Autorė dr. Skaidra Trilupaitytė
Miestas kaip sambūvio ir įtampų vieta
Lietuvos sostinės, istoriškai reikšmingo kultūros miesto, įvaizdis viešojoje erdvėje nuo seno plėtotas pabrėžiant europietiškumą, išryškinant kryžkelės tarp Rytų ir Vakarų metaforą. Naujojo tūkstantmečio urbanistinio kultūrinio planavimo procesus savo ruožtu pradėta grįsti aktyvesniais viešaisiais ryšiais. Pragmatiški (nors ne visuomet išsakomi) nekilnojamojo turto vystytojų interesai sostinės vizijose tapo neatsiejami nuo optimistinės retorikos ateities modeliavimo strategijose. Taigi Vilniuje, kaip ir kituose didžiuosiuose regiono šalių miestuose, nuolat skambėjo skatinimai modernizuotis, siekta gerinti investicinį klimatą, pritraukti turistų ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Statybų bendrovių (vystytojų) ir miesto vadovų dėka plėtojamas urbanistinės plėtros ir nuolatinio augimo diskursas augino investuotojų lūkesčius ir pateisino iš pažiūros „natūralius“ miesto tankinimo procesus.
Vis dėlto naujoji politika turėjo nedaug ką bendro su jautraus planavimo priemonėmis, todėl neva ekonominį ar kultūrinį sostinės „pranašumą“ teigiančios efemeriškos vizijos ilgainiui mažai ką sakė. Kone permanentiniame „iššūkių“ kontekste akivaizdžiai skleidėsi nebent vienprasmiška ir neretai su paveldosaugos reikalavimais bei daugiakultūrio miesto poreikiais prasilenkianti greitos statybos logika. Kitaip tariant, nuo naujojo tūkstantmečio pradžios miesto vadovai ir strategai bei nekilnojamojo turto verslui atstovaujantys plėtros šalininkai įsivaizdavo, kad Vilniaus europietiškumą galima įrodyti modeliuojant įspūdingą ateitį (kompiuterio ekrane) ir realybėje sparčiai kylančiais prekybos centrais, daugiaaukščiais biurų statiniais ir naujais gyvenamųjų namų kvartalais. Savo ruožtu kultūrologai, žymesni architektai ar paveldosaugininkai ne sykį perspėdavo apie itin problemišką spartų Lietuvos sostinės tapatumo nykimą, peikdami pasenusia aštuntojo dešimtmečio estetika persismelkusius naujuosius „dangoraižius“ arba statytojų gobšumo nulemtą, mechaninį kokybe nepasižyminčių kvadratinių metrų dauginimą [1].
Kone visi pripažino, kad miesto ar jo viešosios erdvės tapatumas turi mažai ką bendro su stabilumu ar pastovumu. Anot viešosios erdvės klausimais ne sykį kalbėjusio kultūrologo Vytauto Rubavičiaus, nors mieste „gyvenantys žmonės susikuria tam tikrą savo aplinkos tapatumo vaizdą, tačiau ir tas vaizdas, ir gyvenamoji aplinka nepaliaujamai kinta. Miesto tapatumas yra kuriamas ir perkuriamas“ [2]. Globalizacija savo ruožtu pasiūlė tam tikrus gyvybingo miesto scenarijus. Juk visame pasaulyje postindustrinių miestų centrai ir viešosios erdvės paprastai paverčiami paslaugų ekonomikos dalimi, čia įrengiant finansinių transakcijų zonas, tarnaujančias tarptautinėms korporacijoms, arba turizmo traukos taškais dėl unikalaus vietos paveldo. Tačiau gausioje urbanistinę regeneraciją analizuojančioje literatūroje taip pat pripažįstama, kad, įgyvendinant šio tipo scenarijus, dažniausiai nukenčia tradicinės viešos erdvės ir vietos bendruomenės.
Globalizacijos procesai veikia ne tik urbanistinę architektūrinę miesto sanklodą, bet ir (neretai supaprastintus) paveldo populiarinimo būdus ir kultūrinius vartojimo įpročius. Viena vertus, šiandien jaučiame korporacijų spaudimą naudoti tuos pačius masinės gamybos produktus. Kita vertus, niveliuojanti masinė kultūra provokuoja būtent nostalgiją praeičiai ir smulkiojo verslo lokalinį išskirtinumą, todėl perkami vietos produktai, palaikomi nacionaliniai etnografiniai amatai ar istorinės konkretaus miesto tradicijos. Konkrečios vietos unikalumo dairosi ir tarptautinės klasės turistai. Vis dėlto globalaus bei lokalaus kultūrinio vartojimo skirtį dažnai niveliuoja kultūrinės ir kūrybinės industrijos, siūlančios pagal atpažįstamą modelį „supakuotą“ kultūrą. Lietuvos sostinėje tokie renginiai kaip Kaziuko mugė ar kitos senąsias religines tradicijas išlaikiusios unikalios šventės (pvz., Verbų sekmadienis) yra specifiškai vilnietiški, tačiau juos nuolat papildo naujos tradicijos, vis šiuolaikiškesnės prekės ir t. t. Daugybė Rotušės aikštėje ar Gedimino prospekte vykstančių renginių siūlo ne tik senųjų amatų muges, istorinius vaidinimus (pvz., Valdovų rūmų prieigose) ar autentiškos senovės „puoselėjimą“, bet ir masinės gamybos kičą. Kitaip tariant, masiškumo, komercinio intereso ir pramogos imperatyvas transformuoja net ir tradiciškiausias miesto šventes.
Panašiai galima kalbėti ir apie kavinių laisvalaikio kultūrą. Pas mus nėra tokių viešų embleminių poilsio zonomis tapusių ilgamečių tradicijų suformuotų ir kultūrinėmis ikonomis tapusių žmonių susirinkimų vietų kaip ispanų plaza [3], anglų pub [4], prancūziška kavinė ar vokiečių alaus sodas. Kita vertus, dėl globalizacijos panašūs dalykai itin sparčiai plinta. Pvz., populiaria laisvalaikio erdve vos keletas metų po nepriklausomybės atgavimo Vilniuje tapo alinės, kiek vėliau senamiestyje ir už jo ribų atsirado Viduržemio kraštų stiliaus vynininių, kurios dažnai reprezentuojamos kaip „kultūringo vartojimo“ erdvės. Ne mažiau aktyviai šiandien kuriasi ir skonio lavinimą bei įvairovę skatinantys naujo tipo vietinio alaus barai. Tačiau nežinia, kokios mados įsigalės rytoj.
Mąstant apie laiko požiūriu platesnę perspektyvą, akivaizdu, kad miesto tapatumo bei viešųjų erdvių kaita negali būti prognozuojama būtent lanksčių ir kūrybingų vartojimo formų kontekste; tai rodo begalė mažų kasdienybės įvykių. Neįmanoma suprogramuoti ar bendromis taisyklėmis reglamentuoti tokių dalykų kaip pastaruoju dešimtmečiu Vilniaus kavinių pradėta siūlyti kava išsinešti [5]. Neįmanoma užfiksuoti laiko, kada dviratis (o mažesniu mastu – ir paspirtukai, ir riedlentės, ir t. t.) tapo madinga ir greitai išplitusia netgi pasiturinčiųjų miestiečių susisiekimo priemone, o ne vien užkietėjusių sveikuolių (sovietmečio tipažų) ar automobilio įsigyti neįgalinčių „varguolių“ atributu. Ką ir kalbėti apie periodiškai miesto vadovų siūlomas vis šiuolaikiškesnes masinio susisiekimo priemones, naujas bendruomenes (pavyzdys – oreivių klubai) ar įvairius šalutinius, viešosios erdvės funkcijas keičiančius elgesio (valgymo, bendravimo, gatvės žaidimų) dalykus bei naujam transportui ar laisvalaikiui skirtą miesto dizainą!
Todėl galima teigti, kad realios viešosios erdvės sampratą lemia ne universalios urbanistinės teorijos, teigiančios fluidiškus ir daugialypius tapatumus (apie tai kalbama jau seniai), bet lakmuso popierėliais tapę skirtingų visuomenės interesų konfliktai ir įtampos, pvz., Reformatų skvero tvarkymo ir savivaldybės projektuotojų „tarimosi su visuomene“ peripetijos 2018 m. vasarą. Statant naujus paminklus ar perkuriant svarbius urbanistinius kompleksus viešojoje erdvėje, išryškėja ideologinio pobūdžio kivirčai, kai aktyvinami nacionalinės istorijos sentimentai, pradedama ginčytis dėl viešosios erdvės ir laisvalaikio sampratų. Viešo pasipiktinimo banga dėl formalių projektinių sprendimų miesto parkuose ir beprasmiškai kertamų sveikų medžių bei žaliųjų plotų nykimo siekiant naujosios „euroremontinės“ gatvių ir aikščių tvarkos iš socialinių tinklų keliasi į žiniasklaidą. Naujas gyvybingo miesto tradicijas kurianti jaunesnė miestiečių karta ne sykį liudijo, kad gyvoji kultūra negali būti „iš viršaus“ suplanuojamas dalykas, o įsivaizduojamą „nacionalinę bendruomenę“ telkiantys idealieji bendrabūvio viešojoje erdvėje modeliai ar šventiniai savaitgalio scenarijai (pvz., Lukiškių aikštės kūrimo pavyzdys) turi mažai ką bendro su kasdienio gyvenimo mieste realijomis.
Kitaip tariant, tiek tapatumo, tiek viešųjų erdvių kaitą ar net nykimą lemia iš pažiūros universalūs ekonominiai veiksniai, kita vertus, pokyčių mastą nusako ir sąmoningas kultūrinės visuomenės santykis su vietos dvasia. Pernelyg staigūs kaitos procesai sukelia protestus prieš neva neišvengiamus modernybės sprendimus ir provokuoja vietos bendruomenių ir platesnės inteligentiškosios visuomenės nepasitenkinimą. O komplikuoti paveldą globoti turinčių institucijų tarpusavio santykiai šiandien jau gali tapti atskira tema. Juk pastaraisiais metais vyksta tarpinstitucinė kova prieš skandalingą „Misionierių sodų“ apartamentų statybą ant Išganytojo kalvos. 2018 m. įsisiūbavo protestai (piketai, vieši laiškai ir tarpusavio kaltinimai) ir prieš kitas projektuojamas statybas, tokias kaip šalia Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Lukiškių aikštės prieigose (buvusio vienuolyno ligoninės teritorijoje) numatomas užstatymas naujais biurų ir viešbučių statiniais.
Savo ruožtu iš apačios kylantis nepasitenkinimas dėl Lietuvos sostinės genius loci naikinimo rodo, kad šiuolaikiniai intelektualai jautriai reaguoja į naujas grėsmingas situacijas, kai valdžios svertai pajungiami finansinio kapitalo interesams. Vis daugiau žmonių suvokia, kad miesto kultūrinių poreikių ignoravimas skatina ir demokratijos eroziją. Buvusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė, perspėdama dėl vis labiau darkomo senamiesčio, šiandien taip pat akcentuoja iš pažiūros nesutaikomas prieštaras tarp globalizacijos skatinamos plėtros ir vietos dvasios. Mat transnacionalinio kapitalo interesai šiai dvasiai visiškai indiferentiški, nepaisant to, kad įstatymai reglamentuoja bet kokią architektūrinę invaziją mieste: „Lietuvos įstatymai paveldo atžvilgiu yra puikūs, tačiau barbarams nėra nieko šventa, jiems jokie įstatymai negalioja. Juo labiau kad Misionierių sode statyboms vadovauja gruzinas, o į Lukiškių aikštės prieigas kėsinasi, regis, norvegų kompanija – jiems nebrangus tas paveldas, jiems reikalingas tik pelnas“ [6]. Tokios kultūrininkų reakcijos į reprezentacinių erdvių Vilniuje tvarkymą tampa svarbiu vietos tapatumą ir jo sąmoningą kūrimą iliustruojančiu aspektu.
Vietos dvasia ir kritiški kultūrininkai
Poetas ir publicistas Liudvikas Jakimavičius 2007 m. prisipažino: „Rotušės aikštė su ta visa raudona marmuro imitacija, išpjautais medžiais man dabar yra klaiki. Jau vien tie gąsdinantys juodi manekenai vitrinose kelia siaubą. Tie, kurie planavo visą šitą nesąmonę, neturi jokio supratimo. Jiems turbūt atrodo, kad dabar čia viskas „fashion“. Mėginama kažką plagijuoti, bet tas plagiatas yra labai pigus, plastmasinis. Dabar viskas atrodo trigubai pigiau negu pigu.“[7] Panašiu metu poetas Marcelijus Martinaitis teigė, kad Vilnius „netenka kultūros miesto bruožų, o jo centras, reprezentacinė sostinės ašis – Gedimino prospektas, buvusios savivaldybės pastatas, mūsų unikalusis senamiestis tampa didžiausiu komerciniu „marketu“, jo architektūrinį savitumą ima gožti prekybinis kičas <…> Nelieka tų mažųjų „objektų“, kuriuose žmonės vienas su kitu susitinka, yra pažįstami, žino vienas kito poreikius. Štai ko jau nėra – nutraukiami ryšiai tarp miestiečių!“[8]
Tokių nuomonių pastarojo dešimtmečio publicistikoje apstu, ir šių minčių niekaip negalime sieti vien su „retrogradiškai“ ar sentimentaliai nusiteikusių tradicinių kultūrininkų „padejavimais“. Paryžiuje pastaraisiais metais gyvenantys šiuolaikinio meno atstovai Svajonė ir Paulius Stanikai dar 2007 m. visuomeninio transliuotojo kultūros laidoje prisipažino, kas jiems „trukdo“ gyventi Lietuvoje – pasirodo, kad sugrįžus į gimtinę šią porą „šokiruoja“ į akis krintanti „ore tvyranti bekultūrystė“. Komercializacijos Vilniaus senamiestyje procesus tapatindamas su agresyvia „dezinfekcijos banga“, nuplaunančia bet kokius senosios miesto dvasios pėdsakus, P. Stanikas teigė, kad Vilniuje nebeliko ką pamatyti. Mat čia atvažiavę žmonės pamato „iškastruotą vargšą senamiestį, kurį tuoj „išbruks“ iš UNESCO kultūros paminklų sąrašo“ [9], ir šie procesai, anot menininkų, kasdieną jaučiami vis stipriau.
Apie drastiškai „darkomą Vilnių“ iš paminklosauginių pozicijų kalbėjo ir kiti šiuolaikines raiškos priemones naudojantys ir užsienyje ilgą laiką gyvenantys bei dirbantys Lietuvos kūrėjai. Vienas tokių – nacionalinės premijos laureatas, medijų menininkas Gediminas Urbonas, viešųjų erdvių nusavinimo procesus visų pirma siejęs su agresyvia ideologinės „pažangos“ plėtra [10]. Urbonas, kaip ir kai kurie kiti viešaisiais intelektualais tapę kultūros atstovai, miesto augimo procesus kritikavo iš kairiosios perspektyvos, peikdamas nevaržomus kapitalo plėtros ir viešų miestiečių bendravimo erdvių grobimo atvejus. 2008 m. vasarą panašiai teigė Vilniaus Rotušės aikštėje „Pieno baro“ uždarymu besipiktinantis kairysis aktyvistas Karolis Klimka: „Anksčiau daug kalbėdavome apie „prichvatizaciją“. Ši kategorija vykusiai apibūdina vietos užgrobimo ir išsidalijimo etapą. Tačiau dabar procesas, akivaizdu, perėjo į sterilizacijos etapą: kai jau visa erdvė užgrobta ir išsidalinta, prasideda aplinkos gryninimas, valymas, kad joje neliktų vietos net menkiausiam svetimkūniui, kad aplinka būtų absoliučiai vienalytė, „sava“ (nuvorišams), nepaliekanti jokio oro viskam, kas demokratiška, prieinama daug kam, paprasta, pigu, alternatyvu.“[11]
Panašiai ne kartą buvo rašoma ir apie kultūros įstaigų, ypač kino teatrų, uždarymą arba jų transformavimą į komercinę funkciją turinčias įstaigas. Šiuo atveju svarbu tai, kad minėtose citatose vieša miesto (kavinės) erdvė suvokiama būtent kaip galimybė neformaliems ryšiams tarp miestiečių plėtoti. Vietos dvasią branginantiems kultūrininkams buvo akivaizdu, kad tokie ryšiai kur kas sunkiau plėtojami, pvz., turistų nuolat pilnoje judrioje Pilies gatvėje ir jos kavinėse, greitojo maitinimo įstaigoms atstovaujančiose picerijose ir bankų ar viešbučių holuose. Juk neformalaus miestiečių bendravimo galimybių ignoravimas, miesto viešosios erdvės raidą besąlygiškai pajungiant komerciniams privačių savininkų interesams, rodo ne ką kita kaip tik mažėjančią kultūrinę įvairovę. Pasipiktinimas viešąją erdvę nusavinančia finansine galia išprovokavo ir 2005 m. prasidėjusią ir akademinėje literatūroje plačiai aprašytą kovą dėl buvusio „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje išsaugojimo. Šiuo atveju buvo sukilta ne siekiant žūtbūt išlaikyti sovietmečiu statytą kino teatrą (kaip mėgdavo teigti protesto priešininkai), kovota ne už statinį, bet už viešosios erdvės išsaugojimą.
Miesto aikštės ir žalieji plotai kultūrininkams atrodė svarbūs būtent dėl komunikacinių funkcijų, savo ruožtu, interjerai dažnai vertinti ir dėl paveldo unikalumo, tačiau reiškiant nuomonę vienaip ar kitaip skambėjo vietos dvasios puoselėjimo imperatyvas. Pvz., apie Vilniaus Pamėnkalnio gatvėje ilgus metus veikusią vaikų kavinę „Nykštukas“ ir jos istorinių interjerų sunaikinimą (kavinė 2010 m. virto restoranu „Kaukazo belaisvė“) kultūros laikraščio „7 Meno dienos“ redaktorius Linas Vildžiūnas kalbėjo panašiai kaip ir K. Klimka apie „Pieno baro“ sunaikinimą Rotušės aikštėje: „Vaikų kavinių seniai nėra visuose Lietuvos miestuose. Nebėra daugybės ankstesnių interjerų, ir „Nykštukas“ – ne pirmas ir ne paskutinis vandalizmo atvejis. Prie to galėjome priprasti. Tik kažkodėl stebeilijantis į tuos langus apima visiško bejėgiškumo (išryškinta mano – S. T.) jausmas. Tarsi tai būtų paskutinė riba, iškalbinga dvidešimtmečio kultūrinių ir visuomeninių pokyčių metafora.“[12]
Deja, Vilniaus atveju praktiškai visos viešos kultūros erdvės (visu pirma – kino teatrai) ir su viešuoju maitinimu susiję laisvalaikio interjerai stokoja istorinio tęstinumo. Juk posovietinius miestus taikliausiai charakterizuoja radikali vizualinė kaita ir staigus komercinės reklamos įsigalėjimas, o privatizacijos procesai lėmė tai, kad atgavus nepriklausomybę buvo sunaikinti ir pakeisti „neišraiškingais komerciniais interjerais“ beveik visi restoranai bei kavinės [13]. Publicistikoje ne kartą kalbėta apie senosios kultūrinės bohemos, miestiečių susibūrimų požiūriu „prarastas“ vietas – „Literatų svetainę“, Rašytojų sąjungos kavinę „Trečias brolis“ (taip pat vadintą ir „Suokalbio“ vardu) ir t. t. Senieji vilniečiai buvo išstumti iš Vilniaus senamiesčio kavinių.
Modernaus miesto istoriją ženklina nebent „gyvąja legenda“ tapusi ir kultūros paminklo statusą įgijusi „Neringos“ restoranas-kavinė Gedimino prospekte, 2009 m. iškilmingai paminėjusi penkiasdešimtmetį (įkurta 1959 m., interjero autoriai – architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Šis interjeras ne sykį minėtas žiniasklaidoje ir populiariojoje literatūroje, vis dėlto tai yra bene vienintelis realaus istorinio tęstinumo viešajame interjere pavyzdys. Todėl, ko gero, neatsitiktinai inteligentiškosios visuomenės susirūpinimas dėl tvarkymo darbų šiame pastate rodo sustiprėjusį kultūrinį nerimą dėl vietos dvasios išsaugojimo (pagrįsti ir nepagrįsti nuogąstavimai socialiniuose tinkluose) [14]. Tvari miesto plėtra negali būti tiesiogiai siejama su kylančia ekonomika ir tarptautiniais finansiniais srautais. Tą rodo ir pagrindinių Lietuvos sostinės gatvių ar aikščių pavyzdžiai bei jau minėtieji beveidžiai „euroremontinių“ trinkelių ir iškirstų medžių vaizdai. Savo ruožtu verslininkų sprendimai ar nuogąstavimai dėl stagnuojančio verslo dažnai siūlo ne unikalius sprendimus, bet viso labo unifikuotus „lengvesnius kelius“.
Verslininkų lūkesčiai ir tvari kultūra?
Tai, kad stambių ir smulkių prekybos įmonių gausa savaime nekuria kultūringos ir gyvybingos erdvės, parodė Vilniaus Gedimino prospekto problemos, ypač po 2008 m. įsisiūbavusios ekonomikos krizės. Jau 2009 m. rudenį žiniasklaida konstatavo, kad pagrindinė miesto gatvė gerokai apmirė. Nepelningą verslą čia buvo priversti stabdyti tiek verslo „rykliai“ (žiniasklaidoje minėtos iš prospekto pasitraukusios įmonės „Apranga“, „Stikliai“, „Omnitel“), tiek daugybė mažesnių įmonių. Problemiškomis įvardytos vietos, kur pastaraisiais dešimtmečiais buvo įsikūrę restoranai, barai ir klubai, mat jų neišgelbėjo nuolat besikeičiantys savininkai, pavadinimai, vis naujesni interjerai bei rinkodaros strategijos [15]. Nepaisant dar tūkstantmečio pradžioje miesto iniciatyva įgyvendintos prospekto rekonstrukcijos, pagrindinė miesto prekybos gatvė ilgainiui tuštėjo, kartu sumažėjo lankytojų srautai ir vis dar veikiančiose parduotuvėse. 2010 m. sausio pabaigoje pastebėta, kad kai kurios patalpos Gedimino pr. tuščios daugiau kaip metus, kitos ištuštėjo neseniai arba ruošiasi užsidaryti artimiausiu metu [16].
Verslininkai dėl pajamų sumažėjimo kaltino aukštas nuomos kainas ir nepalankius įstatymus, o ypač bet kokius vis dar egzistuojančius komfortiško vartojimo suvaržymus. Kalbos apie „būtinas sąlygas“ miesto centrui atgaivinti, kaip įprasta, nebūdavo originalios – restoranų, kavinių, įmonių savininkai kaltino valdžią dėl akivaizdaus prospekto žlugdymo, kaip vieną pagrindinių problemų nurodydami automobilių eismo ribojimą; panašiai buvo kalbama ir apie krizės metu kylančias problemas Rotušės aikštėje. Pvz., „Aprangos“ grupės generalinis direktorius Rimantas Perveneckas miesto gyvybingumą ir ypač senamiesčio „populiarumą“ ir „įdomumą“ ne kartą siejo su prabangos prekių vartotojais ir nesuvaržytomis judėjimo automobiliu (t. y. privažiavimo prie parduotuvės fasado) galimybėmis [17].
Originaliais viešaisiais ryšiais išgarsėjusio mero Artūro Zuoko iniciatyva buvusios Sveikatos ministerijos patalpose Vilniaus Gedimino prospekte 2010 m. įkurta „Fluxus ministerija“ (veikusi ilgiau nei metus) paskatino tiek politinius viešuosius ryšius, tiek įvairias jaunimo veiklas; menininkų organizuotų kultūrinių įvykių metu, kaip ir masinių miesto švenčių metu, prospektas laikinam „atgydavo“. Neformalios iniciatyvos turėjo kiek kitokį poveikį tikslinei auditorijai nei masiniai susibūrimai miesto švenčių dienomis ar prabangių parduotuvių veikla. „Fluxus ministerija“ tebuvo laikina iniciatyva, o vėliau čia veikė vienas iš kavinių tinklų „Vero cafe“. Deja, 2018 m. birželio viduryje šis tarpukariu Stanislavo Mužinskio ir Ježio Soltano projektuotas pastatas (iškilęs 1938 m.) privertė sunerimti architektus ir visuomenės veikėjus. Mat dabartiniai savininkai įstiklino į Kultūros vertybių registrą įtraukto statinio fasadą, o padidėjusį jautrumą pokyčiams įgijusi kultūrinė visuomenė tai išsyk traktavo kaip paveldo sudarkymą. Sujudo ir Kultūros paveldo departamentas, kurio viešame pareiškime teigta, kad bus nedelsiant reaguojama į skandalingą situaciją.
Nenuostabu, kad įtakingų verslininkų diegiamas miesto „gaivinimas“ turi nedaug ką bendro su demokratinėmis, t. y. nebūtinai į prabangos prekių vartojimą orientuotomis, kultūros formomis, apie kurias diskutuoja menininkai ir kultūrininkai. Pvz., nekilnojamojo turto plėtros verslui atstovaujantis, LR ministrui pirmininkui patarinėjęs ir ne sykį viešojoje erdvėje kalbėjęs bendrovės „Eika“ prezidentas Robertas Dargis teigė, kad Gedimino prospekte yra pernelyg daug „brangius pastatus užimančių“ ministerijų ir valstybės įstaigų, kurias būtų tikslinga iškelti kitur tam, kad prospektas atgimtų [18]. Tačiau tokios mintys pačios savaime kelia abejonių, mat prospekto kaitą aprašanti žiniasklaida nuolat mini būtent daugybę čia veikiančių ir savininkus keičiančių verslo įmonių. Galima netgi įtarti, kad kelių čia esančių ministerijų darbuotojai ar lankytojai kaip tik ir „palaiko“ prospekto kavinių apyvartą. Juolab kol kas nėra jokių įrodymų, kad dėl prabangos verslo „suvaržymų“ dejuojantys verslininkai ir paveldo nevertinantys šios prabangos vartotojai Vilniuje pajėgtų sukurti gyvybingo miesto atmosferą. Seniai bankrutavusios „Vilniaus vartų“ parduotuvės ar Rotušės aikštės falsifikuotų prabangos ženklų butaforija iliustruoja, kad šio tipo prekybinės „salos“ greičiau linkusios virsti sterilizuotais ir savo pačių „dėka“ sunykstančiais getais (apie kuriuos kalbėjo pirmiau cituotasis Klimka) nei erdvėmis, skatinančiomis kultūros įvairovę.
Pabaigai
Kaip rodo kai kurie pastarųjų metų Vilniaus pavyzdžiai, neigiamas biurų ir apartamentų kvadratinių metrų dauginimo poveikis istoriniam Vilniaus paveldui po 2008 m. sunkmečio išaugo. Tai rodo ir Misionierių kalvos bei Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčių užstatymo užmačios. Taip pat tapo akivaizdu, kad didžiųjų verslininkų aktyviai propaguoto vartojančio miesto ekonominė nauda turi savo „nematomą“ ir ne itin patrauklią kainą. Todėl viešojoje erdvėje reikėtų palaikyti nuolatinius demokratinius debatus dėl gyvybingų miesto erdvių, kad konstruojant, tarkime, turistams ir investuotojams patrauklius įvaizdžius, miestas nebūtų pernelyg greit „nuvietinamas“ jo paties gyventojų akyse. Intelektualų nepasitenkinimas dėl niokojamo vietos tapatumo ir įvairios protesto formos tampa vis aktualesniu demokratinės visuomenės bruožu. Kultūrininkų nuomonės dažnai išduoda tam tikrus įsivaizdavimus, lūkesčius, galiausiai apmaudą ir nekantrumą, tačiau tankinamo miesto gyventojų jautrumas savo aplinkai tampa itin svarbiu dėmeniu derinant skirtingus interesus. Kultūrinio planavimo paradigma, kaip demokratinio įvairių nuostatų ir skirtingų bendruomenių interesų bendrabūvio taikus sambūvis, gali padėti kontroliuoti įpaveldinto ir tuo pat metu gyvybingo miesto realybę tik tuomet, kai miesto strategai pradės rimtai traktuoti ne vien privatizacijos procese iškilusių naujųjų viešųjų erdvių savininkų bei tarptautinių bendrovių finansinius lūkesčius, bet ir miestiečių teises, interesus bei jų poreikį puoselėti savų tradicijų tęstinumą.
Išnašos
[1] Jūratė Markevičienė, „Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų“, Kultūrologija, 10, Vilnius: KFMI leidykla, 2003; Almantas Samalavičius, „Urbanistinės erdvės ir „bakalėjų“ kultūra“, Kultūros barai, Nr. 4, 2008; Vytas Rubavičius, „Miesto tapatumas ir išskirtinumas globalizacijos sąlygomis“, Urbanistika ir architektūra, ХХIX tomas, 4, 2005, p. 157–163; Tomas Grunskis, Vietos tapatumo krizė Vilniaus centro raidoje (erdvės morfologijos diskurse), Urbanistika ir architektūra, ХХIX tomas, 1, 2005, p. 13–18. Itin daug šio pobūdžio architektų reiškiamos kritikos galima rasti leidinyje „Vilniaus miesto savitumai“. Žr.: Algimantas Mačiulis, sud., Vilniaus miesto savitumai, Acta Academiae Artium Vilnensis 40, Vilnius: VDA leidykla, 2006.
[2] Rubavičius, op. cit., p. 158.
[3] Ispaniškai „aikštė“.
[4] Angliškai „smuklė“.
[5] Dar visai neseniai daugelyje Vakarų miestų įprasta „kavos išsinešti“ kultūra Lietuvoje neegzistavo, taigi būtų nesunku įrodyti, kad šis dalykas Vilniui „nebūdingas“. Tą patį galima pasakyti apie naujai besiformuojančias rūkymo vietas kavinių prieigose (maitinimo įstaigų viduje rūkyti šiandien draudžiama) ir pan.
[6] „Paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė: Šis jovalas negali tęstis amžinai“, Respublika, [interaktyvus], 2018 balandžio 8 d. [žiūrėta 2018-10-17]. Prieiga per internetą:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/paveldosaugininke_grazina_dremaite_sis_jovalas_negali_testis_amzinai1/
[7] Lukas Miknevičius, „L. Jakimavičius: Miestas tampa plastmasinis“, Sostinė, 2007 gruodžio 16 d.
[8] Marcelijus Martinaitis, „Vilniau, kaime mano…”, Literatūra ir menas, 2007 balandžio 20 d.
[9] LRT TV laida „Kultūra“, 2007 spalio 13.
[10] Gediminas Urbonas, „Viešoji erdvė versus tarybinė dešrelė“, [interaktyvus], 2007 rugpjūčio 14 d., [žiūrėta 2018-10-17], http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-14-gediminas-urbonas-viesoji-erdve-versus-tarybine-desrele/4375 .
[11] Karolis Klimka, „Kas nužudė pieno barą?“, [interaktyvus], 2008 m. liepos 18 d. [žiūrėta 2018-10-17]. prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kklimka-kas-nuzude-pieno-bara.d?id=17764111
[12] Linas Vildžiūnas, „Valstybės podukra kultūra arba Atgal į komandinį vadovavimą“, 7 Meno dienos, 2009 gruodžio 25 d.
[13] Algimantas Mačiulis, „Kodėl naikinami senieji interjerai ir dailės kūriniai juose“, Kultūros barai, 2003 Nr. 11.
[14] Pvz., kai 2018 m. vasarą socialiniuose tinkluose kilo susirūpinimas dėl neva „Neringos“ restorane vykstančių remonto darbų, Kultūros paveldo departamento atstovai buvo priversti nuvykti į remontuojamo „Neringos“ viešbučio ir restorano erdves bei patikino, kad jokie būtent restorano interjero darbai nevykdomi.
[15] Arūnas Dumalakas, „Imiesi verslo – kvieskis ir kunigą“, Lietuvos rytas, 2009 rugsėjo 26 d. Linksniuoti adresai Gedimino pr. 46 (kur veikė maitinimo įstaigos „Prie parlamento“, „Ministerija“, „Pas Rudolfą II“), Gedimino pr. 5 (čia veikė „Avilys“, „Apinys“), taip pat daugelis parduotuvių, kavinių ir barų, pastarąjį dešimtmetį veikusių Gedimino pr. 32 ir t. t.
[16] Šarūnas Černiauskas, „Gedimino prospektas pasmerktas žlugti“, Vilniaus diena, 2010 sausio 27 d. Straipsnyje teigiama, kad „visame prospekte yra apie 25 uždarytas ar uždaryti ketinamas parduotuves, kavines, salonus ir klientų aptarnavimo skyrius“.
[17] „ Ar gali sustoti Lietuvos širdis? “ (diskusija), Lietuvos žinios, 2009 gruodžio 11 d.
[18] Anot Dargio, „juk iki šiol Vilniuje, kaip kitose pasaulio sostinėse, nėra vadinamosios prekybos ir pramogų gatvės. Dabar Gedimino prospektas – valdžios institucijų alėja“. Žr.: Birutė Vyšniauskaitė, „Pinigų plovyklos – ir teatrai, ir garažai“, Lietuvos rytas, 2011 birželio 17 d.
