buvo ir iki šiol yra puikiai suprantamas ir artimas (po)sovietinės erdvės gyventojams. Tokioje aplinkoje orientyrai (pasak Kevino Lyncho miesto teorijos[70]) iš tiesų buvo labai reikalingi ir, reikia pripažinti, kad ir šiandien jie atlieka šią funkciją. Tačiau požiūris į juos kinta atsižvelgiant į jų fizinę būklę, ir iš buvusių pasididžiavimo ir estetinio pasigėrėjimo objektų jie tampa keliančiais gailestį ar net pasibjaurėjimą, ypač lyginant kategorijas „tada“ ir „dabar“. Rajono infrastruktūros ir pastatų nusidėvėjimas yra ir vienas iš dažniausiai spaudoje pabrėžiamų neigiamų dabarties aspektų, kartais, siekiant sustiprinti įspūdį, netgi „sutirštinamas“ ir supriešinamas su buvusia rajono šlove. Itin skausmingas atrodo „Vėtrungės“ (skulpt. K. Valaitis) atvejis – visi, gyvenantys aplink „Erfurto“ kompleksą, iš kurio nūnai teliko tik vieno iš prekybos tinklų parduotuvė ir vaistinė, guodėsi, kad nebeveikia baseinėlis prie „Vėtrungės“, tapęs „bardakėliu“ ir „šiukšlynėliu“. Kiek kitoks IV mikrorajono skulptūros „Rytas“ (skulpt. G. Karalius) likimas – „Rytu“ ši skulptūra nevadinama, nes visi eina, susitinka, gyvena „prie arklio“. Beje, gerai matomas, didelis arklys su raiteliu, neabstrakčios, lengvai atpažįstamos formos, praeityje yra sulaukusios daugiau asmeninio dėmesio negu neutrali „Vėtrungė“ ar rami „Lietuvaitė“ – „gi sėdi, tokia bronzinė, kaip jos dar nenunešė“ (Nijolė). Nadia, beveik springdama iš juoko, pasakojo vieną iš smagių nutikimų, kai „vargšą tą… kur ant arklio sėdi… Buvo tam Rytui šalta, iš ryto eina žmonės į darbą – a jisai jau su švarku sėdi, bet kaip jam uždėjo tą švarką, nieks nežinojo.“

Tokia šviesi atminties erdvė, begalinė nostalgija, kontrastuojanti su apšiurusia šiandiena, nebūtinai rodo objektyvų rajono nusidėvėjimą ar pablogėjimą, bet veikiau socialinio statuso, požiūrio į gyvenimą ir ateitį pokytį. Kaip taikliai suformulavo urbanistas Tomas Grunskis, tai „buvo modernistinė urbanistinė utopija, įgyvendinta plačiu masteliu“[71]. Tai reflektuoja ir patys informantai. Tiksliausiai tai pažymėjo Janina: „Aišku, tada mes ir patys buvom jauni, bet rajonas paseno.“

Asmeninio ryšio ieškojimas

„Aš galiu tikrai pasakyt, kad aš patriotė Lazdynų kažkuria tikra prasme esu“ (Dalia)

„Kai aplinka turi reikšmę, žmogus jaučiasi namuose“[72], – teigė Ch. Norberg-Shultzas, tačiau ir senbuviai lazdyniečiai, gyvenantys jo sukritikuotoje kaip neturinčioje savasties aplinkoje, šneka apie jaukumą ir namus. Galbūt tai reiškia, kad būtina įvertinti ne tik architektūrą, bet ir socialinius aspektus, glaudžiai susijusius su asmeninėmis patirtimis: bendruomeniškumą, erdvių ir pastatų funkcijas, prisiminimus ir asociacijas, veikiančius ir dabartinį aplinkos vertinimą. Pavyzdžiui, šiltai prisimenamas „Lazdynų“ kino teatras ir ypač pirmasis filmas: „Lazdynų kino teatro pirmas seansas, ir visi Lazdynai eina į tą seansą“ (Marius).

Vietos dvasią ypač gerai įkūnijo tuo metu labai garsus „Erfurto“ kompleksas, tapęs pasididžiavimu ir vienu iš rajono simbolių, įtrauktas į filmą apie Lazdynus ir iki šiol nostalgiškai prisimenamas net tuometinių Vilniaus vadovų: „Tik nedaugelis sovietinių miestų galėdavo pasigirti naktiniais barais. <…> Taigi ir šioje srityje buvome vieni iš pradininkų Sovietų Sąjungoje.“[73] Gyventojai taip pat plačiai aptaria šią vietą, ypač džiugiai prisimindami restoraną, kuris buvo tikras „lygis“ viso miesto mastu, bet darbo dienomis čia kompleksinius pietus valgydavo ir mokiniai: „rublis kainavo kompleksiniai pietūs, tai persivalgydavai kaip reikalas“ (Marius). Vakarais ten jau buvo einama kaip į restoraną, ypač švenčių progomis: „kartais nueidavom į šitą „Erfurtą“ priešais, aš atsimenu, jau „Erfurtas“ skaitėsi ten geeras restoranas [šnibžda]. Ir Kaziukas atsirado, oficiantas, kuris, ateini, cigaretę tau pridega – aaaooch!“ (Dalia). Išskirtinis reiškinys buvo „Erfurto“ naktinio baro programa – Eglė prisimena, kad ten dainavo Viktoras Malinauskas, Petras su Aldona klausydavosi koncertų tiesiog balkone (vasarą baro langai būdavo atviri), o Genutė su Nadia dalijosi strategijomis, kaip patekti į vidų pro nuolatines eiles: „O ką, tu nežinojai, kaip reikia daryt? 10 rublių priklijavai prie stiklo ir vieta praleista.“

Suaugusieji daugiau domėjosi parduotuvėmis ir restoranu, o tuometiniams vaikams – kartai „su raktais ant kaklo“ (Marius) – Lazdynai buvo didelė žaidimų aikštelė. Vaikai keliaudavo po gretimus miškus, obuoliaudavo išlikusiuose buvusio kaimo soduose, žaisdavo pievose tarp namų ar namų kiemuose, kuriuose buvo įrengtos ir intensyviai naudotos žaidimų aikštelės. Labai įdomus Nadios pasakojimas, paaiškinantis gana paslaptingą įrašą archyve, kad tvarkant I mikrorajono teritoriją. Buvo įrengtas vienas labirintas – sienutė, skirta vaikų žaidimams, tačiau daugiau jų nuspręsta nebeįrengti, nes „jiems reikia kultūringesnės eksploatacijos“[74]. Šis įrenginys stovėjo netoli Genutės ir Nadios namo, jų buvo vadinamas tvirtove, o „kultūringesnės eksploatacijos“ jam prireikė, nes „mes po jį ten davinėjomės, kol pora vaikų ten dantis savo nepaliko, savo dantukus nukritęs ir viskas. […] Nataška krito, priekinius paliko, dar kažkas tai. Ir tada jau jį nugriovė.“ Lyginant šiandienį ir „tų laikų“ kiemą, labiausiai akcentuojamas vaikų skaičiaus sumažėjimas, kuris taip pat siejamas su nesaugia aplinka: „Dabar nėra, kad išleistų vaikų. Jeigu eina vaikas, eina su tėvu ar mama. O čia būdavo, išleidi žiemą ant tų kalniukų tokių traktoriais… Trijų keturių metų išleidi su tokiu geru kombinezonu, tik pažiūri per langą“ (Nijolė). Rajonas tapo tylesnis ir ne toks gyvybingas.

Rajono gyvybingumas labai priklausė nuo vaikų, nes Lazdynuose taip ir nepavyko sukurti suaugusiųjų bendruomenės kaimynystės pagrindu, net kaimynų ar kiemo bendrijos, todėl net labai teigiamai apie rajoną šnekantys informantai nostalgiškai prisimena anksčiau gyventas vietas, kuriose ir žmonės buvo vietos dalimi, „kur mes visi vienas kitą pažinojom. Iš tikrųjų – eina žvėrynietis ir mes sakydavom – štai, eina iš Žvėryno žmogus. Taip, jau ar senas, ar jaunas, mes žinojom, kas Žvėryne gyvena“ (Nijolė). Panašiai Sofija apibūdino Užupį: „Aš Užupy gyvenau. […] Bet man patiko irgi ten. Būdavo anksčiau tų labai chuliganų pijokų būdavo, bet savus neimdavo.“ Atsikraustę į Lazdynus naujakuriai susidūrė su privatumo problema („kartoninės sienos“, „langas prieš langą“), skatinusia laikytis kiek atokiau kaimynų. Kita vertus, tik nedaugelyje namų buvo galima rasti panašių interesų ar šiaip į draugus tinkančių žmonių: socialinė utopija, planuota sovietinės inžinerijos, nepavyko, nes naujakuriai nebuvo tik statistiniai vienetai, o jau susiformavę, skirtingi žmonės, uždarumo priežastis šiandien aiškinantys šitaip: „Kiekvienas gyvenom su savo kažkokiu tai atsineštu gyvenimu“ (Bronė).

Ir šiandien, nors miesto architektas teigia, kad „aktyviai veikiančios bendruomenės yra vienintelis „miegamojo posovietinio miesto“ šansas“[75], o seniūnija bando burti bendruomenę pagal gyvenamąją vietą, organizuodama kalendorines ir rajono šventes (rajono jubiliejus, bočių diena, šimtamečių gyventojų sveikinimas), vis dėlto rajono senbuviai laikosi gana atokiai, be kitų argumentų, nurodo, kad ilgisi ir tradicinės „miestiškos“ erdvės renginiams: „Gal nėra vietos kažkokios tai, kažkokios tai aikštės centrinės, kur kažkas tai galėtų vykti, nes ten prie sustojimo – tarp sustojimo ir parduotuvės, nu tai, kad ta, kokia ten vieta?“ (Marius).

Išvados

Lazdynai – ypatingas rajonas sovietmečio gyvenamųjų erdvių kontekste, todėl jo vertinimo ir ypač pačių gyventojų požiūrio pokyčiai ypač aktualūs šiandienėje gyvenamosios aplinkos pervertinimo situacijoje, ieškant atsakymų į klausimus dėl šių rajonų ateities. Kartu būtina pripažinti, kad vertė ir išskirtinumas yra sąlygiški matai. Lazdynai, nors ir yra tos pačios niveliuojančios sistemos produktas, tačiau, palyginti su kaimyniniais rajonais, yra „turtingesni“ architektūrinės raiškos priemonių, o tai leidžia kalbėti ne tik apie savitą vietos dvasią, formuojamą urbanistinės kompozicijos, skirtingų namų tipų ir mažosios architektūros formų, nors galbūt ir ne klasikine, senamiesčiams priskiriama prasme, tačiau ir apie palyginamąją vertę, kritikuojant kitus panašius rajonus.

Aplinkai prasmę suteikia ir socialiniai aspektai, pirmųjų Lazdynų gyventojų atveju – daugiausia prisiminimai, kuriantys jaukią ir saugią, net nostalgišką atminties erdvę, kurioje vietos turi reikšmę dėl su jomis susijusių įvykių, galbūt labai kasdieniškų, bet patirtų kartu su brangiais žmonėmis arba sietinų su šviesiai atsimenamu laikotarpiu – „tada ir mes buvom jauni“. Šiandien pirmieji Lazdynų gyventojai konstruoja skirtį tarp „tada“, kai rajonas buvo prestižinis, ir „dabar“, kai rajonas ir jame esantys būstai tolsta nuo buvusio idealo. Stiprėjančios profesionaliosios architektūros ir socialinės kritikos bei kintančios viešosios nuomonės fone ši nostalgija tampa gynyba, kai, plėtodami sovietinių metų oficialius argumentus kaip savo asmeninę nuomonę, gyventojai vis dar kalba apie šio rajono išskirtinumą ir puikius urbanistinius sprendinius – išsaugotą reljefą, želdinius ir atstumus tarp namų, tačiau visai ignoruoja artimiausią aplinką – butus ir namus, neatlaikiusius laiko išbandymo.

Atrodo, kad genius loci, nors ir nevartojant šios sąvokos, bet kalbant apie išskirtinumą ir jaukumą, buvo tuometinės planavimo sistemos dalis ir sistemingai diegiamas taikant daugybę „minkštosios“ sovietinės propagandos priemonių. Galbūt todėl sunkiai surandamas stebėtojo iš šalies ar šiandienos naujakurio, nepastebinčio skirtumų tarp namų, neįvertinančio kartais chaotiškai atrodančios žalumos ar didelių atstumų tarp pastatų bei nežinančio sparnuotos taisyklės, kaip teigta, įgyvendintos planuojant Lazdynus: „Jeigu architektai, projektuodami naujus gyvenamuosius rajonus, pasinaudotų progresyviomis senojo miesto architektūrinėmis tradicijomis, miestai nesupanašėtų.“[76] Kita vertus, ši praktika laikytina visiškai sėkminga, jeigu vertintume gyventojų nuomonę: gretimame Karoliniškių rajone, kuris nepatyrė tokių to meto „reklaminių kampanijų“ ir netapo sovietinės pažangos simboliu, gyventojų nuomonė apie savo rajoną daug žemiškesnė, be Lazdynų senbuviams būdingo pasididžiavimo ir netgi aistros ginant savo rajoną[77]. Taigi, nors „naujoji“, t. y. modernizmo, architektūra kaltinama sunaikinusi vietos dvasią, tampa aišku, kad moderniojoje visuomenėje vietos jausmas galėjo būti sėkmingai kuriamas ne tik architektūros, bet ir informacijos priemonėmis. Jis gali būtų grįstas ne tik jausmu, bet ir įskiepytu žinojimu, kuris yra toks įtaigus, nes veikia kartu su žmogiška savybe gerai vertinti tai, kas yra sava, net ir neigiant ar sąmoningai menkinant egzistuojančias problemas, kylančias iš pačios aplinkos trūkumų, ar, paradoksalu, tobulumo.

Tad modernistinės architektūros kritikos suformuotas diskursas pirmiesiems Lazdynų gyventojams tapo gyvenimo būdu, savivertės išlaikymo strategija ir nostalgija vienu metu, o viešojoje erdvėje sukonstruota Lazdynų legenda – pagrindu teigti, kad „geresnio rajono už šitą nėra“. Šie argumentai vyresnio amžiaus gyventojams padeda išgyventi socialinio statuso pokyčius, susitaikyti su ribotomis savo galimybėmis, nors daugelis jų ir svajotų apie nuosavą namuką tikroje gamtoje, ir leidžia palaikyti savojo genius loci sampratą. Svarbu tai, kad ši nostalgija ir gyvenamosios erdvės vertinimas perduodamas ir jaunesnėms kartoms. Tad būtent toks, legenda ir nostalgija pagrįstas vietos „patriotizmas“ suteikia vilties šiam rajonui, buvusiam miesto pasididžiavimu, išlikti ateityje.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

1. Balčiūnas Vytautas, Vanagas Jurgis, Lazdynai, Vilnius: Mokslas, 1983.
2. Bieńkowski David, Nieko, Vilnius: Mintis, 2007.
3. Caldenby Claes, „From Cradle to Grave. Living and Dying in the Urban Modernity”, in: Living and dying in the urban modernity, sudarytojai Claes Caldenby, Ola Wedebrunn, Docomomo Denmark, 2010, p. 5–
4. Čekanauskas Vytautas, Kalbos Lenino premijos suteikimo proga mašinraštis su pastabomis, 1974, in: šeimos archyvas.
5. Čepaitienė Rasa, „Sovietinis kasdienybės paveldas: Žirmūnų atvejis”, in: Mokslinė-praktinė konferencija „Pažangi architektūros paveldo apsauga: misija (ne)įmanoma?“, Valstybinė kultūros paveldo komisija, 2017, p.104–
6. Drėmaitė Marija, „Pigiau, daugiau, greičiau. Masinė gyvenamoji statyba ir modernizmo kanonai“, in: Naujasis židinys – Aidai, Vilnius, 2006 Nr. 8, 321–328.
7. Drėmaitė Marija, „Šiaurės modernizmo įtaka „lietuviškajai architektūros mokyklai“ 1959-1969 m.“, in: Menotyra, Vilnius, 2011, T.18. Nr. 4, 308–328.
8. Drėmaitė Marija, Petrulis Vaidas, Tutlytė Jūratė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.
9. Dumalakas Arūnas, „Vienu patraukliausiu buvęs Vilniaus rajonas turi rimtų bėdų”, in: Lietuvos rytas, [interaktyvus], 2018-04-09, [žiūrėta 2018-08-29], https://bustas.lrytas.lt/nekilnojamasis-turtas/2018/04/09/news/vienu-patraukliausiu-buves-vilniaus-rajonas-turi-rimtu-bedu-5739123/.
10. Grigaliūnaitė Violeta, „Aplink Vilniaus mokyklą tveriama tvora papiktino gyventojus: negalėsime praeiti”, [interaktyvus], 2018 birželio 16d., [žiūrėta 2018-08-27], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/aplink-vilniaus-mokykla-tveriama-tvora-papiktino-gyventojus-negalesime-praeiti-56-987602?all#print.
11. Grunskis Tomas, „Architektas T.Grunskis: K 18 pastatas – kosminis laivas, smigsiantis į Vilniaus veidą”, [interaktyvus], 2018-07-13, [žiūrėta 2018-08-27], https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/architektas-t-grunskis-k-18-pastatas-kosminis-laivas-smigsiantis-i-vilniaus-veida-973-1000586.
12. Imbrasas Vytenis, Lazdynai: Architektų gatvė, [interaktyvus], Vilnius, 1974, [žiūrėta 2013-01-14]: http://www.youtube.com/watch?v=XVy5Uar0wKM.
13. Interviu su Karoliniškių rajono gyventojais, 2013 m. gruodžio – 2017 m. rugsėjo mėn. Užrašė V. Janušauskaitė, in: V.Janušauskaitės archyvas.
14. Interviu su J.Vanagu, 2013-04-23. Užrašė V. Janušauskaitė, in: V.Janušauskaitės archyvas.
15. Janušauskaitė Viltė, „Masinės statybos perlai – paveldas ar palikimas?”, in: Masinės statybos gyvenamųjų rajonų architektūra Lietuvoje, sudarytojai Liutauras Nekrošius, Vytautas Petrušonis, Edita Riaubienė, Vilnius: Technika, 2017, p.8–
16. Karaliūnaitė Ugnė, „Vilniaus architektas: reikia galvoti ne apie renovaciją, o kaip į miestą grąžinti žmones“, [interaktyvus], 2013m. kovo 1 d., [žiūrėta 2018-08-29], http://verslas.delfi.lt/nekilnojamas-turtas/vilniaus-architektas-reikia-galvoti-ne-apie-renovacija-o-kaip-i-miesta-sugrazinti-zmones.d?id=60801399.
17. Karsokaitė Viktorija, „Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis: „Perkūnkiemis – paminklas laukiniam kapitalizmui“, [interaktyvus], 2017-11-02, [žiūrėta 2018-08-29], https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/mindaugas-pakalnis-perkunkiemis-paminklas-laukiniam-kapitalizmui-ir-ne-geraja-prasme-973-875872.
18. Lazdynai, in: LRT aukso fondas. [interaktyvus], [žiūrėta 2018-08-29], http://www.youtube.com/watch?v=LefpqU50HrU.
19. Lazdynų gyvenamųjų namų mikrorajono II eilės statybos darbų dokumentai (projektavimo užduotys, sąmata, sąlygos ir kt.). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdyba, Techninis skyrius, Vilnius, 1975, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1095, ap. 4, b.19.
20. Lazdynų gyv. rajono antrasis mikrorajonas: Architektūrinė-statybinė dalis. Miestų statybos projektavimo institutas, Vilnius, 1969, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f.1036, ap.11, b. 504.
21. Lazdynų gyv. rajono Pakrantės mikrorajonas Vilniuje. Miestų statybos projektavimo institutas, Vilnius, 1970, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1036, ap.11, b. 660.
22. Lazdynų gyvenamojo rajono urbanistiniai-sociologiniai tyrimai: ataskaita. Vilnius: Vilniaus inžinerinis statybos institutas; temos vadovas J. Vanagas, 1974.
23. Lazdynų mikrorajono Nr.4 užstatymo darbų dokumentai (projektinės užduotys, sąmatos, aktai ir kt.). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdyba, Techninis skyrius, Vilnius, 1974, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1095, ap. 4, b. 7.
24. Liutkevičienė Inga, Déjà vu. Vilnius 1974-1990: knyga apie vilniečių gyvenimą, miesto paslaptis pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą, Vilnius: BALTO print, 2012.
25. Lynch Kevin Adrew, Image of the City, Cambridge (MA), London: MIT Press, 1960
26. LR Kultūros vertybių registras: Lazdynai, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-08-29], http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=16079.
27. Miškinis Algimantas, Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius : Mintis, 1991.
28. Norberg-Shulz Christian, Genius loci: towards a phenomenology of architecture. New York: Rizzoli, 1980.
29. Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapis, [interaktyvus], 2018, [žiūrėta 2018-08-29], http://www.ird.lt/nvzrgis/map/.
30. Pakalnis Mindaugas, „Vilnius. Dezintegracijos iššūkis“, in: ALF03 Miestas. Lūžio taškai, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2018-08-29], http://leidiniu.archfondas.lt/alf-03/ese/mindaugas-pakalnis.
31. Parulskis Ernestas, „Memorialinės lentos Lazdynuose“, in: ALF02 Modernizmas – tarp nostalgijos ir kritiškumo, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2018-08-29], http://leidiniu.archfondas.lt/alf-02/ernestas-parulskis-memorialines-lentos-lazdynuose.
32. Rietdorf Werner, Neue Wohngebiete sozialistischer Länder. Berlin: Verlag für Bauwessen, 1976.
33. Vanagas Jurgis, „Lazdynai: sociologinis autoportretas“, in: Švyturys, Vilnius, 1975, Nr.7, p.12–13.
34. Vanagas Jurgis, Miesto gyvenamosios aplinkos formavimas: sociologinis aspektas. Vilnius: Technika, 1992.
35. Vanagas Jurgis, „Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas”, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1973 m. birželio 23 d., Nr.25 (1386), p. 8–9.
36. Vilniaus architektūra, sudarytoja Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1985.
37. Žemaitytė Birutė, „Kodėl Lazdynai pigesni už Žirmūnus?“, in: Žurnalas „Investuok“, [interaktyvus], 2017 m. rugsėjo 15 d., [žiūrėta 2018-08-28], https://www.delfi.lt/bustas/darni-pletra/kodel-lazdynai-pigesni-uz-zirmunus.d?id=75777201.

Išnašos

[1] Didžioji šio teksto dalis pirmą kartą publikuota 2014 m. rinkinyje Vietos dvasios beieškant, red. R. Čepaitienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, p. 398–430.

[2] Christian Norberg-Shulz, Genius loci: towards a phenomenology of architecture, New York: Rizzoli, 1980, p. 18, 189.

[3] Le Corbusier, Vers une architecture, 1923. Cit. iš: Christian Norberg-Shulz, op. cit., p. 6.

[4] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, Lazdynai, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 12–14.

[5] Vytenis Imbrasas, Lazdynai: Architektų gatvė, [interaktyvus], Vilnius, 1974, [žiūrėta 2013-01-14]: http://www.youtube.com/watch?v=XVy5Uar0wKM].

[6] Ernestas Parulskis, „Memorialinės lentos Lazdynuose“, in: ALF02 Modernizmas – tarp nostalgijos ir kritiškumo, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2018-08-29], http://leidiniu.archfondas.lt/alf-02/ernestas-parulskis-memorialines-lentos-lazdynuose.

[7] Siekiant apsaugoti informantų ir jų minimų asmenų konfidencialumą, visi vardai, minimi darbe, išskyrus viešus asmenis, pvz., Lazdynų seniūną, yra pakeisti, adresai ir darboviečių pavadinimai neminimi.

[8] Vytenis Imbrasas, op. cit.

[9] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 60.

[10] Vytautas Čekanauskas, Kalbos Lenino premijos suteikimo proga mašinraštis su pastabomis, 1974, in: šeimos archyvas.

[11] Lazdynų gyvenamojo rajono urbanistiniai-sociologiniai tyrimai: ataskaita. Vilnius: Vilniaus inžinerinis statybos institutas; temos vadovas J. Vanagas, 1974, 110 l. Svarbiausi tyrimo rezultatai buvo publikuoti Jurgis Vanagas, „Lazdynai: sociologinis autoportretas“, in: Švyturys, Vilnius, 1975, Nr. 7, p. 12–13, ir Jurgis Vanagas, Miesto gyvenamosios aplinkos formavimas: sociologinis aspektas. Vilnius: Technika, 1992. Atliekant šiuos tyrimus, kiekybiniu metodu buvo apklausta 1000 Lazdynų butų gyventojų, kuriems išdalinti klausimynai su gana griežtais atsakymų variantais, todėl šiame darbe atlikto tyrimo ir 1974 m. tyrimų rezultatus dėl skirtingos tyrimų metodikos galima lyginti tik sąlygiškai.

[12] Jurgis Vanagas, „Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas”, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1973 m. birželio 23 d., Nr. 25 (1386), p. 8–9.

[13] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 10.

[14] Interviu su J. Vanagu, 2013-04-23. Užrašė V. Janušauskaitė, in: V. Janušauskaitės archyvas.

[15] Claes Caldenby, „From Cradle to Grave. Living and Dying in the Urban Modernity”, in: Living and dying in the urban modernity, sudarytojai Claes Caldenby, Ola Wedebrunn, Docomomo Denmark, 2010, p. 5, 7.

[16] Marija Drėmaitė, „Pigiau, daugiau, greičiau. Masinė gyvenamoji statyba ir modernizmo kanonai“, in: Naujasis židinys – Aidai, Vilnius, 2006, Nr. 8, p. 325.

[17] Algimantas Miškinis, Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius : Mintis, 1991, p. 82.

[18] Claes Caldenby, op. cit., p. 14.

[19] Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 170.

[20] Marija Drėmaitė, „Šiaurės modernizmo įtaka „lietuviškajai architektūros mokyklai“ 1959-1969 m.“, in: Menotyra, Vilnius, 2011, T. 18. Nr. 4, p. 315–318.

[21]Ibid., p. 325.

[22] Pvz., Jurgis Vanagas, Miesto gyvenamosios aplinkos formavimas: sociologinis aspektas, Vilnius: Technika, 1992, p. 176.

[23] Marija Drėmaitė,  „Šiaurės modernizmo įtaka „lietuviškajai architektūros mokyklai“ 1959–1969 m.“, in: Menotyra, Vilnius, 2011, T. 18. Nr. 4, p. 320.

[24] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 7.

[25] Pvz., Lazdynų mikrorajono Nr. 4 užstatymo darbų dokumentai (projektinės užduotys, sąmatos, aktai ir kt.). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdyba, Techninis skyrius, Vilnius, 1974, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1095, ap. 4, b. 7, l. 16, 45, 125–128.

[26] Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, op. cit., p. 162.

[27] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 10.

[28] Ibid., p. 10

[29] Lazdynų gyv. rajono antrasis mikrorajonas: Architektūrinė-statybinė dalis. Miestų statybos projektavimo institutas, Vilnius, 1969, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1036, ap. 11, b. 504, l. 15. Laužyto plano namus numatyta sujungti „per intarpus“, kuriuose įrengti papildomi nedideli kambariai. Viena iš informančių, Dalia, dėl mažo papildomo kambario dydžio šiuos butus vadina „dviejų su puse kambario“. 1974 m. nurodyta, kad šių butų gyventojai nestandartiniais kambariais nepatenkinti (Lazdynų gyvenamojo rajono urbanistiniai-sociologiniai tyrimai, p. 84).

[30] Vilniaus architektūra, sudarytoja Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1985, p. 216.

[31] Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, op. cit., p. 170.

[32] Jurgis Vanagas, „Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1973 m. birželio 23 d., Nr. 25 (1386), p. 8.

[33] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 10.

[34] Interviu su J. Vanagu, 2013-04-23. Užrašė V. Janušauskaitė, in: V. Janušauskaitės archyvas.

[35] Jurgis Vanagas, „Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1973 m. birželio 23 d., Nr. 25 (1386), p. 8–9.

[36] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 13.

[37]Jurgis Vanagas, „Lazdynai: sociologinis autoportretas“, in: Švyturys, Vilnius, 1975, Nr. 7, p. 13.

[38] Christian Norberg-Shulz, op. Cit., p. 21.

[39] Lazdynų gyvenamojo rajono urbanistiniai-sociologiniai tyrimai, p. 27.

[40] Vytenis Imbrasas, op. cit.

[41] Christian Norberg-Shulz, op. cit., p. 6.

[42] Vytautas Čekanauskas, op. cit.

[43] Ibid.

[44] Lazdynai, in: LRT aukso fondas, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-08-29], http://www.youtube.com/watch?v=LefpqU50HrU.

[45] Vytenis Imbrasas, op. cit.

[46] Lazdynų gyv. rajono Pakrantės mikrorajonas Vilniuje. Miestų statybos projektavimo institutas, Vilnius, 1970, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1036, ap. 11, b. 660, l. 21.

[47]Jurgis Vanagas, „Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1973 m. birželio 23 d., Nr. 25 (1386), p. 9.

[48] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 10.

[49] Marija Drėmaitė, op. cit., p. 161, 170. Vienintelis namų tipas, dėl kurio kilo daugiausia problemų, buvo šešiolikos aukštų pastatai, kurių projektavimo terminas (II eilės darbai) buvo 1977 m., tačiau 1976 m. apskritai sustabdytas, „kol nebus išspręstas 16 a. namų statybos klausimas, t. y. neribotam laikui“ (Žr. Lazdynų gyvenamųjų namų mikrorajono II eilės statybos darbų dokumentai (projektavimo užduotys, sąmata, sąlygos ir kt.). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdyba, Techninis skyrius, Vilnius, 1975, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1095, ap. 4, b.19, l. 6–7).

[50] Werner Rietdorf, Neue Wohngebiete sozialistischer Länder, Berlin: Verlag für Bauwessen, 1976, p. 243.

[51] Algimantas Miškinis, op. cit., p. 98.

[52] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 12–13.

[53] Birutė Žemaitytė, „Kodėl Lazdynai pigesni už Žirmūnus?“, in: Žurnalas „Investuok“, [interaktyvus], 2017 m. rugsėjo 15 d., [žiūrėta 2018-08-28], https://www.delfi.lt/bustas/darni-pletra/kodel-lazdynai-pigesni-uz-zirmunus.d?id=75777201.

[54] Vytautas Balčiūnas, op. cit., p. 11–13.

[55] Christian Norberg-Shulz, op. cit., p. 21.

[56] Ibid, p. 21.

[57] David Bieńkowski, Nieko, Vilnius: Mintis, 2007, p. 61.

[58] Claes Caldenby, „From Cradle to Grave. Living and Dying in the Urban Modernity“, p. 38; Ugnė Karaliūnaitė, „Vilniaus architektas: reikia galvoti ne apie renovaciją, o kaip į miestą grąžinti žmones“, [interaktyvus], 2013 m. kovo 1 d., [žiūrėta 2018-08-29], http://verslas.delfi.lt/nekilnojamas-turtas/vilniaus-architektas-reikia-galvoti-ne-apie-renovacija-o-kaip-i-miesta-sugrazinti-zmones.d?id=60801399.

[59] Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapis [interaktyvus], 2018 [žiūrėta 2018-08-29], http://www.ird.lt/nvzrgis/map/.

[60] Arūnas Dumalakas, „Vienu patraukliausiu buvęs Vilniaus rajonas turi rimtų bėdų“, in: Lietuvos rytas [interaktyvus], 2018-04-09 [žiūrėta 2018-08-29], https://bustas.lrytas.lt/nekilnojamasis-turtas/2018/04/09/news/vienu-patraukliausiu-buves-vilniaus-rajonas-turi-rimtu-bedu-5739123/.

[61] Violeta Grigaliūnaitė, „Aplink Vilniaus mokyklą tveriama tvora papiktino gyventojus: negalėsime praeiti“, [interaktyvus], 2018 birželio 16 d., [žiūrėta 2018-08-27], https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/aplink-vilniaus-mokykla-tveriama-tvora-papiktino-gyventojus-negalesime-praeiti-56-987602?all#print.

[62] Mindaugas Pakalnis, „Vilnius. Dezintegracijos iššūkis“, in: ALF03 Miestas. Lūžio taškai [interaktyvus], 2014 [žiūrėta 2018-08-29], http://leidiniu.archfondas.lt/alf-03/ese/mindaugas-pakalnis.

[63] Viktorija Karsokaitė, „Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis: „Perkūnkiemis – paminklas laukiniam kapitalizmui“, [interaktyvus], 2017-11-02, [žiūrėta 2018-08-29],   https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/mindaugas-pakalnis-perkunkiemis-paminklas-laukiniam-kapitalizmui-ir-ne-geraja-prasme-973-875872.

[64] Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas, op. cit., p. 5.

[65] LR kultūros vertybių registras: Lazdynai [interaktyvus], [žiūrėta 2018-08-29], http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=16079.

[66] Viltė Janušauskaitė, „Masinės statybos perlai – paveldas ar palikimas?“, in: Masinės statybos gyvenamųjų rajonų architektūra Lietuvoje, sudarytojai Liutauras Nekrošius, Vytautas Petrušonis, Edita Riaubienė, Vilnius: Technika, 2017, p. 8–26.

[67] Rasa Čepaitienė, „Sovietinis kasdienybės paveldas: Žirmūnų atvejis”, in: Mokslinė-praktinė konferencija „Pažangi architektūros paveldo apsauga: misija (ne)įmanoma?“, Valstybinė kultūros paveldo komisija, 2017, p. 106.

[68] Christian Norberg-Shulz, op. cit., p. 190.

[69] Jurgis Vanagas, „Lazdynai – naujojo Vilniaus forpostas”, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1973 m. birželio 23 d., Nr. 25 (1386), p. 9.

[70] Kevin Adrew Lynch, Image of the City, Cambridge (MA), London: MIT Press, 1960.

[71] Tomas Grunskis, „Architektas T. Grunskis: K 18 pastatas – kosminis laivas, smigsiantis į Vilniaus veidą“, [interaktyvus], 2018-07-13, [žiūrėta 2018-08-27], https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/architektas-t-grunskis-k-18-pastatas-kosminis-laivas-smigsiantis-i-vilniaus-veida-973-1000586.

[72] Christian Norberg-Shulz, op. cit., p. 23.

[73] Inga Liutkevičienė, Déjà vu. Vilnius 1974–1990: knyga apie vilniečių gyvenimą, miesto paslaptis pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą, Vilnius: BALTO print, 2012, p. 94.

[74] Lazdynų gyv. rajono Pakrantės mikrorajonas Vilniuje, l. 10–11.

[75] Mindaugas Pakalnis, op. cit.

[76] Vytenis Imbrasas, op. cit.

[77] Kokybiniai interviu su Karoliniškių rajono gyventojais, 2013 m. gruodžio – 2017 m. rugsėjo mėn. Užrašė V. Janušauskaitė, in: V. Janušauskaitės archyvas.