Publikacijos

Miestovaizdžio skaitomumas kaip tapatumo rodiklis

Autoriai prof. dr. Kęstutis Zaleckis, doc. dr. Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė, Jurga Vitkuvienė

Kauno technologijos universitetas*

Įvadas

Žvelgiant į architektūrą ar urbanistinius darinius ir juos tiriant įvairiuose kontekstuose, daugiausia dėmesio skiriama tūriui ir formai, o tarp architektūrinių tūrių ar ribų esanti erdvė dažniausiai matoma kaip tuštuma. Billas Hillieris, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje klodamas erdvės sintaksės modelio pamatus, rėmėsi teiginiu, kad architektūros ir urbanistikos požiūriu yra įvairių kultūrinių, socialinių, ekonominių procesų erdvių[1]. Šis postulatas gali būti logiškai išplėstas ar pratęstas teigiant, kad kiekvienai kultūrai, laikotarpiui ar socialinei grupei būdingi saviti tiek individualaus, tiek bendro gyvenimo scenarijai. Šie scenarijai perkeliami į erdvę ją formuojant architektūrinėmis priemonėmis ir jungiant su kitomis erdvėmis. Kita vertus, remiantis semiotikos mokslu (teigiančiu, kad žmogus visą savo veiklą ir ja remdamasis sukurtus objektus suvokia ir naudoja kaip tekstą[2]) bei Michaelio Cole’o kultūrinės-istorinės psichologijos teorija (išvystančia bendrą semiotikos teiginį dėl kultūrinių-istorinių artefaktų koncepcijos ir kolektyvinės išorinės sąmonės teorijos[3]), galima teigti, kad architektūrinė erdvė su jai būdingomis konfigūracijomis ir jungtimis su kitomis erdvėmis pati formuoja ar bent jau skatina tam tikras jos naudojimo praktikas. Keletas istorinių pavyzdžių:

  • Viduramžių islamo miestas kaip siaurų perėjimų labirintas, atspindintis kultūros siekį maksimaliai atskirti privačią erdvę nuo viešosios, skatinti socialinius kontaktus vakariečiui beveik intymaus mastelio erdvėse. Šis bruožas, plintant islamui, traktuotas kaip modelis diegti naują gyvenimo būdą užkariautose šalyse[4].
  • Gotikinio plano Vakarų Europos viduramžių miestas su siauromis gatvelėmis, akcentuojančiomis vertikalumą, kurio erdvių tinkle neišsiskiria akivaizdžiai nė viena gatvė. Jo centre – viduramžiškai uždara aikštė, o miestas (pasak Jaques’o Le Goffo[5]) daugeliu prasmių siena atsitvėręs nuo viduramžių kultūros, fiziškai ir dvasiškai nesaugia matytos užmiesčio aplinkos. Pasak Lewiso Mumfordo[6], tai religinių procesijų miestas, kuriame gatvės erdvė net stebėtojus paverčia jų dalyviais; kuriame lygiaverčių gatvių tinklas kuria tolygias santykio tarp privačios ir viešos erdvės sąlygas, svarbias iš esmės Vakarų kultūrai būdingai individualiai ekonominei iniciatyvai bei, pasak Maxo Weberio[7], jai atsiveriančiai ir ją skatinančiai kultūrai. Dažnos trys lygiavertės dominantės (katedra, rotušė, pilis) ir atitinkamos erdvės greta jų atspindi trijų valdžių pusiausvyrą ir t. t.
  • Vakarų Europos klasicistiniai miestai atspindi visiškai kitus erdvės naudojimo scenarijus ir vertybes. Geras pavyzdys – Versalis, sukurtas „lygioje vietoje“ ir puikiai atspindintis to meto kultūrą. Pasak Mumfordo[8], šiuo laikotarpiu rūmai buvo pavyzdys viskam ir kaip miesto bei pasaulio centras. Atitinkamai miesto gatvės pradeda platėti, leisdamos karietoms ir raiteliams judėti netrukdant pėstiesiems. Svarbiausios erdvės veda į rūmus, plėtojamos Renesanse atsiradusios reprezentacinės aikštės, kurių pirminė funkcija – ne prekyba ar kitoks žmonių susibūrimas, bet tinkamo fono rūmams sukūrimas ir jų svarbos pabrėžimas. Svarbiausios gatvės apsodinamos medžiais, taip reflektuojant rūmų gyvenimo būdą greta parko. Prekyba sutelkiama tam tikslui kuriamose turgaus aikštėse. Panašiai kaip ir rūmuose ar juos mėgdžiojančiose rezidencijose nuo reprezentacinės erdvės atskiriama ūkinė ir tarnų dalis ir kt.

Urbanistikos istorijoje galima rasti daug panašių pavydžių, kurie leidžia kalbėti apie savotišką miestovaizdžio kaip kultūrinio artefakto skaitymą remiantis jo erdvių charakteristikomis. Šis skaitymas svarbus tiek konkrečios kultūros atstovui naudojant erdves, tiek jas geriau pažinti norinčiam svečiui. Logiška teigti ir tai, kad miestovaizdžio kaip kultūrinių ir socialinių scenarijų realizatoriaus erdvėje perskaitymą lemiančios savybės yra esminės (ar bent jau labai svarbios) kalbant apie jo kultūrinį tapatumą. Šioje vietoje hipotetiškai galima formuluoti miestovaizdžio erdvinio „įskaitomumo“ ir „skaitomumo sąvokas“. Pirmoji pagal analogiją su rašytu tekstu rodytų tik erdvinės struktūros suvokimą, o antroji apimtų ir galimų naudojimo scenarijų atpažinimą, taip užtikrindama „teksto“ patrauklumą ar įdomumą skaitytojui. Skirtumą atskleidžiantis pavyzdys: iš esmės ko gero kiekviena architektūrinėmis priemonėmis suformuota erdvė yra daugiau ar mažiau „įskaitoma“, o „skaitymas“ remiasi ir mūsų galvose kylančiomis asociacijomis su galimais bendrais erdvių naudojimo scenarijais.

Metodinis pagrindas

Ar įmanoma tirti miestovaizdžio skaitomumą, ar įmanoma tai daryti remiantis kiekybiniais modeliais? Kokie modeliai, net jei ir nevartojamas terminas „skaitomumas“, tai daro?

Apžvalgą verta pradėti nuo aptariamai temai fundamentalios koncepcijos, kalbančios apie santykio tarp stebėtojo ir miesto erdvių tinklo esmę – tai Benjameno Walterio sekuliarios piligrimystės idėja. Pasak jos, miestas dėl savo specifinės erdvinės struktūros ir joje sutelkiamų žmonių bei jų veiklų tampa piligrimystės objektu – piligrimystės, kurios tikslas yra atrasti ir suvokti save dėl netikėtai sukeltų asociacijų, konotacijų, atsiminimų, potyrių ir pan.[9] Nors Walterio koncepcijoje ir nekalbama apie miestovaizdžio skaitomumą, tačiau erdvinė miesto aplinka matoma kaip labai svarbus, piligriminės kelionės vertas tekstas, kuriame svarbi tiek erdvė, tiek jos užpildas.

Aplinkos psichologija kalba apie psichologiškai priimtiną aplinką – tokią aplinką, kurioje žmogus renkasi gyventi ir būti, jei turi pasirinkimo laisvę[10]. Svarbu tai, kad, pasak teorijos autorių, ilgalaikis buvimas aplinkoje, kuri nėra priimtina, gali tapti įvairių psichologinių negalavimų priežastimi. Keturios psichologiškai priimtinos aplinkos savybės:

  • Vientisumas (angl. coherence) – visos aplinkos detalės sudaro vientisą suvokiamą visumą.
  • Įvairovė (angl. complexity) – pabrėžia aplinką sudarančių elementų tipologinės įvairovės būtinybę.
  • Paslaptingumas (angl. mysterioussness) – aplinkos savybė, leidžianti jai, neprarandant kitų dviejų savybių, kiekvieną kartą atrodyti šiek tiek kitokia. Įdomu tai, kad paslaptingumas gali būti pasiektas įvairiomis priemonėmis: kuriant daugiausia žmonių sutelkiančias ir leidžiančias kiekvieną kartą jose apsilankius stebėti naujus veidus ar veiklas miesto erdves; kuriant miestą „labirintą“, kuriame galima lengvai „pasiklysti“ ir atrasti kažką naujo; į miestą integruojant gamtinę aplinką ir kt.
  • Įskaitomumas (angl. legibility) – savybė, tiesiogiai susijusi su šio teksto tema, reiškianti, kad erdvinė aplinkos konfigūracija yra lengvai suvokiama. Nors ir įvardyta paskutinė, ji gali būti matoma kaip kitų trijų savybių raiškos pagrindas.

Šis modelis gali būti taikomas tiek gamtinei, tiek urbanizuotai aplinkai (ir svarbiausia, iš esmės sietinas su kiekybinėmis kraštovaizdžio charakteristikomis)[11]. Pavyzdžiui, gamtinio kraštovaizdžio kokybinės charakteristikos siejamos su tokiais kiekybiniais rodikliais, kaip įvairių elementų skaičius matymo lauke, dydžių santykiai, tankumas ir kt.

Ko gero, visiems architektams žinomas Kevino Lyncho mentalinio miesto vaizdas. Tai dar vienas modelis, glaudžiai susijęs su miestovaizdžio skaitomumu. Jame įvardijami konceptualiai suvokiamo miesto fizinio kūno elementai (keliai, mazgai, orientyrai, ribos ir rajonai)[12], kurie iš esmės gali būti interpretuojami kaip archetipiniai miesto „teksto“ suvokimą lemiantys elementai. Šio modelio elementų sėkmingas naudojimas psichologiškai priimtinesnei aplinkai Kaune kurti (žaliosioms miesto struktūroms prisidedant prie visų keturių psichologiškai priimtinos aplinkos savybių užtikrinimo) patvirtina tam tikrą jo sąryšį su skaitomumu[13].

Gordonas Cullenas pagal serijinio erdvių suvokimo ar matymo koncepciją (angl. serial vision)[14] nagrinėja, kaip žmogaus sąmonė struktūrizuoja miestovaizdį iš „vidaus“, t. y. po jį judant. Remiantis šia teorija, esminis ryšys, apibūdinantis miestovaizdžio struktūrą, yra santykis tarp „čia“ ir „ten“. „Čia“ – tai erdvė, kurioje konkrečiu metu yra stebėtojas, „ten“ – erdvė, kuria jis gali judėti. „Čia“ – visados žinoma ir matoma, „ten“ – gali būti tiek matoma, tiek nematoma. Daug architektūrinių erdvės savybių siejama su tuo, kaip „ten“ erdvė kuriama matoma arba nematoma, kaip apibrėžiamos „čia“ ribos, kaip stebėtojo dėmesys nukreipiamas iš „čia“ į „ten“ ir kt. Galima teigti, kad „čia“ ir „ten“ ryšys lemia didesnį ar mažesnį aplinkos įskaitomumą arba net ir skaitomumą. Svarbiausios suvokiamos erdvės formuoja „gyvybės liniją“ – funkciškai ir kompoziciškai aplinkoje išsiskiriantį miesto ar jo dalies stuburą, kuris gali būti įvardijamas kaip įskaitomiausia miesto dalis ir sietinas su Lyncho miesto mentalinio vaizdo keliais, orientyrais ir mazgais.

Apie miesto erdvinės struktūros įskaitomumą (angl. intelligibility), kaip specifinę ir svarbią erdvinės miesto struktūros savybę, rašo Billas Hillieris, apibūdindamas tai kaip koreliaciją tarp svarbių lokalių, pėsčiomis geriausiai pasiekiamų ir didžiausius žmonių srautus pritraukiančių vietų ir bendrųjų miesto centrų[15]. Koreliacija šiuo atveju reiškia, kad lokalios, erdvinių konfigūracijų ir funkcinio potencialo požiūriu svarbios miesto erdvės sutampa su svarbiomis bendrosiomis miesto erdvėmis ir didžioji dalis pėsčiųjų suvokia svarbiausią miesto dalį. Orientavimasis į svarbiausiais ir didžiausius žmonių srautus pritraukiančias erdves sietinas su intensyvesne gatvės kultūra kaip esmine miestiškumo apraiška ir, pasak Mumfordo[16], gali būti plėtojamas siejant jį tiek su sekuliarios piligrimystės, tiek su psichologiškai priimtinos aplinkos idėjomis, jau minėtomis šiame tekste.

Dar arčiau prie skaitomumo kiekybinio modelio priartėja Nikos A. Salingaros, formuluodamas tris optimalios vientisumo ir kartu suvokiamumo požiūriu architektūrinės kompozicijos dėsnius[17]:

  • Pirmasis dėsnis teigia, kad architektūrinės kompozicijos vientisumą smulkiausiame mastelyje užtikrina prieštarų sukuriama įtampa, pvz., balta–juoda, atvira–uždara, aukšta–žema ir kt. Šioje vietoje galima ir sąsaja su čia–ten modeliu, aptartu kiek anksčiau.
  • Antrasis dėsnis teigia, kad stambesniame mastelyje kompozicijos vientisumą ir jos, kaip visumos, perskaitomumą užtikrina panašumas: formų, spalvų, tūrių. Visgi tam tikras nereguliarumas ar nežymus panašumo suardymas, pasak Salingaroso, didina kompozicijos įdomumą – tai siejasi su paslaptingumo ir įvairovės koncepcijomis aplinkos psichologijoje.
  • Pasak trečiojo dėsnio, gretimų skirtingų mastelių dydžių santykis turi būti lygus ar artimas Oilerio skaičiui (Neperio konstantai) e– 2,7.

Šiuos tris dėsnius papildo teiginys, kad kompoziciškai ir funkciškai svarbiausios architektūrinio objekto dalys turi sutapti, kad struktūra būtų geriau suvokiama ar perskaitoma. Tai, kalbant apie pastatų fasadus, iš esmės atitinka jau minėtą „gyvybės linijos“ koncepciją urbanistikoje. Remiantis trimis dėsniais, yra pasiūlytas ir architektūrinės kompozicijos optimalumo suvokimo indeksas, kuris rodo balansą tarp simetrijos ir asimetrijos pastato fasade.

Paskutinė aptariamų koncepcijų – Johno Peponiso sukurtas kognityvinio pastato karkaso modelis[18] – tiksliausiai tinka aptariamai problemai: jis orientuotas į erdvės analizę jos suvokimo požiūriu. Šis modelis yra kompleksiškas, nes atsižvelgia į du miesto aplinkos suvokėjų tipus – judančius ir statiškus stebėtojus. Jis yra tikslus, remiasi kiekybiniais rodikliais, yra iš esmės pritaikomas ir urbanistinei aplinkai ir bent iš dalies sujungia dalį jau aptartų idėjų. Modelis remiasi erdvės sintaksės ir konkrečiai jos dalies – vizualinio grafo analizės pamatiniais teiginiais. Pasak jų, tiek pastato, tiek miesto erdvės turi būti matomos kaip socialinių ir kultūrinių procesų talpyklos, kurios sudaro vientisą tinklą. Funkcinį erdvės potencialą daugiausia lemia jos vietos tinklas – tai, su kiek erdvių ji tiesiogiai sujungta, kaip gerai pasiekiama, kaip dažnai pasirenkama kaip tranzitinė erdvė ir kt. Matematinė tinklo reprezentacija – grafas, o kiekybiniai rodikliai remiais grafo viršūnių svarbos arba centriškumo skaičiavimu, pvz., tolumo centriškumas yra lygus viršūnės atstumo iki visų likusių viršūnių sumai. Kuo šis skaičius mažesnis, tuo viršūnė yra geriau pasiekiama iš viso tinklo. Jei kaip grafo viršūnės modeliuojamos gatvių atkarpos (segmentinė kampinė erdvės sintaksės analizė), tai erdvės su minėta mažiausia skaitine reikšme dažniausiai rodo miesto centrą. Vizualiniame grafe viršūnėmis tampa tiriamos teritorijos „ląstelės“, kurios apibrėžiamos visą tiriamos teritorijos planą dalijant vienodo žingsnio tinkleliu į vienodas dalis. Jei iš vienos tokios ląstelės matoma kita ląstelė ir į ją galima judėti tiesiai nekeičiant judėjimo krypties, jos laikomos turinčiomis tiesioginę tinklo jungtį.

Keturi kognityvinio karkaso modelio rodikliai, pasak Peponiso, yra šie:

  • Tiesioginis vaizdas (angl. direct purview). Jis užrašomas formule: DP(x) = (Σn+ 1) m2, čia Σn – suma visų iš mazgo x matomų mazgų, į kuriuos galima judėti tiesiu keliu. Rodiklis iš esmės rodo matomą ir tiesiogiai pasiekiamą plotą.
  • Kelio pailgėjimas (angl. path elongation). Jis užrašomas formule PE(x) = Σ (ll0)/l0, čia l– realus trumpiausias keliais metrais tarp x ir y, l0 – tiesus kelias tarp x ir y, jei erdvėje nebūtų kliūčių. Rodiklis pasako, kiek konkreti tiriama struktūra nutolsta nuo kelio archetipo ir artėja prie labirinto.
  • Vidutinis posūkių skaičius skaičiuojamas pagal formulę MT(x) = Σt/(n – 1), čia Σ– suma posūkių judant iš x į visas likusiais viršūnes, n– viršūnių skaičius. Rodiklis šiek tiek panašus į kelio pailgėjimą, tačiau jį papildo ir padeda tiksliau užčiuopti žmogui būdingą atstumo suvokimą. Esmė ta, kad, pasak erdvės sintaksės[19], žmogus atstumą gali jausti tiek ilgio vienetais, tiek posūkiais. Kuris iš atstumų tampa svarbesnis konkrečioje situacijoje, lemia daug veiksnių, tačiau galimybė atsižvelgti į juos abu viename modelyje yra neabejotinas privalumas.
  • Kelio ilgis tarp posūkių apskaičiuojamas formule PLT(x) = Σl/MT, kur Σ– vidutinis tiesių judėjimo atkarpų, einančių per x ilgis, MT– vidutinis posūkių skaičius. Iš esmės rodiklis pasako, kokio vidutinio ilgio ašys kerta tinklo taškus. Pavyzdžiui, rodiklis bus iš esmės mažesnis Feso senamiestyje, primenančiame labirintą, didesnis – gotikinio plano mieste ir dar didesnis – klasicistinio plano mieste.

Verta paminėti, kad aptartas kognityvinio karkaso modelis buvo sėkmingai išbandytas, prognozuojant ir vertinant urbanistinio nekilnojamojo kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių elemento – erdvinės struktūros – priimtinus pokyčius buvusio Kauno tvirtovės artileristų miestelio teritorijoje[20]. Erdvės sintaksės vizualinio grafo sąsajų su miestovaizdžio skaitomumu bandymų, nenaudojant Johno Peponiso modelio, galima rasti ir daugiau[21].

Miesto erdvinės struktūros skaitomumas

Pradėjus šį modelį taikyti keliose skirtingose tiek dydžiu, tiek erdvių charakteristikomis teritorijose, buvo susidurta su dviem problemomis: negalima tiesiogiai palyginti tų pačių rodiklių skaitinių reikšmių tarp skirtingo dydžio teritorijų, o keturi rodikliai visgi yra sunkokai suvokiami ir reikalauja didesnio apibendrinimo neprarandant rodiklių pateikiamo kompleksiškumo. Sprendžiant antrąją problemą ir remiantis erdvės semiotikos teiginiu, kad architektūros kaip erdvės struktūravimo meno esmė yra dalies erdvės demonstracijos, o dalies erdvės – paslėpimo veiksmas[22], buvo pasiūlyti du nauji rodikliai pagal du erdvės naudotojų tipus: dinaminė demonstracija (DD) ir statinė demonstracija (DS). Bendrai šie rodikliai pavadinti skaitomumu turint galvoje, kad jie turi parodyti ne tik erdvinės struktūros konfigūracijos įskaitomumą, bet ir jos kaip socialinių turinių talpyklos suvokiamumą, pvz., pasak Hillierio, trys posūkiai rodo lokalaus centro vietą[23]. Nauji rodikliai užrašomi atitinkamomis formulėmis:

DD = MT × PE,

DS = DP × PLT.

Taigi dinaminės demonstracijos mažiausios skaitinės reikšmės rodo tas miesto viešąsias erdves, kurios pasiekiamos iš visų likusių tiriamos teritorijos erdvių mažiausiai kartų keičiant judėjimo kryptį ir mažiausiai nukrypstant nuo tiesių linijų, jungiančių judėjimo pradžios ir pabaigos taškus.

Statinės demonstracijos didžiausios skaitinės reikšmės rodo tas erdves urbanistinėje struktūroje, kurios yra didžiausio ploto ir per jas eina ilgiausios ašys.

Sprendžiant problemą, susijusią su skirtingu teritorijų dydžiu, buvo ieškomų būdo normalizuoti DD ir DS reikšmes. Tam sukurta ir išbandyta keletas idėjų. Pirmoji koncepcija yra tokia: normalizacijos procesas turėtų remtis esamų skaitinių demonstracijos arba jos keturių dedamųjų verčių palyginimu su galimais maksimumais, pvz., maksimaliu įmanomu posūkių skaičiumi labirinte, galima pačia ilgiausia ašimi tiriamoje teritorijoje ir pan. Siekiant patikrinti normalizacijos modelį, buvo atlikti skaičiavimai su daugiau nei dvidešimt istorinių miestų ar jų dalių, išreiškiančių iš esmės skirtingus miesto erdvės genotipus įmanomai gryniausia jų forma: Tunisas, Damaskas, Fesas ir Sfaksas kaip viduramžių islamiškųjų miestų pavyzdžiai, demonstruojantys ankštas socialiai integruojančias erdves ir bent iš pirmo žvilgsnio painią labirinto tipo struktūrą; Vilniaus, Krokuvos, Berlyno ir Kauno senamiesčiai kaip europietiško viduramžių miesto pavyzdžiai; Zamostė, Palmanova, Nove Zamkai, Sabjoneta kaip renesansiniai miestai; Versalis, Edinburgo Naujamiestis, Kauno Naujamiestis ir Christopherio Wreno paruoštas Londono planas kaip klasicistinio planavimo atvejai; Le Corbusier paruoštas „Plan Voisin“, Brazilija, Kalniečiai ir Šilainiai Kaune, Elektrėnai ir Visaginas kaip modernistinio urbanizmo pavyzdžiai. Po daugelio normalizacijos bandymų paaiškėjo, kad pasiūlyta idėja neduoda norimo rezultato: ji neįvertina to, kad nors ir matoma, bet didele erdvė yra tik įskaitoma kaip konfigūracija, bet neperskaitoma kaip potencialaus socialinio turinio nešėja, o skirtumai tarp urbanistinių genotipų atspindimi nepakankamai jautriai, pati skaitinė reikšmių skalė „susispaudusi“ arti nulio reikšmės ir sunkiai suvokiama. Be to, tiriamos teritorijos ribų konfigūracija veikia kai kurių rodiklių maksimumus, pvz., ilgiausios galimos atkarpos ilgį ar posūkių skaičių. Antroji normalizacijos idėja rėmėsi tiriamo miesto skaitomumo palyginimu su etalonais. Jai buvo bandoma atsirinkti tiek konkrečius miestus (Brazilija ir Fesas), tiek hipotetinius („Plan Voisin“). Kartu buvo bandoma etaloninę struktūrą „uždėti“ ant konkrečios tiriamos teritorijos ribų. Deja, ir šiuo atveju paaiškėjo, kad tiriamos teritorijos dydis tebedaro poveikį normalizuotoms skaitinėms rodiklių reikšmėms. Pasirinkus vieną ar kitą etaloną, visados lieka tikimybė, kad bus atrastas dar labiau tam tinkamas pavyzdys, o rezultatas per daug jautrus tam, kaip etalonas „uždedamas“ ant tiriamos teritorijos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad abu ką tik paminėti normalizacijos bandymai iš esmės neskyrė dėmesio socialiniam erdvės matavimui, taip, ko gero, daugiau kalbėdami apie įskaitomumą nei skaitomumą.

Trečiuoju bandymu, pasirinkus žmogų kaip mato pagrindą, buvo atsižvelgta į tai, kad keturis skaitomumo dedamuosius reikia normalizuoti kiekvieną atskirai, o erdvės skaitomumas / neskaitomumas priklauso ne tik nuo erdvės konfigūracijų, bet ir nuo jos socialinių dimensijų. Tokiu būdu kaip didžiausias socialiai skaitomos teritorijos spindulys buvo pasirinkti 137 m[24]. Šis atstumas panaudotas ir urbanistinių ašių skaitomumui, tik jį atitinkamai padidinant – tam remtasi Culleno „čia ir ten“ kaip įskaitomo miesto gatvės erdvių modeliu, t. y. jei nėra kitokių ribų, 137 m spindulys apibrėžia skaitomą „čia“, o dar papildomi 137 m – skaitomą „ten“. Kelio pailgėjimo normalizacija rėmėsi empiriniu tyrimu, kuriuo nustatyta, kad 20 proc. kelio pailgėjimo, lyginant jį su tiesiu, žmogus dar nesuvokia[25] kaip pailgėjimo. Remiantis Hillierio tyrimu (kad trys posūkiai dažnai suvokiami kaip optimalus atstumas iki lokalaus urbanistinio centro[26]), trys posūkiai buvo pasirinkti kaip socialiai skaitomas maksimalus posūkių skaičius. Gauta kiekvieno rodiklio normalizuota skalė tirtais atvejais kinta nuo 0 iki 30. Svarbiausia skalės dalis nuo 0 iki 1 rodo skaitomas erdves, kur 0 artėja prie asmeninės erdvės dydžių (pvz., viduramžiško islamo miesto siauros gatvelės trumpa atkarpa tarp posūkių), o 1 – prie maksimaliai didelės erdvės vis dar suvokiamos kaip galima socialinio turinio talpykla (pvz., viduramžiškos turgaus aikštės). Viršutinė skalės riba, gerokai viršijanti vienetą, iš esmės ateityje gali būti apribota atsižvelgiant į vizualinio suvokiamumo ribas, pvz., atstumą, iš kurio atpažįstama žmogaus figūra.

1 pav

1 pav. Normalizacijos idėjos schemos

Konkrečiai normalizuotos reikšmės apskaičiuojamos taip:

  • Konkrečios grafo viršūnės DPnorm yra lygi tiesiogiai sujungtų arba kitaip matomų ir pasiekiamų, judant nekeičiama kryptimi, viršūnių skaičiaus plius vienas ir viršūnių, pasiekiamų 137 metrų spinduliu nuo skaičiuojamo mazgo, skaičiaus santykiui. Nevartojant grafo modelio terminų, tai yra iš erdvės taško matomo ploto ir ploto, pasiekiamo 137 metrų spinduliu, santykis.
  • PLTnorm apskaičiuojamas nenormalizuotą PLT, apskaičiuotą pagal anksčiau nurodytą formulę, padalijant iš 548 metrų, t. y. 137 metrų atstumo, padauginto iš keturių. Tai atitinka į abi puses nuo taško matomą „čia ir ten“ erdvių schemą.
  • PEnorm kiekvienai konkrečiai taškų erdvėje porai dalijant kelio pailgėjimą (PE) tarp jų iš tiesaus atstumo tarp tų pačių taškų, padauginto iš 1,2. Galutinis vidutinis normalizuotas pailgėjimas, iš konkretaus taško judant į visus likusius tinklo taškus, gaunamas sumuojant kelionių iš jo į visus likusius tinklo taškus pailgėjimus bei dalijant juos iš visų taškų skaičiaus.
  • MTnorm randamas MT reikšmę dalijant iš trijų.

Grafiškai normalizacijos idėja parodyta 1 pav.

Čia verta atkreipti dėmesį į erdvės semiotikos tyrimuose apibrėžiamą architektūros kaip meno „demonstruoti“ arba „nužudyti chaoso monstrą“, atskiriant vienas erdves nuo kitų, vienas iš jų eksponuojant, o kitas paslepiant[27], apibūdinimą. Demonstracija pasiekiama esminių sąmonei aplinką padedančių struktūruoti prieštarų poromis:

  • „Atvira–uždara“. Remiantis šia aplinkoje suvokiamų prieštarų pora, formuojamas pats vizualinis grafas ir apskaičiuojamas DP rodiklis. Svarbu tai, kad siūloma normalizacija įveda pirminiam modeliui nebūdingą socialinę erdvės skaitomumo dimensiją.
  • Jau minėtas „čia ir ten“ kaip galimos serijinio suvokimo linijos reprezentacija, kuri siūlomame modelyje normalizuoja PLT rodiklį, atsižvelgiant į socialius atstumus.
  • „Statiška–dinamiška“. Ši pora atspindi du sąveikos su aplinka būdus. Iš statiškos pozicijos suvokiamų erdvių dydžiai normalizuojami kaip jau minėti DP ir PLT rodikliai; dinaminiam suvokimui atstovauja normalizuoti PE ir MT rodikliai, atspindintys du žmogui būdingus esminius atstumo matavimo būdus. Pasiūlytas dinaminės ir statiškos demonstracijos skaičiavimas kompleksiškai sujungia šiuos keturis rodiklius, darydamas juos lengviau suvokiamus ir leisdamas vienas skaitomumą užtikrinančias erdvės savybes kompensuoti kitomis.
  • „Demonstruota–paslėpta“ arba „skaitoma–neskaitoma“ iš esmės ir apibrėžiama tiek per keturis normalizuotus, tiek per du naujus rodiklius.

Taigi patobulintas kognityvinio karkaso modelis kompleksiškai aprašo miesto erdvės skaitomumą.

Galutinės normalizuotų demonstracijų formulės užrašomos taip:

DDnorm = MTnorm * PEnorm,

DSnorm = DPnorm * PLTnorm.

Patikslintas anksčiau pateiktas apibrėžimas: normalizuotos dinaminės demonstracijos mažiausios skaitinės reikšmės nuo 0 iki 1 rodo tas miesto viešąsias erdves, kurios pasiekiamos iš visų likusių tiriamos teritorijos erdvių keičiant judėjimo kryptį ne daugiau kaip tris kartus ir neviršijant nuokrypio nuo tiesios linijos tarp kelionės pradžios ir pabaigos daugiau nei 20 proc.

Normalizuotos statinė demonstracijos skaitinės reikšmės tarp 0 ir 1 rodo tas erdves urbanistinėje struktūroje, kurių spindulys neviršija 137 metrų ir kurias kerta ne ilgesnės nei 548 metrų ašys, t. y. nuo kiekvieno taško į abi puses matoma po vieną „čia“ ir vieną „ten“ socialaus dydžio erdvę.

Viršijanti vienetą skalės dalis abiem atvejais parodo, kiek stipriai viešosios erdvės nesuvokiamos kaip socialinės erdvės.

Atsižvelgiant į tai, kad santykinė viešųjų erdvių ploto dalis miesto dalyje sietina su jos naudojimo intensyvumu, buvo pasiūlytas trečiasis – intensyvumo rodiklis, kuris apskaičiuojamas viešųjų erdvių grafo plotą dalijant iš viso tiriamos teritorijos ploto. Logiška tikėtis, kad didžiausias intensyvumas bus rastas viduramžiškose struktūrose, kuriose gatvės atliko daugelį funkcijų: komunikavimo, laisvalaikio, prekybos ir t. t. Mažiausiais – modernistiniuose rajonuose, kuriuose erdvės yra gerokai labiau specializuotos, pvz., skirtos vaikų žaidimo aikštelėms, ramiam poilsiui, automobiliams statyti, judėti ir pan. Intensyvumas taip pat sietinas ir su minėta viena esminių, pasak Mumfordo, miesto savybių – gatvės kultūra[28] ir, tikėtina, rodo galimą jos įvairovę ir aktyvumą.

Rezultatai

Siūlomas normalizuotas modelis išbandytas dviem etapais. Pirmame etape, remiantis dviem iš esmės skirtingais ar net savo erdvinių struktūrų poveikiu gatvės kultūrai priešingais pavyzdžiais, siekta pažiūrėti, ar modelis reaguoja į tokius skirtumus. Pirmasis tyrimui pasirinktas pavyzdys – viduramžiška gotikinė miesto struktūra, atstovaujama XIII a. Berlyno plano. Urbanistikos istorikų tokia struktūra laikoma uždara arba socialinės sąveikos ir santykio su aplinka požiūriu – intravertiška, turinčia mažai diferencijuotas viešąsias erdves ir visą struktūrą – visos miesto gatvės ir tūrių užpildas lygiavertis funkciniu ir logistiniu požiūriu visoje miesto teritorijoje; tokio miesto gatvė yra intensyviai naudojama ir visas įmanomas veiklas sutelkianti viešoji erdvė. Antrasis pavyzdys – „Plan Voisin“, paruoštas Paryžiaus centro rekonstrukcijai 1925 m. kaip etalonas su užkoduotomis modernistinio urbanizmo ypatybėmis: specializuotomis erdvėmis, atvira struktūra, išskaidančia žmones ir veiklas, laisvu pastatų išdėstymu erdvėje.

Ką rodo skaitomumo skaičiavimai? Ar tik žvelgiant vien į juos ir nematant miesto plano, ar nežinant jo mastelio būtų įmanoma suprasti minėtus ypatumus? Žvelgiant į Berlyno rodiklius matoma iš esmės labai sociali erdvinė struktūra: DP (čia ir toliau tekste turimos galvoje normalizuotos skaičiuojamų rodiklių reikšmės) vidutinės reikšmės siekia 0,3 ir tik pavieniai maksimumai, atspindintys gotikiniam planui būdingas tiesias gatvių trasas, pasiekia 1,2. Jei būtų tiriamas vadinamojo savaiminio arba organiško plano viduramžių miestas, šio rodiklio maksimumas būtų gerokai mažesnis. Čia reikia prisiminti, kad pagal normalizuotą skalę vienetas rodo maksimalią socialiai skaitomą tarpinę tarp intravertiškos (t. y. socialiai atpažįstamos ir įtraukiančios) ir ekstravertiškos (iš esmės pradedamos suvokti kaip tranzitinė erdvė ar laukas, bet ne vieta, kurioje susitelkia žmonės bendrai veiklai) konfigūraciją. Atitinkamai artėjimas prie nulio atitinka didėjantį erdvės intymumo laipsnį. Jis, jei lyginsime su viduramžių Berlynu, turėtų būti gerokai mažesnis jau minėtuose viduramžių islamo miestuose, kuriuose, ko gero, ir viduramžių Vakarų Europos gyventojui klaustrofobiškos erdvės atliko daugelį funkcijų, pradedant socialinio kontakto skatinimu, baigiant gyvenamųjų kvartalų atskyrimu nuo prekybinės miesto dalies. Tiesaus kelio pailgėjimas (PE) neviršija vieneto, o tai iš esmės puikiai atspindi gotikiniam planui būdingą demokratišką, daug lygiaverčių alternatyvų suteikiančią struktūrą, grindžiamą reguliariu stačiakampiu gatvių tinklu. Vėlgi jei, užbėgdami už akių, lyginsime situaciją su islamo miestais, matysime, kad juose šis rodiklis didesnis ir viršija vienetą, taip atspindėdamas „medžio lajos“ tipo gatvių tinklą, kuriame, net norint patekti į kitoje kvartalo pusėje esančią gatvę, gali tekti nukeliauti iki „lajos kamieno“. Funkcinės ir kompozicinės miesto ašys (PLT) svyruoja tarp 0,12 ir 0,38, taip ne tik parodydamos „čia ir ten“ požiūriu gerai suvokiamas erdves, bet ir dar du tikėtinus dalykus:

  • Santykinai nedidelį miesto dydį: jau minėta, kad viršutinė normalizuotos skalės ribą iš esmės gali lemti dydis, jei kalbama apie nuolatinės struktūros, t. y. tiesių gatvių plano miestą, kokiu iš esmės ir turi būti idealus gotikinio plano miestas. Šią priklausomybę galima eliminuoti įvedus vizualinio suvokimo požiūriu maksimalaus atstumo ribą, tačiau šiuo atveju galimybė išskaityti informaciją modelyje apie miesto ar jo dalies dydį yra gana vertinga.
  • Antra, tikėtinai parodoma miesto charakteristika – tai tam tikra tiesių gatvių tinklo dereguliarizacija ar iškraipymas, kuris gali būti nulemtas prisitaikymo prie vietos sąlygų arba bėgant laikui vykusių transformacijų.

Įdomu tai, kad aptariamu Berlyno atveju abu teiginiai yra teisingi. Vidutinis posūkių skaičius lygus 0,9, o maksimumas siekia 1,9. Viena vertus, tai patvirtina miesto erdvių artumą viena kitai, kuris puikiai jaučiamas judant po tokio plano tipo senamiesčius – daugelį norimų gatvių galima pasiekti tris kartus pakeitus judėjimo kryptį, kas, pasak jau minėto Hillierio tyrimo[29], suprantama kaip lokalus atstumas arba urbanistinės struktūros „čia“ dalis. Ką sako šiek tiek išaugęs rodiklio maksimumas? Tai rodo, kad urbanistinėje struktūroje, ko gero, rasime „medžio lajos“ plano užuomazgų ar rudimentų. Berlyne joms atstovauja prie upės prieinantys akligatviai.

Pažvelkime į „Plan Voisin“. DP vidutinės reikšmės siekia 7,3, tai leidžia teigti, kad struktūra iš esmės panaši į lauką ar bent bus suvokiama kaip tokia. PLT rodiklis gerokai viršija Berlyno: vidutinės reikšmės padidėja nuo 0,234 iki 1,518, o maksimalios – nuo 0,376 iki 2,086. Abiem atvejais turime esminį kontrastą – socialią, intravertišką struktūrą prieš asocialią ir ekstravertišką. Tiek PE, tiek MT atveju Paryžiuje matome gerokai mažesnius rodiklius, labai artėjančius prie nulio. Tai rodo, kad tiriamoje teritorijoje judėti galima beveik taip kaip „atvirame lauke“. Jei lyginame intensyvumą, tai viduramžių mieste jis lygus 0,25, o modernistinėje struktūroje – 0,9. Skaičiai kalba patys už save: pirmu atveju galime tikėtis ribotai prieinamos viešosios erdvės katalizuojančio poveikio gatvės kultūrai, antruoju atveju turime erdvę, kuri pateikia daugybę alternatyvų ir, tikėtina, yra labai specializuota.

Iš pirmo žvilgsnio, patikslintas ir normalizuotas kognityvinio karkaso buvo modelis yra gana taiklus, todėl antrajame etape jis buvo išbandytas su kur kas didesniu skaičiumi istorinių miestų, siekiant išsiaiškinti, ar atpažįstami skirtumai tarp urbanistinių struktūrų tipų ir ar pamatomi bendrumai bei skirtingi niuansai to paties tipo miestuose. 1 lentelėje pateikti visi gauti rodikliai.

1 lentele

1 lentelė. Normalizuotos tirtų miestų skaitomumo rodiklių reikšmės

Pirmoji grupė – viduramžių islamo miestai, atstovaujami Feso, Damasko, Tuniso ir Sfakso senamiesčių. Tai labirintus primenančios struktūros, kuriose sunku orientuotis svetimšaliui, kurioms būdingos ankštos erdvės ir siekis kuo geriau atskirti ne tik privačią erdvę nuo viešos, bet ir gyvenamąsias miesto dalis nuo visuomeninių bei komercinių. Tyrimo metu išryškėjo šie esminiai miestų bruožai:

  • Gerokai mažesnės nei to meto Europos miestuose DP vidutinės vertės, svyruojančios nuo 0,1 iki 0,2 (Europoje atitinkamai 0,3–0,6). Taip pat į akis krinta tai, kad Damaske ir Tunise didžiausios šio rodiklio reikšmės yra didesnės ir siekia 1,65 (Damaskas) bei 2,74 (Tunisas), taip priartėdamos prie Kauno ir Krokuvos senamiesčių didžiausių reikšmių. Damasko atveju tai paaiškinama iš helenistinio laikotarpio išlikusiais ir pagrindines gatves formuojančiais reguliaraus tinklo elementais, o Tunise – plačia neužstatyta teritorija greta gynybinės miesto sienos.
  • PLT rodiklis, žymintis tiesias komunikacijos arterijas, yra gerokai mažesnis nei Europoje: vidutinės reikšmės svyruoja nuo 0,9 iki 0,18 (Europos miestuose atitinkamai 0,18 savaiminio ir 0,33 gotikinio plano miestuose). Šiuo atveju dėl reguliaraus plano elementų išsiskiria Damaskas, priartėdamas prie organiško plano viduramžių Vilniaus rodiklio. Tunisas, kurio plati atvira erdvė greta miesto sienos yra vingiuoto plano, neišsiskiria iš bendro konteksto.
  • Vidutiniu posūkių skaičiumi (MT) visos keturios struktūros rodo labai artimus vidutinius rezultatus – 2,0, 2,1, 2,4, 2,6, ir socialiai segreguotą miesto erdvių tinklą.
  • Įdomus ir vienareikšmio atsakymo neduodantis kelio pailgėjimo (PE) rodiklis. Viena vertus, jo vidutinės reikšmės yra didesnės nei Europos pavydžiuose – kinta nuo 0,02 iki 0,56 (Europoje nuo 0,17 iki 0,26). Skirtumas lyg ir mažesnis, nei tikėtasi, visgi panašu, kad rodiklis liudija kiekvienai urbanistinei struktūrai kaip siekiančiai tam tikro optimalumo logistiniu požiūriu, būdingą tvarką ir racionalumą, nepaisant iš pirmo žvilgsnio matomo ir labirintą primenančio „chaoso“.
  • Aptartus rodiklius gana tiksliai atitinka ir DD bei DS skaitinės reikšmės. Tiek Vakarų Europos, tiek šios grupės miestų intensyvumas yra panašus, tai, matyt, rodo tam tikrus optimalius šio santykio minimumus, būtinus miestui funkcionuoti. Kita vertus, islamo miestuose galima kalbėti apie intensyvumo skirtumus, pvz., turgaus rajone, tikėtina, jis yra gerokai didesnis, o gyvenamose teritorijose – mažesnis. Tirti to laikotarpio Europos pavyzdžiai yra gerokai labiau vientisi. Netiesiogiai apie tai spėti iš gautų skaičiavimų rezultatų leidžia ir struktūrų segreguotumo skirtumus rodantys rodikliai – MT ir PE. Kita vertus, šis pastebėjimas leidžia pagalvoti apie intensyvumo rodiklio patobulinimą ar tolimesnį detalizavimą, t. y. jo skaičiavimą tiriamo miesto dalims teritoriją dalijat funkciniu arba reguliaraus žingsnio pagrindu.

Pabrėžtina, kad trys iš aptartų miestų (Damaskas, Tunisas ir Sfaksas) tirti pagal istorinius žemėlapius, kuriuose galimas tam tikras erdvių pločių vaizdavimo sąlygiškumas, o Fesas tirtas naudojantis šiuolaikiniais GIS duomenimis. Visgi, nepaisant šio skirtumo, rodikliai artimi vienas kitam ir kartu jautriai reaguoja į individualius ypatumus, pvz., jau minėtas Damasko senamiesčio atvejis. Apibendrinant teigtina, kad DD ir DS skaičiavimai rodo statiškai gerai skaitomas mažas „čia“ erdves, prasčiau skaitomas „ten“ erdves ir sunkiai dinamiškai skaitomą struktūrą.

2 pav

2 pav. Viduramžių islamo miestų DD rodikliai

 Antroji grupė – viduramžių Europos miestai: jau tirtas XIII amžiaus Berlynas, Kauno, Vilniaus ir Krokuvos senamiesčiai. Skaičiavimo rezultatai iš esmės artimi jau aptartam Berlyno atvejui:

  • DP reikšmės yra didesnės nei pirmosios grupės miestuose, bet jų vidutinės reikšmės, kisdamos nuo 0,30 iki 0,611, rodo šiek tiek erdvesnį, tačiau socialiai įtraukiančių ir „kalbančių“ erdvių miestą. Nemaža rodiklio įvairovė grupės viduje sietina su nors ir keista, bet nemažu gatvių pločių skirtumu: Berlyne ir Vilniuje jos siauresnės, o Kaune tiek pagal 1798 m. žemėlapį, tiek pagal šių dienų GIS duomenis gerokai platesnės.
  • PLT vidurkis svyruoja ties 0,25 reikšme, pranokdamas islamo miestus. Išimtis – organiško plano Vilnius (0,18).
  • PE ir MT rodikliai, kurių vidutinės reikšmės svyruoja ties 0,17 ir 1,0, rodo artimesnių viena kitai tiek fizinio atstumo, matuojamo metrais, tiek atstumo pojūčio, matuojamo posūkių skaičiumi, požiūriais į erdvių tinklą. Čia šiek tiek didesniais rodikliais išsiskiria Vilnius ir Berlynas. Pirmasis – dėl organinio plano, antrasis – dėl upės sudalijamos struktūros, kai, norint patekti iš vienos dalies į kitą, tenka naudotis ribotu tiltų skaičiumi.
  • Intensyvumas, kaip minėta, panašus kaip ir pirmosios grupės miestuose. To paaiškinimas – tam tikro viešosios erdvės minimumo, tenkančio privačiai teritorijai, būtinumas optimaliam miesto funkcionavimui.
  • Įdomus rodiklių pokytis matomas lyginant Kauno senamiestį 1798 ir 1939 metais: iš pirmo žvilgsnio struktūra esmingai nepakitusi, tačiau joje yra atsiradę šiek tiek daugiau atvirų erdvių (buvęs Žuvų turgus) bei greta buvusios Prezidentūros ištiesintų ir, matyt, praplatintų gatvių atkarpų. Į tai, nors ir nedaug, bet padidėdamos reaguoja ir vidutinės DP bei PLT reikšmės.

Remiantis apibendrintais DD ir DS rodikliais, galima daryti išvadą, kad skaitomumo skaičiavimai apibūdina tirtus viduramžių miestus kaip didesnes žmonių grupes, sutelkiančias intravertiškas ir gerai dinamiškai skaitomas struktūras, tarp kurių išskirtini du tipai: taisyklingo ir organiško plano struktūros. Antrosios pasižymi didesnėmis MT, PEL ir mažesnėmis DP bei PLT reikšmėmis.

3 pav

3pav. Viduramžių Europos miestų DD rodikliai

Trečioji grupė – klasicizmo ar jo idėjomis besiremiantys miestai: Versalis, Edinburgo Naujamiestis, Ch. Wreno paruoštas Londono rekonstrukcijos projektas, Kauno Naujamiestis.

Ką apie šias struktūras pasako normalizuoti rodikliai?

  • DP vidutinės reikšmės kinta nuo 1,64 iki 2,93, o didžiausios siekia 11,85. Lygindami su pirmąja ir antrąja miestų grupe, matome jau nebe evoliucinį, o revoliucinį pasikeitimą – socialių erdvių miesto transformaciją į „atvirų laukų“ miestą. Iš esmės tą patį teigia ir PLT reikšmės – nuo 0,27 vidutinės reikšmės viduramžių mieste padidėjo iki 0,78. Didžiausios šio rodiklio vertės siekia net 1,90. Tai rodo bendrą miesto struktūros pokytį ne tik platėjant, bet ir ilgėjant gatvėms, tačiau šis pailgėjimas, jei lyginsime jį su toliau apžvelgiamu modernistiniu urbanizmu, visgi yra santykiškai saikingas. Tai paaiškinama klasicizmo ir baroko miestams būdingu visumos kaip vizualinių dominančių susietų ašių sistemos matymu, kuris greta miesto dydžio ir logistikos galimybių prisideda prie ašių ilgio ribojimo. Kita vertus, tas pats modelis lemia ir gatvių hierarchizavimą bei išryškėjusius skirtumus tarp ilgų gatvių, vedančių į rūmus ar kitas reprezentacines vietas, bei trumpesnių, gyvenamuosius ar ūkinius įvažiavimus į sklypus aptarnaujančių gatvių, kurios gerai matomos Edinburgo Naujamiesčio plane. Atitinkamai dviejų gatvių ilgių vidurkis taip pat duoda nors ir didesnį, bet nuosaikesnį rezultatą lyginant su viduramžiais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios grupės miestų DP didžiausios ir vidutinės reikšmės skiriasi gerokai daugiau nei dviejose ankstesnėse grupėse – tai puikiai atspindi Versalio plane ryškiai matomą dvisluoksnę gatvių tinklo struktūrą, sudarytą iš trijų į rūmus vedančių plačių gatvių ir šiek tiek nuo jų atriboto likusių siauresnių gyvenamųjų gatvių užpildo.
  • PE skiriasi priklausomai nuo miesto ir konkrečių gatvių tinklo sprendimų, pvz., suprojektuotos ar ne antraeilės gatvės prie ūkinių įvažiavimų, tačiau yra artimas gotikinio plano miestams. Tai yra logiška turint galvoje, kad lyginami du reguliarių struktūrų tipai. Išsiskiria tik Londonas, kuriame stačiakampį gatvių tinklą įstrižai kertančios pagrindinės miesto arterijos leidžia ši rodiklį dar sumažinti. Tas pat iš esmės pasakytina ir apie MT.

Apibendrinant ir žiūrint į DD bei DS reikšmes modelis rodo, kad klasicizmo miestas yra geriau skaitomas dinamiškai, tačiau dažnai bent dalis lengvai pasiekiamų erdvių yra jau neperskaitomos kaip socialios erdvės. Taip pat mažėja ir visuomeninių erdvių tikėtino naudojimo intensyvumas, taip atitikdamas ar atspindėdamas siauros specializacijos erdvių mieste daugėjimą, pvz., reprezentacinių aikščių, rezidentinių aikščių, prekybinių aikščių, skirtų konkrečiam prekių tipui, važiuojamųjų gatvių dalių, atskirtų nuo šaligatvių, ir pan.

4 pav

4 pav. Klasicizmo miestų DD rodikliai

 Ketvirtoji grupė – modernistiniai miestai: jau aptartas „Plan Voisin“, Brazilija (arba tiksliau jos centrinė ir periferinė dalys), Visaginas, Kalniečiai, Šilainiai ir Elektrėnai. Žvelgiant į rezultatus, į akis iš karto krinta tai, kad šie pavyzdžiai dalijami į du skirtingus pogrupius.

Pirmąjį pogrupį sudaro „Plan Voisin“ ir abu Brazilijos pavyzdžiai. Jam būdingos „didžiulės“ vidutinės reikšmės, kintančios nuo 4,5 iki 12,8, ir atitinkamos PLT reikšmės, rodančios „asocialaus“ ilgio ašis – nuo 1,2 iki 2,1. Dinaminės demonstracijos dedamieji rodo praktiškai „tuščią lauką“, MT vidutinės reikšmės kinta nuo 0,26 iki 0,49, taip dinaminio skaitomumo požiūriu „aplenkdamos“ net gotikinio plano miestą, o PE vidurkiai svyruoja tarp 0,02 ir 0,05; intensyvumas siekia 0,90. Taigi šiuo atveju susiduriam su jau klasicizmo miestuose pradėjusia nuosaikiai ryškėti tendencija: miestas tampa dinamiškai lengvai skaitomas, tačiau statiškai jis nebeperskaitomas kaip žmonių bendro gyvenimo ir veiklos erdvė. Ko gero, nebūtų tikslinga šio teksto rėmuose klausti gerai tai ar blogai, nes toks miesto modelis puikiai atitinka modernistinio miesto idėją. Visgi, remiantis analogija su Nikoso A. Salingaroso vizualiai suvokiamų architektūrinių paternų optimalumo skaičiavimo siūlymu[30], galima daryti prielaidą, kad kaip ir optimaliam vizualiniam suvokimui, taip ir miesto erdvės suvokimui judant po urbanistines erdves yra būtini du dalykai: tiek pačios struktūros lengvas suvokiamumas, tiek tam tikras struktūros sudėtingumas, didinantis jos įdomumą. Aprašomame skaitomumo modelyje tai būtų išreiškiama tam tikra pusiausvira tarp DD ir DS. Šiuo požiūriu, ko gero, viduramžių miestai yra neblogas tokio balanso pavyzdys, kai tuo tarpu modernistiniai miestai demonstruoja šių dviejų rodiklių disbalansą. Be abejo, tai tik preliminari idėja, kuri turi būti tikrinama pasitelkiant sociologinius tyrimus ir tyrimus vietose.

Ketvirtosios grupės antrąjį pogrupį sudaro Šilainiai, Kalniečiai, Visaginas ir Elektrėnai. Jų nuosaikesni rodikliai puikiai atspindi modernistinio urbanizmo transformacijas, prisiderinant prie lokalesnio mastelio ir socialesnių erdvių kūrimo bei ieškant įdomesnių ir individualesnių erdvinių sprendimų. Įdomu tai, kad ne lietuvio architekto planuotas Visaginas vėlgi yra šiek tiek artimesnis pirmajam pogrupiui su vidutine DP verte, lygia 2,52, o PLT – 1,05. Sovietmečio pabaigoje projektuoti Kalniečiai ir Šilainiai rodo socialias vidutines DP (0,91 ir 0,96) ir PLT (0,43 ir 0,45) reikšmes. Šių rodiklių maksimumai siekia atitinkamai 14,45 ir 2,07. Įdomu, kad PLT rodiklis yra netgi mažesnis ir socialesnis nei klasicistinių miestų, taip atspindėdamas konkrečius urbanistinius sprendinius, siekiančius formuoti uždaresnes vidinių kiemų erdves. Visgi PE rodiklio vidurkis (~0,04) ir MT vidurkis (~0,59) yra iš esmės tokie patys kaip ir kitų modernistinių miestų, taigi šio pogrupio tyrimas sako, kad tai dinamiškai gerai skaitomi miestai su statiškai skaitomomis gyvenamųjų kiemų erdvėmis ir neskaitomomis aukštesnio hierarchinio lygmens bendrojo naudojimo erdvėmis.

5 pav

5 pav. Modernistinių miestų DD

Kaip penktoji tarpinė pereinamoji grupė išryškėjo Renesanso miestai. Nesigilinant į visus apskaičiuotus rodiklius, kurie artimi viduramžių Vakarų Europos miestų modeliui, verta atkreipti dėmesį į nors ir negreitai, bet didėjančius DP normalizuoto rodiklio maksimumus. Tai rodo reprezentacinių erdvių atsiradimą ir jų matmenų didėjimą. Renesansui būdingą viešųjų erdvių specializacijos pradžią atspindi ir mažesnio intensyvumo rodiklis, pasiekiantis 0,4 vertę lyginant su viduramžių 0,2 (didesnė skaitinė reikšmė atspindi mažesnį viešųjų erdvių naudojimo intensyvumą). Kita vertus, visi tirti miestai (Sabjoneta, Palmanova, Nove Zamkai, Zamostė) yra labai maži, o tai neleido atsiskleisti jų reguliaraus tinklo charakteristikoms, lyginant jas su dažnai bent šiek tiek dereguliarizuotais viduramžių gotikinio plano tinklais per PLT rodiklį. Remiantis šiuo precedentu, tikslinga pagalvoti apie dar vieną aprašomos metodikos patobulinimą ar papildymą – dirbtinį mažo erdvių tinklo padidinimą, taip siekiant geriau atskleisti jo prigimtį. Kita vertus, minėtas pastebėjimas atskleidžia ir būdą, kaip dideles nuolatines urbanistines struktūras daryti skaitomesnes – dalinti jas vizualiai suvokiamomis ribomis, kas atitinka vieną iš Alexanderio modelių[31]. Smarkiai nesiskiriantys nuo viduramžių pavyzdžių rodikliai taip pat gerai atitinka ir Mumfordo teiginį, kad Renesanso urbanizmas rodo santūrias užuomazgas tų reiškinių, kurie puikiai išsiskleidžia tik baroke ir klasicizme[32].

6 pav

6 pav. Renesanso miestų DD

Kaip du nei prie vienos grupės nepritapę pavyzdžiai paminėtini Venecija (tirta pagal 1834 metų žemėlapį) ir 1688 metų Berlynas su naująja klasicizmui artima dalimi aplink Unter den Linden alėjos ašį. Venecijos rodiklių išskirtinumą lemia unikalus miesto planas su daugiau islamo miestams būdinga labirinto tipo pėsčiomis pasiekiamų erdvių struktūra, o to meto Berlyne kur kas didesnę miesto dalį sudaro nepasikeitusio plano viduramžiška dalis.

Rezultatų apžvalgos pabaigoje verta atkreipti dėmesį į Kauno tyrimus. Kalbant apie viduramžių miestus, jau buvo minėtas Kauno senamiesčio modelio pokytis, lyginant jo situaciją 1798 ir 1939 metais, kuris jautriai atspindėjo dalies erdvių praplatinimą ir ištiesinimą. Dar įdomesnių pokyčių matoma, tiek Senamiesčio, tiek Naujamiesčio 1939 metų situaciją lyginant su 1990 metais. Esminis sovietmečio pokytis šiose teritorijose, neskaitant kai kurių naujų ar praplatintų gatvių, yra kvartalų vidaus žemėnaudos ribų panaikinimas, susijęs su privačios žemės nuosavybės atsisakymu, kuris buvusią privačią erdvę pavertė pusiau vieša ar net ir vieša. Į šį pokytį reaguoja ir normalizuoti rodikliai, rodantys esmingai besikeičiantį teritorijos urbanistinį-erdvinį genotipą bei, tikėtina, miesto naudojimo scenarijus. Tai, be abejo, sietina ir su minėtų teritorijų patyrimo pokyčiais, nors iš pirmo žvilgsnio perimetrinio užstatymo struktūra, gatvių tinklas ir kitos formaliosios „vertingosios“ savybės lieka nepakitusios. Keletas tai iliustruojančių rodiklių:

  • Naujamiestyje vidutinės DP reikšmės sumažėja nuo 1,64 1939 m. iki 0,60 1990 m., taip rodydamos klasicistiniam miestui nebūdingą viešųjų erdvių vidutinių dydžių mažėjimą.
  • Atitinkamai savaime susiformavusi labirinto tipo kvartalų vidaus struktūra didina MT ir PE vidurkius – nuo 0,93 iki 1,14 ir nuo 0,12 iki 0,21.
  • Labai mažėja viešųjų erdvių naudojimo intensyvumas – nuo 0,24 iki 0,55. Tai liudija, kad dalis kasdienės gatvės kultūros veiklų greičiausiai iš gatvių persikėlė į vidaus kiemus, taip gyvenamas gatves versdamos daugiau reprezentacinėmis erdvėmis ir kt.

Apibendrinimas ir baigiamasis žodis

Be abejo, tolesniam modelio tobulinimui ir koregavimui reikalingas tyrimas, apimantis gerokai daugiau tirtų objektų, tačiau straipsnyje pateiktas tyrimas leidžia bent preliminariai teigti, kad miestovaizdžio erdvinio skaitomumo modelis iš esmės padeda kompleksiškiau matyti ir geriau suprasti miesto erdvės, jos socialinių turinių sąveikos dėsningumus ir patį erdvių tinklo savitumą.

Pasiūlytas normalizuotas modelis, kaip rodo bandomasis dviejų etapų tyrimas, gerai atspindi tiek tirtų struktūrų bendrumus, tiek individualius skirtumus bei atpažįsta esminius urbanistikos istorijoje besireiškusius miestų genotipus ir jų savitumus. Dar svarbiau, kad 4+3 skaitomumo rodikliai ne tik kiekybiškai apibūdina miestus, bet ir leidžia suvokti galimus apibendrintus erdvių naudojimo scenarijus (pvz., specializuota–bendra, integruota–segreguota, sujungta–atskirta, arti–toli ir pan.).

Tyrimas parodė, kad modelis atspindi skirtingus kultūrinius miesto genotipus, tačiau normalizacija rėmėsi Vakarų kultūros žmogui būdingais socialių atstumų suvokimais. Viena vertus, remiantis pasiūlyta normalizacijos idėja atskaitos tašku gali tapti bet kurie rodikliai, tačiau jų siejimas su kultūriniu kontekstu ar suvokimu daro rezultatus geriau suprantamus. Kita vertus, pasiūlytas modelis leidžia adaptuoti normalizacijos procesą ir kitiems kultūriniams aplinkos suvokimams, pvz., yra duomenų, kad islamiškuose miestuose ne 3, o 7 ar 8 posūkiai suvokiami kaip „arti“ ir pan.

Kalbant apie modelio pritaikomumą, išskirtinos kelios sritys:

  • Modelio atliktas patikrinimas leidžia jį naudoti kaip prognozavimo priemonę, pvz., ieškant būdų urbanistinio projektavimo priemonėmis skatinti gatvės kultūrą istorinėse miestų dalyse.
  • Modelis leidžia vertinti vienų ar kitų urbanistinių priemonių veiksmingumą ir būti ne tik urbanistinių naudojimo scenarijų identifikavimo, bet ir jų kūrimo priemone.
  • Kiekybinės charakteristikos leidžia kalbėti apie modelį kaip apie parametrizavimo pagrindą.
  • Orientacija į genotipą leidžia iš esmės kitaip žvelgti į kultūros urbanistinio paveldo apsaugą – ne remiantis mažai naudingomis, kalbant apie urbanistinių struktūrų neišvengiamą evoliucionavimą, statiškomis „vertingosiomis savybėmis“, bet orientuojantis į tam tikrų kitimo ribų nustatymą, genotipo ir panašių naudojimo scenarijus skatinančių erdvių charakteristikų išsaugojimą ir kt. Pavyzdžiui, modelis leidžia įvertinti tiek bendrus struktūros pokyčius, tiek pavienių taškų situacijos pasikeitimą skaitomumo požiūriu. Pirmuoju atveju jis gali būti naudojamas urbanistinės struktūros nuosekliai evoliucijai užtikrinti ar vieniems pokyčiams kompensuoti kitais; antruoju atveju tam tikrų vietų ar objektų skaitomumui nemažinti ar nedidinti, jei tai svarbu konkretiems objektams.
  • Iš ankstesnės išvados seka ir modelio tinkamumas urbanistinių erdvinių struktūrų monitoringui jau minėtu jų skaitomumo kitimo požiūriu.

Kas toliau:

  1. Pristatyto tyrimo metu jau išryškėjo keletas galimų modelio tikslinimo ar tobulinimo krypčių, pvz., maksimalios atstumo ribos, naudojamos normalizuotoms vertėms skaičiuoti, naudojimas remiantis kad ir didžiausiu žmogaus figūrą leidžiančiu atpažinti atstumu; intensyvumo indekso detalizavimas skaičiuojant jį ne tik bendrai visai teritorijai, bet ir atskiroms jo dalims; mažų struktūrų didinimas, siekiant išryškinti kai kurias ne taip gerai matomas savybes ir kt.
  2. Būtina tirti daugiau pavyzdžių ir kompleksiškesnes urbanistines struktūras.
  3. Kai kurie su vizualinio grafo modeliavimu susieti tikslingi patobulinimai: pristatytame tyrime DP rodiklis remiasi principu „matai ir gali tiesiai ten judėti“. Prasminga išbandyti ir modelį „matai, bet negali ten judėti“, kuris leistų atspindėti gerokai gausesnę realių urbanistinių situacijų įvairovę, pvz., nevientiso perimetrinio užstatymo aplinkoje, kur per tarpus tarp namų gali būti matoma kita viešąja erdve.

*Straipsnyje pristatyti tyrimai, atlikti vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslinių tyrimų projektą „Lietuvos miestų modernizacijos 1960–1990 m. ir jos pasekmių Lietuvos urbanistikai kaip erdviniam-socialiniam fenomenui kompleksiškas tyrimas“, sutarties Nr. SMOD-17024.

Literatūra

  1. Alexander Christopher, et al., A Pattern Language: Towns, Buildings, Construction, New York: Oxford University Press, 1977, p. 1167.
  2. Benjamin Walter, The Arcades Project, Cambridge, Massachusetts and London: The Belknap Press of Harvard University Press, 1999. p. 545.
  3. Blumenfeld Hans, The Modern Metropolis: Its Origins, Growth, Characteristics and Planning, Cambridge: MIT Press, 1967.
  4. Brunyé Tad T., Mahoney Caroline R., Taylor Holly A., „Paths with more turns are perceived as longer: misperceptions with map-based and abstracted path stimuli”, in: Perceptual and Motor Skills, SAGE Journals, 2015, April, 120(2): p. 438–61.
  5. Chandler Daniel, Semiotics for Beginners, [interaktyvus], 1999 [žiūrėta 2018-09-10], http://visual-emory.co.uk/daniel/Documents/S4B/
  6. Cities in the Pre-Modern Islamic World: The urban impact of religion, state and society, sud. Bennison Amira K., Gascoigne Alison L., London and New York: Routledge, Taylor & Francis, 2007, p. 231.
  7. Cole Michael, Cultural Psychology: A Once and Future Discipline, printed in USA: Harvard University Press, 1998.
  8. Cullen Gordon, Concise Townscape, London: Routledge, 2015, p. 200.
  9. Hillier Bill, et al., „Creating Life: Or, Does Architecture Determine Anything?”, in: d‘Architecture et Comportement / Architecture and Behaviour, Lausanne: Ecole polytechnique fédérale de Lausanne, 1987, Nr. 3 (3), p. 233–250.
  10. Hillier Bill, et al., „Natural Movement or Configuration and Attraction in Urban Pedestrian Movement“, in: Environment and Planning B: Planning and Design, SAGE Journals, 1993, volume 20, p. 29–66.
  11. Hillier Bill, Hanson Julienne, Social Logic of Space, London: Cambridge University Press, 1989, p. 296.
  12. Hillier Bill, Space is the machine: A configurational theory of architecture, London: Independent Publishing Platform, 2015.
  13. Kaplan Rachel, Kaplan Stephen, Brown Terry, „Environmental Preference: A Comparison of Four Domains of Predictors“, in: Environment and Behavior, SAGE Journals, September 1989, Vol.21 No.5, p. 509–530.
  14. Le Goff Jacques, The Medieval World, London: Collins & Brown, 1997, p. 392.
  15. Lynch Kevin, The Image of the City, Cambridge MA: MIT Press, 1960, p. 194.
  16. Mohsenin Mahsan, Sevtsuk Andres, „The impact of street properties on cognitive maps“, in: Journal of Architecture and Urbanism, Taylor & Francis Online, 2013, Volume 37(Issue 4), p. 301–309.
  17. Mumford Lewis, The City in History: Its Origins, Its Transformations, and Its Prospects, San Diego New York London: A Harvest Book Harcourt Inc., 1989.
  18. Ode Åsa, Tveit Mari S., Fry Gary, „Capturing Landscape Visual Character Using Indicators: Touching Base with Landscape Aesthetic Theory“, in: Landscape Research, Taylor & Francis Online, February 2008, Vol. 33, No. 1, p. 89–117.
  19. Parker Simon, Urban Theory and the Urban Experience: Encountering the City, London and New York: Routledge Taylor & Francis Group, 2004, p. 15–19.
  20. Pellegrino Piere, „Semiotics of Architecture“, in: Encyclopedia of Language & Linguistics, sud. Keith Brown, Oxford: Elsevier, 2006, volume 11, p. 212–216.
  21. Peponis John, „Building layouts as cognitive data: purview and purview interface”, in: Cognitive Critique 6, Mineapolis: Center for Cognitive Sciences, University of Minnesota,2012, p. 11–
  22. Salingaros Nikos A., Mehaffy Michael W., A Theory of Architecture, Sökningen: UMBAU-VERLAG Harald Püschel, 2006.
  23. Zaleckis Kęstutis, „Role of the green structure in creation of preferred urban environment“, in: Green structure and urban planning: final report of COST action C11, Luxembourg, COST Office, 2005, p. 249–255.

Išnašos

[1] Bill Hillier et al., „Creating Life: Or, Does Architecture Determine Anything?”, in: d’Architecture et Comportement /Architecture and Behaviour, Lausanne: Ecole polytechnique fédérale de Lausanne, 1987, Nr. 3 (3), p. 237.

[2] Daniel Chandler, Semiotics for Beginners, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2018-09-10], http://visual-emory.co.uk/daniel/Documents/S4B/

[3] Michael Cole, Cultural Psychology: A Once and Future Discipline, printed in USA: Harvard University Press, 1998, p. 416.

[4] Amira K. Bennison, Alison L. Gascoigne (editors), Cities in the Pre-Modern Islamic World: The urban impact of religion, state and society, London and New York: Routledge, Taylor & Francis, 2007, p. 231.

[5] Jacques Le Goff, The Medieval World, London: Collins & Brown, 1997, p. 392.

[6] Lewis Mumford, The City in History: Its Origins, Its Transformations, and Its Prospects, San Diego New York London: A Harvest Book Harcourt Inc., 1989, p. 657.

[7] Simon Parker, Urban Theory and the Urban Experience: Encountering the City, London and New York: Routledge Taylor & Francis Group , 2004. p. 15–19.

[8] Lewis Mumford, op. cit., p. 657.

[9] Walter Benjamin, The Arcades Project, Cambridge, Massachusetts, and London: The Belknap Press of Harvard University Press, 1999, p. 545.

[10] Rachel Kaplan, Stephen Kaplan, Terry Brown, „Environmental Preference: A Comparison of Four Domains of Predictors”, in: Environment and Behavior, SAGE Journals, September 1989, Vol.21 No.5, p. 509–530.

[11] Åsa Ode, Mari S. Tveit, Gary Fry, „Capturing Landscape Visual Character Using Indicators: Touching Base with Landscape Aesthetic Theory“, in: Landscape Research, Taylor & Francis Online, February 2008, Vol. 33, No. 1, p. 89–117.

[12] Kevin Lynch, The Image of the City, Cambridge MA: MIT Press, 1960, p. 194.

[13] Kęstutis Zaleckis, „Role of the green structure in creation of preferred urban environment“, in: Green structure and urban planning: final report of COST action C11, Luxembourg, COST Office, 2005, p. 249–255.

[14] Gordon Cullen, Concise Townscape, London: Routledge, 2015, p. 200.

[15] Bill Hillier, Space is the machine: A configurational theory of architecture, London: Independent Publishing Platform, 2015, p. 355.

[16] Lewis Mumford, op. cit., p. 657.

[17]Nikos A. Salingaros, Michael W. Mehaffy, A Theory of Architecture, Sökningen: UMBAU-VERLAG Harald Püschel, 2006, p. 278.

[18] John Peponis, „Building layouts as cognitive data: purview and purview interface”, in: Cognitive Critique 6, Mineapolis: Center for Cognitive Sciences, University of Minnesota,2012, p. 11–52.

[19] Bill Hillier, Julienne Hanson, Social Logic of Space, London: Cambridge University Press, 1989, p. 296; Tad T. Brunyé, Caroline R. Mahoney, Holly A. Taylor, „Paths with more turns are perceived as longer: misperceptions with map-based and abstracted path stimuli”, in: Perceptual and Motor Skills, SAGE Journals, 2015, April, 120(2): p. 438–61.

[20] Kęstutis Zaleckis, Aušra Mlinkauskienė, Nijolė Steponaitytė, „Sklypo, esančio Kareivinių g. 9, Kaune, patenkančio į Kauno tvirtovės artilerijos kareivinių pastatų kompleksą (unikalusis objekto kodas kultūros vertybių registre – 26904), istoriniai tyrimai bataliono teritorijoje ir pagrindinių pastatų apibūdinimo nustatymas“. Mokslinio tyrimo darbas. Užsakovas Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas. Vadovas doc. dr. Aušra Mlinkauskienė, KTU, 2016.

[21] Vaiva Vaitkevičiūtė, „Architektūrinių erdvių skaitomumas“, baigiamasis magistro projektas, vadovai: Prof. Dr. Kęstutis Zaleckis, Johan de Wachter, KTU, Kaunas, 2018.

[22] Piere Pellegrino, „Semiotics of Architecture“, in: Keith Brown (Editor-in-Chief), Encyclopedia of Language & Linguistics, sud. Keith Brown, Oxford: Elsevier, 2006, volume 11, p. 212–216.

[23] Bill Hillier, et al., „Natural Movement or Configuration and Attraction in Urban Pedestrian Movement“, in: Environment and Planning B: Planning and Design, SAGE Journals, 1993, volume 20, p. 29–66.

[24]Hans Blumenfeld, The Modern Metropolis: Its Origins, Growth, Characteristics and Planning, Cambridge: MIT Press, 1967, p. 377.

[25]Mahsan Mohsenin, Andres Sevtsuk, „The impact of street properties on cognitive maps“, in: Journal of Architecture and Urbanism, Taylor & Francis Online, 2013, Volume 37(Issue 4), p. 301–309.

[26]Bill Hillier, Space is the machine: A configurational theory of architecture, London: Independent Publishing Platform, 2015, p. 355.

[27]Piere Pellegrino, op. cit., p. 212–216.

[28]Lewis Mumford, op. cit., p. 657.

[29] Bill Hillier, Space is the machine: A configurational theory of architecture, London: Independent Publishing Platform, 2015, p. 355.

[30][30] Nikos A. Salingaros, op. cit., p. 278.

[31]Alexander Christopher, et al., A Pattern Language: Towns, Buildings, Construction, New York: Oxford University Press, 1977, p. 1167.

[32] Lewis Mumford, op. cit., p. 657.