Publikacijos

Autorius Vytautas Petrušonis

Įvadas

„Made in Vilnius“ leidinio straipsnyje nurodoma, kad po 2013 metų pradžioje Vilniuje organizuotos UNESCO patariamosios misijos Lietuva pagaliau gavo palankią oficialią Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos išvadą dėl „Architektūros parko“ pirmosios dalies – buvusios „Skaiteks“ gamyklos konversijos. Teritorija patenka į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyto Vilniaus senamiesčio ir jo apsaugos zonų pakraščius. Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS), patariančios ir konsultuojančios UNESCO nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo klausimais, ekspertė iš Suomijos Margareta Ehrstrom išsamiai susipažino su buvusios „Skaiteks“ gamyklos vietoje planuojamu statyti miesto kvartalu Paupiu, patvirtintu jo detaliuoju planu[1]. Toliau teigiama: „ICOMOS misijos nuomone, patvirtintame detaliajame plane atsižvelgta į nacionalinius ir vietos bendruomenės iškeltus reikalavimus. Planuojama išsaugoti vietos urbanistinę struktūrą, atstatant šalia pagrindinės gatvės numatytus nugriauti pastatus. Taip pat yra numatomos žaliosios erdvės ir alėjos palei upę, kurios bus naudojamos pėstiesiems. Detalusis planas suteikia gerą pagrindą teritorijos plėtrai.“ Išvadose taip pat pabrėžiama, kad ir toliau rengiant projektą bei renkantis architektūrines išraiškos priemones turi būti tęsiamas dialogas su paveldosaugininkais, įvertintas būsimų statinių poveikis saugomam Vilniaus istoriniam senamiesčiui.

Ten pat pateikiami projekto architekto Mindaugo Pakalnio, paveldosaugos ekspertės Gražina Drėmaitės, Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Artūro Blotnio euforija dvelkiantys komentarai. M. Pakalnis teigė: „Paupys patenka į senamiesčio apsaugos zoną, todėl naujasis kvartalas turi būti kontekstualus. Mes nesiekiame imituoti senamiesčio, bet sudaryti deramą foną Vilniaus istoriniam paveldui ir atspindėti savo laikmetį. Nuo pat pradžių laikėmės politikos tartis, diskutuoti ir ieškoti optimaliausių sprendimų. Tas bus tęsiama.“ G. Drėmaitė teigė: „Per paskutinius 20 metų aš nemačiau kito tokio projekto, kuris būtų taip nuosekliai tobulinamas, derinamas įsiklausant į patarimus ir pastabas. Ta vieta mums visiems labai brangi ir joje viską turime daryti „šiltom rankom“. Tobulumui ribų nėra, bet tai, kas šiuo metu daroma, yra daroma labai metodiškai ir atsakingai“. A. Blotnys pažymėjo, kad šio projekto eiga ir derinimo procedūra sukūrė ligi šiol neturėtą precedentą, kaip turi būti kuriami urbanistinės konversijos projektai Vilniaus senamiestyje, sklandžiai derinant visų suinteresuotų pusių nuomones ir nepažeidžiant susitarimų su UNESCO. Juo labiau, kad buvusi „Skaiteks“ teritorija yra pirmoji senamiestyje esanti savivaldybės inicijuoto pramoninės Vilniaus teritorijos konversijos į gyvenamąją projekto „Architektūros parkas“ dalis.

Tokia padėtis, kai projektu gėrisi visi – Lietuvos projektuotojas, paveldo ekspertas, valdininkas, taip pat ir užsienio ekspertai – galima būtų tik džiaugtis. Deja, tai projektas, kuris parengtas ignoruojant konkrečias vietos genius loci apraiškas. Apie tai, kad šis projektas visai nesusijęs su vieta, kad suprojektuoti pastatai gali būti pastatyti bet kurioje kitoje vietoje bet kuriame mieste savo pranešime „(Ne)matomi pramonės architektūros ženklai konvertuojant buvusios pramonės teritorijas“ pasiguodė Aida Štelbienė[2]. Ji nurodė, kad parengti sprendiniai neliudija, jog šioje vietoje ilgą laiką buvo vystoma pramonė. Universalus, bendrinis architektūros pobūdis matomas vienoje iš projekto vizualizacijų (1 pav.).

1 pav. Projektas Paupys 4. Buv. „Skaiteks“ gamyklos teritorija. „PST investicijos“ vizualizacija (http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/paupio-projektas-vilniuje-palaimintas/i/)

Kaip pasireiškia genius loci?

Apie patį vietos dvasios reiškinį rašoma daug, bet tuose tekstuose daug bendrojo pobūdžio „impresionistinių“ teiginių. Visi aiškina, kad svarbu tą dvasią pajusti, kad reikia ją išsaugoti. Tačiau tuose pakylėtuose komentaruose mažai instrumentiškumo. Lieka neaišku, kaip elgtis mieste, kad tą vietos dvasią galima būtų respektuoti. Kokia informacija gali tam padėti? Ar tai institucinis veiksmas, ar tai susiję tik su giliai individualiu kūrėjo, projektuojančio mieste, darbu?

Robertas Josefas Kozljanicius genius loci sieja su sąvoka archainis. Jis nurodo, kad graikiško žodžio „arche“ reikšmės yra „pradžia“, „kilmė“, „priežastis“, „principas“, „pagrindinis“, „įsakymas“, „valdymas“, „santvarka (režimas)“[3]. Hermannas Hesse’ė, anot Kozljaniciaus aiškina, kad „senovinis“, „archainis“ pradas yra ypatinga pradžia. Tai pradžia, kurioje slypi ypatinga mus puoselėjanti magija, skatinanti gyventi, padedanti gyventi. Ši magija pasižymi vidine galia. Tai galia keisti, konfigūruoti, kurti. Kozljanicius aptarinėja ikifilosofinę, t. y. mitologinę – archaikos kaip pradžios sampratą, aiškindamas senovės romėnų genius idėją, kuri reiškia nuolatos asmenį lydinčią ir jį globojančią dvasią[4].

Anot Kozljaniciaus, genius yra daug daugiau nei tik asmens siela. Tai taip pat jo charakteris ar likimas tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Ši dvasia pirmiausia atsakinga už tai, kaip žmogus vystosi, kuo jis tampa, o kai miršta, už ką jis miršta. Taigi genius – likimo dvasia, arba, kaip klasikinis filologas Theodoras Birtas (1852–1933) vadino, tai „tapsmo dvasia“.

Žinomiausi romėniški genius loci paminėjimai susiję daugiausia su kaimo vietovėmis, kalnų ganyklomis. Tačiau genius loci taip pat gali globoti ir miestus bei juose esančius namus. Daug liudijimų yra apie vietinius genius kultus, susietus su tokiomis vietomis, kaip kaimas, rajonas, susirinkimų vieta, aruodai ar klėtys, muitinė, teatras, turgavietė, mokykla, pirtis.

Kozljanicius pateikia charakteringą vietos, kurią valdo genius loci, pavyzdį – tai nimfos, vardu Juturna, šaltinis, esantis pagrindinėje senovės Romos aikštėje – Romanum Forum. Juturna – upių dievo Volturno dukra, Jano žmona ir Fonto motina. Juturna dar kitaip buvo vadinama vandenvietės dvasia. Juturnos šaltinis ilgą laiką aprūpino miestą geriamuoju vandeniu. Rezervuaras buvo ornamentuotas figūrų grupe. Jo, kaip ir greta esančios mažos koplyčios su altoriumi, pavidalas laikui einant kito.

Juturnos pavyzdys rodo dar vieną „tapsmo dvasios“ aspektą, kurį akivaizdžiausiai galima pastebėti mieste esančiose vietose. Tai miesto gyvenimo palaikymas, puoselėjimas „socioistorine“ prasme. Taigi genius loci atsakingas ne tik už „biologinę“ pusę, bet veikia kurdamas tapatybę ir fiksuodamas atmintį socialinėje plotmėje.

Vietos dvasia kaip „tapsmo dvasia“ gali konkrečioje vietoje liudyti padėtį ne tik „biologiniu“ ir „socialiniu-istoriniu“ aspektu, bet ir „geologine“ prasme. Tai rodo Ovidijaus „Metamorfozių“ fragmentas, pasakojantis apie natūralios gamtinės dvasios sukurtą tobulą urvą (grotto)[5].

Taigi genius loci yra ne tik sauganti ar globojanti dvasia, bet ir, kaip matėme, ir „tapsmo dvasia“ ir net „likimo dvasia“. Ji išreiškia vietos potencialą ir galią, kuri ne tik prisideda prie vietos fizinio pavidalo formavimo, bet ir toliau veikia toje vietoje, ją saugo ugdydama ir formuodama[6].

Vietos dvasios jausmą sukelia vietoje stebimų simptomų kompleksas. Simptomus rodo apibrėžtos funkcinės zonos – „vietos“, jose esantys objektai bei su jais susijusios stebėtojui žinomos asociacijos, konotacijos. Simptomai nurodo genius loci determinantus, įkūnytus vietoje, paskatinančius vietos dvasios atpažinimo pojūtį. Simptomus stebėtojas dažniausia geriausiai regi judėdamas tam tikru maršrutu. Maršrutas gali būti suplanuotas. Tam, kad įvyktų visavertė vietos dvasios pagava, stebėtojas turi pasižymėti tam tikru kultūriniu kompetentingumu. Tai kompetentingumas, kuris leidžia empatiškai priimti kitą subjektą.

Genius loci apraiškos būdais galime laikyti simptomų, determinuojančių jo pagavą, raiškos pobūdį, jų grupavimą pagal fizinį pobūdį. Senovėje kilusi vietos dvasios idėja iš tikrųjų susijusi ne su viena dvasia, o su jų rinkiniu. Skirtingi genius loci apsireiškia mums įvairiose vietose skirtinguose masteliuose – pastato, kiemo, kvartalo, miesto rajono, viso miesto, regiono, valstybės ir net žemyno ar jo dalies mastu. Europietiško miesto tapatumas, regiono tapatumas, konkretaus tikrinio miesto tapatumas kaip specifiniai genius loci įkūnytojai gyvena skirtingose virtualiose tikrovėse. Genius loci simptomai gali liudyti ne tik tam tikras vietas, bet ir skirtingas epochas. Taip pat gyvenamojoje aplinkoje mes pastebime skirtis tarp įvairių veiklos rūšių ir skirtingų kultūrinių idėjų, religinių kultų pėdsakų. Genius loci figūruoja tiek apčiuopiamai, tiek neapčiuopiamai. Kad būtų galima pagauti neapčiuopiamus bruožus, būtinas apibrėžtas kultūrinis kompetentingumas. Kiekvienu atveju galima pastebėti simptomus, susijusius su gamtos, sociumo ir individo pasauliais-kosmosais. Svarbu, kad įvairiose vietose ir įvairiais masteliais būtų pažinta kuo daugiau įvairesnio tipo apraiškų.

Su kiekviena iš archajinių stichijų (žemė, ugnis, vanduo ir oras) įvairiose kultūrose buvo siejamos tam tikros dvasios ar jų grupės. Minėtos keturios stichijos susijusios su pasaulio tvėrimo, tapsmo procesu, todėl jos nuolat privalo „budėti“, kad bet kada būtų galimi pasaulį tobulinantys pokyčiai. Tokių pokyčių metu svarbus ne tik visų sociumo narių dalyvavimas ir kūrybinis įnašas, bet taip pat ir mirusių protėvių ir sociumui palankių dvasių dalyvavimas.

Prie to pasaulio – kosmoso puoselėjimo prisideda visų stichijų atstovai: vandens telkiniai, tekantis vanduo, reljefo elementai, augalai, mineralai.

Julijano iš Aškelono miesto traktatas „Apie Palestinos įstatymą ir papročius“ – tai antikinės statybinės teisės dokumentas, parašytas IV a. Jis reglamentavo būtinybę statant pastatus garantuoti vizualinį ryšį su pamatiniais kraštovaizdžio elementais, netiesiogiai liudijančiais vizualinio kontakto su palankiomis dvasiomis (tiksliau, su kosmoso zonomis) galimybę. Keturi traktato skyriai net pavadinti pagal minėtas keturias archajines stichijas: žemė, ugnis, vanduo ir oras. Traktate nurodyta, kad statyti reikia įvertinant apopsijos dėsnį. Šis dėsnis apibrėžia tai, kokie objektai iš kokių vietų turi būti matomi[7]. Pagal šį dėsnį bet kuris miesto gyventojas gali uždrausti statybą kaimyniniame sklype, jeigu naujai statomas pastatas sutrikdys esamų gyvenamųjų namų vizualinius ryšius su reikšmingais aplinkos objektais: jūra, sodais, taip pat su reikšmingais statiniais ir paminklais, pastatytais dievybėms ar žymiems žmonėms[8].

Apopsijos reikalavimai, anot G. Alferovos, atsispindėjo ir rusiškojoje urbanistinėje teisėje. „Miestiškajame įstatyme“ keliami reikalavimai apie vaizdus, atsiveriančius iš tam tikrų miesto vietų, gatvių, aikščių, viešųjų laiptų. Kaip sektinas pavyzdys, kuriame tokie reikalavimai yra įgyvendinti, nurodytas Konstantinopolis[9]. Šiuo atžvilgiu įdomios lietuvio urbanistikos istoriko Kazimiero Šešelgio mintys apie tikėtiną rusiškųjų miestų planavimo tradicijų įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams[10]. Šešelgis nurodo, kad tos sąsajos dar nebuvo nagrinėtos. Šio straipsnio autoriaus nuomone, ta įtaka labiausiai juntama mažiausiai pertvarkų patyrusiame Vilniaus Užupyje.

Įvertinant Evgenijos Kiričenko svarstymus apie antikinės Graikijos architektūros tūrinės ir erdvinės kompozicijos principų apraiškas Vakarų Europos miestų vizualinėje struktūroje (greta romėniškų principų apraiškos plane[11]), galima teigti, kad apopsija – reikalavimas, kas iš kokių vietų turi matytis, galbūt kiek užslėptu, atvirai nereflektuojamu pavidalu figūravo ir Vakarų Europos miestuose.

Kuo įdomūs minėtieji senieji aplinkos tvarkymo teisiniai dokumentai šiuo metu? Visų pirma, jie svarbūs savo holistiniu pobūdžiu, kad pabrėžia bendradarbiavimą, organiškumu pagrįstą aplinkos plėtotę. Jie rodo, kaip derantis, nustatant abipuses sąlygas ir derinant interesus randamas visoms pusėms priimtinas sprendimas. Tokiuose dokumentuose labai ryškus lokaliųjų tikrinių aplinkybių, nustatytų pagal konkrečias susitariančių derybų dalyvių galimybes, svarbos pabrėžimas. Besimas Hakimas pabrėžia tokių dokumentų aktualumą šiais laikais, susiedamas jų nuostatas su darnios plėtros idėja: „Tai labai svarbu (angl. crucial) mums siekiant sėkmingos darnios plėtros mūsų miestuose ir užstatytoje aplinkoje.“[12]

Taigi genius loci apraiškos susijusios su pačiomis įvairiausiomis sferomis. Tai ir istoriniai ar mitologiniai personažai, tai ir ypatinga, konkrečiai vietai būdinga dvasinė atmosfera, kuri dažnai neapčiuopiama, tik ją pajusti, pagauti leidžia tam tikri stebimi simptomai – ankstesnių epochų pėdsakai, ypač tie, kurie aktualūs mums ir šiandien.

Šiuo metu daugeliu atvejų kalbant apie genius loci respektavimą kaip reikalavimai, pasiūlymai, pageidavimai neretai vardijami bendriniai daugeliui miestų tinkantys veiksniai, bruožai, ženklai, simptomai. Prie tokių bendrinių apibūdinimų kūrybinės inovacijos „nelimpa“, nes tokie determinantų apibūdinimai apsiriboja kategorijomis, neturinčiomis ryšio su kolektyvinės atminties, patirties ir kaitos laukais. Būtina išsiaiškinti konkrečių vietų genius loci apraiškų determinantus, kurie galėtų būti priimtini kūrybos psichologijos požiūriu, kad būtų galima leisti miesto dvasios požymiams (liudijantiems vietos originalumą, išskirtinumą pačiais įvairiausiais aspektais) reikštis kaip kūrybinio proceso, vykstančio architekto, urbanisto galvoje, katalizatoriams, kaip inovacijai būtinos kūrybinės abdukcijos skatintojams. Tai kartu leistų užtikrinti, kad genius loci determinantai, konceptiškai akceptuoti kūrybinių paieškų etape, įgyvendinus projektą bus „įsodinti“ į miesto fizinį audinį ir tada skatins vietos dvasios pajautimą natūroje.

Kokios dabartinės urbanistinio reglamentavimo bėdos ir galimybės

Šiuo metu genius loci tyrimai užsklęsti teoretikų ceche. Jų įdirbis į miesto tvarkymo problemų praktinį lauką nepatenka. Tam trukdo ir teisinių dokumentų, reguliuojančių informacinį projektavimo aprūpinimą, trūkumai. Būtina siekti, kad praktinių problemų lauke atsirastų galimybės operuoti duomenimis apie vietą kuriančius veiksnius, į juos gilintis, juos apibūdinti praktiniams svarstymams įgyvendinti reikalingu pavidalu.

Genius loci respektavimo problema dėl didėjančio investicijų didžiųjų miestų centruose masto šiuo metu Lietuvoje tampa labai aktuali. Kartais teigiama, kad rinkos sąlygomis miestas vargu ar gali turėti globalią kompozicinę idėją. Manome, kad viskas priklauso nuo „optikos“ – nuo to, kaip į globalią miesto kompozicinę idėją pažiūrėsime. Iškelsime mintį, kad galimas toks miesto kompozicinės idėjos kodinis užrašymas, kuris netrukdytų plėtrai ir investicijoms. Bet kurio veiklos reglamentavimo kodavimo pagrindas yra aprašymo metakalba. Tai pagalbinė techninė kalba, kuria aprašomos socialinės normos ir jų laikymosi tvarka. (Bendruoju atveju metakalba – tai kalba, kuria kalbama apie kitą kalbą.) Būdama kodavimo pagrindu ji skatina veikimą remiantis tuo kodu. Kai metakalba yra uždara, ji, siekdama, kad ja aprašoma formali struktūra išliktų tapati sau, ignoruos ateities konjunktūrą – nebus galimas dialogas su nežinomais impulsais, todėl veiksmų plotmėje struktūra de facto bus griaunama. Tokios uždaros metakalbos esmė ta, kad pranešimo aktas traktuojamas kaip nepriklausomas nuo suvokimo (stebėjimo) akto. Kito tipo metakalboje – aplinkybėms kontekstiškai atviroje metakalboje – pranešimo aktas suponuoja glaudų sąryšį su suvokimo (stebėjimo) aktu, pranešimas apeliuoja į situaciją kaip į produkuojančio pranešimą ir jį priimančio adresato bendrą patirtį. Todėl perduodant pranešimą svarbiausias tampa ne detalus jo turinio susiejimas su tikrove, o atodairos mechanizmas, leidžiantis pranešimo perdavėjui nustatyti tokį ryšį su adresatu, kokio reikia konkrečioje situacijoje. Kietos, uždaros metakalbos pavyzdys yra tiesioginis direktyvinis reikalavimas statyti ką nors konkrečioje vietoje, to nemotyvuojant. Mes teigiame, kad tinkamai parinkus metakalbą, užtikrinančią atodairą, perstruktūravimą, galimas ir konjunktūrinių impulsų modifikavimas tokiu pavidalu, kuris būtų suderintas su visų subjektų (įskaitant vietovės dvasią) interesais. Sąlygiškai vadinsime vieną iš jų atodairos metakalba, kitą – direktyvine metakalba.

Atodairos metakalba subjektų, potencialiai galinčių sąveikauti, santykius aprašo „išorinio“ subjektams modelio kategorijomis, t. y. tokiomis kategorijomis, kurios nepriklauso tik atskirų subjektų ar atskirų jų grupių kognityvinei sričiai. Tokia metakalba operuoja potencialo plotmėje – galimybių ir sąlygų. Vien sąveikos fakto galimybės ir naujas problemos persvarstymas gaunant papildomos netikėtos informacijos yra labai svarbu. Bet tai įmanoma tik tada, kai reglamentavimas pagrįstas atodairos metakalba. Direktyvinė metakalba, pristatanti atsietas schemas, socialinės sąveikos galimybių nesvarsto ir jų nenumato, taip pat nesvarsto ir nenumato tokių schemų modifikavimo, tai reglamentuojama „tiesiogiai“. Tai yra aiški („ontologiškai kieta“) nuoroda, kas turi būti padaryta ar išsaugota. Papildoma informacija (tiek dabar žinoma, bet laiku ar dar neįvertinta, tiek ir ateityje paaiškėsianti) apie esmines objekto savybes nėra pageidaujama.

Tad kokio tipo metakalba figūruoja urbanistinį planavimą reglamentuojančiuose dokumentuose? Įvairių teisinių dokumentų analizė parodė, kad lemiamą vaidmenį atlieka direktyvinė metakalba. Teritorinių reglamentų rengimo mechanizmas, operuojant direktyvine metakalba, neleidžia užtikrinti lankstumo ir vietovės kultūrinio tapatumo respektavimo. Tapatumas (identitetas) ir „vizualinis identitetas“ šiuo metu apibrėžiami tiesiogiai ir tam tikros stebėtojų grupės kognityvinės srities kategorijomis (pavyzdžiui, kaip tai daroma Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų taisyklėse: „Identitetas – požymių, pagal kuriuos įmanoma nustatyti objekto tapatumą, atpažinti jo unikalius bruožus, visuma“, „Vizualinis identitetas – saugotina kitur nepasikartojanti istoriškai susiformavusi ar suformuota miesto gamtinių ir antropogeninių elementų visuma, kurianti vietovės individualų įvaizdį“), kyla grėsmė kad tos sąvokos praras savo kontūrus ir atsiras grėsmė pačiam respektavimui. Kodėl teigiame, kad čia taikytas „tiesioginis“ kodavimas? Dėl to, kad minimi „bruožai“, kurie padeda nustatyti identitetą, ir minima „elementų visuma, kurianti mentalinį vietovės įvaizdį“, yra konceptai, kurie figūruoja tiesiogine forma. Taigi tarsi savaime aišku kas yra identitetas tiek mūsų epochos žmonėms, tiek ir ateities kartoms. Bet nėra jokios galimos nuorodos – atodairos į vertybes, į kompozicinę idėją, kuri yra pagrindinis organizuojantis veiksnys.

Anot M. Mamardašvili, sąmonės ir būties tarpusavio santykiuose tiesioginis minties determinavimas negalimas. Tai gali būti atlikta tik per tarpininkaujančias grandis[13]. Tos tarpininkaujančios grandys yra tai, ką Mamardašvili vadina protingaisiais kūnais[14] (iš esmės tai savotiški supratimo „vienetai“, „įtaisai“, padedantys mums mąstyti, apsispręsti).

Apie tai, kad vietovės kultūrinio tapatumo aprašymas turi būti vykdomas netiesiogiai – apibrėžiant sąlygas tapsmo, o ne būties plotmėje – ir kad tam reikia „išorinių“ proceso modelių, šablonų, kurie gali būti interpretuojami vienodai visų proceso dalyvių (bet kurios epochos gyventojų), jau buvo nurodyta [15]. „Išorinio“ modelio esmė ta, kad jame figūruoja netiesioginis situacijos aprašymas atodairos metakalba. Jame figūruoja pagalbiniai kodai, kurių sistema išlieka nekintanti visais galimais atvejais. Tokius pagalbinius kodus (analogiškus natų sistemai muzikoje) geriau organizuoti pasitelkiant erdvinius, temporalinius bei lengvai identifikuojamus konceptinius vienetus.

Kokiu pavidalu pastatų statybos kodas, derantis su vietovės kultūriniu tapatumu, respektuojantis genius loci apraiškų būdus konkrečioje vietoje, galėtų būti išreikštas? Rengiant projektą  svarbu pasitikslinti, ar numatyti sprendiniai atitinka vietovės tapatumo kodą – genius loci determinantų rinkinį. Nes jeigu nebus atodairos į tapatumo kodą, tuomet kils grėsmė prarasti susiklosčiusį tapatumą. Šiuo atveju tapatumo kodu vadinu konceptinį konstruktą, kuris pristato „vietovės atmintį“, o veiklos plotmėje organizuoja ir orientuoja veiklą. (Iš esmės tai genius loci apraiškų tęstinumą užtikrinančių determinantų sistema, kuri redukuotu pavidalu reprezentuoja kultūrinę vietos atmintį.) Jei vietovės atmintis kodo vaidmenyje projekto rengimo procese neįvertinama, galimas vietovės kultūrinio tapatumo praradimas. Su genius loci apraiškų respektavimu sietina miesto ar atskirų jo vietų kompozicinė idėja.

Projektiniu lygmeniu („įstatymų vykdymo“ lygmeniu; „įstatymų leidimą“ atitiktų „kosminės harmonijos“ vizija paremta „miesto kompozicinė idėja“) pastatų vizualinis poveikis gali būti tikrinamas įvertinant tai, kas jiems leistina kompozicinėje idėjoje. Pastatų ir kitų miesto vizijos „personažų“, galinčių paveikti nusistovėjusias genius loci apraiškas, dalyvavimo „miesto scenoje“(pagal pasirinktą vaidmeninę struktūrą – viziją) laipsnį projekte galima rekursiškai užtikrinti reguliuojant matomumo tam tikrose situacijose faktą, taip pat ir matomumo laipsnį. Matomumo faktas ir laipsnis turi būti vizijoje apibrėžtas nurodant, iš kokių vietų tipų (nesiejant tai su konkrečiomis regyklomis) kokie personažai kokiu deriniu gali matytis bet kuriame „vizualiniame kadre“ (galbūt net įvertinant procentais vizualinio kadro ploto atžvilgiu). Taip genius loci apraiškos gali būti apsaugotos.

Galima kontūru apibrėžti vietas, iš kurių daugiau ar mažiau pastatai ar kiti aplinkos elementai gali matytis. Toks reguliavimas pagristas netiesioginiu argumentavimu. Tokio argumentavimo pagrindas – netiesiogiai užrašyta miesto kompozicinė idėja, „amžinąsias“ socialines bendruomenės vertybes, statusą pristatanti poziciniais kodais, kurie, kaip minėta, operuoja erdviniais (kur, kokia vieta, padėtis, atstumas), temporaliniais (nuo kada, iki kada) ir konceptiniais (kokie denotatai ir konotatai) parametrais. Dviejų pirmųjų tipų kodai lengvai atpažįstami, tačiau trečiojo tipo informacijai, pagrįstai konceptiniais parametrais, reikalingas apibrėžtas kultūrinis-ekologinis kompetentingumas. Tai susiję su anksčiau minėtų „protingųjų kūnų“ (anot M. Mamardašvili) atpažinimo galimybėmis.

Reikėtų nepainioti sąvokų „kompetencija“ ir „kompetentingumas“. Edukologai nurodo, kad kvalifikacija ir kompetencijos yra įgyjamos, o kompetentingumas – išvystomas[16]. Antruoju atveju lemiamą vaidmenį turi paties ugdomojo iniciatyva.

Architektūra kuriama remiantis prielaida, kad naudotojas yra įvaldęs tam tikras žinias. Būtent jas – iš anksto figūruojančias suvokėjo sąmonėje žinių atsargas, jų visumą – D. Lichačiovas, sekdamas J. Šreideriu, pradėjusiu vartoti tezauro terminą pasaulio modeliui apibrėžti, vadina „idėjų tezauru“[17]. Kuo labiau išvystytas suvokėjo kultūrinis kompetentingumas ir tezauras daugiamatiškesnis, tuo gilesnis estetinis išgyvenimas. Visiškai kitaip nutapytą peizažą suvoks išsilavinęs žmogus negu tas, kuris tame tematys 40 kubinių metrų medienos („Žodžiu, viename paveiksle puikus sausas beržynėlis – koks keturiasdešimt metrų sausų beržinių malkų, o kitame, atsiprašant, paprastas vanduo.“[18]) Beje, antrasis minimas paveikslas su „vandeniu“– tai Ivano Aivazovskio marinistinis šedevras.

Tai, kaip mes matome aplinką, priklauso nuo mūsų viduje esančio pasaulio modelio – tezauro. Būtent jis padeda aplinkoje esančiuose architektūriniuose kūriniuose įžvelgti netikėtų prasmių. Žinios apie kultūros paveldo objektą, apie genius loci apraiškas, t. y. savotiškas tezauras (objekto ar tam tikros miesto vietos „pasaulio modelis“), gali būti išreikštos implicitiškai (D. Lichačiovo minimas atvejis – kai pasaulio modelis figūruoja stebėtojo sąmonėje) arba eksplicitiškai (kaip teisės aktas, žinynas, aiškinamasis žodynas arba kompiuterinė intelektinė sistema).

Genius loci apraiškas liudijantys simptomai tai denotacinių ir konotacinių semantinių vienetų deriniai. Eksplicitiniu pavidalu kartu turi būti pateikiamos vietų ir su jomis susijusių objektų tiek denotacinės, tiek konotacinės objektų charakteristikos. Ir denotacinėms, ir konotacinėms charakteristikoms turi būti suteiktas teisinis statusas. Tinkamai parengti kompetentingi projektuotojai, spręsdami kūrybinius uždavinius, pajėgs kūrybiškai interpretuoti norminius reikalavimus pasitelkdami ir savo vidinį tezaurą. Deja, dėl to, kad mūsų sąmonėje vyrauja klasikinio racionalumo nuostatos, negalime pasiekti, kad konotacijos patektų į vertingų objektų aprašus, į teritorijų tvarkymo reglamentus, o kartu ir genius loci apraiškų puoselėjimo lauką. Anot M. Mamardašvilio, klasikiniam racionalumui būdingas erdviškumo principas, t. y. dalyko visiško artikuliavimo į išorę (prieinamo išoriniam stebėjimui) reikalavimas kaip sąlyga to, ką mes apskritai galime apie jį žinoti; reiškinių stebėjimo aktas, esą, nekeičia esmės[19]. Tad nevalingai esame priversti telktis objektų aprašams direktyvinę metakalbą. Tokį dalyko visiško artikuliavimo išorėn reikalavimą, erdviškumo principo pasireiškimą architektūroje regime, kai, aptariant objektų vertę, naudą, galimas paskirtis, nematoma reikalo atsižvelgti į kultūrinį objekto funkcionavimo kontekstą.

Ch. Jencksas aiškina, kad objektas, kuris, mūsų supratimu, dėl savo akivaizdumo turėtų iki galo įkūnyti funkcionalistinę doktriną „forma seka funkciją“, neretai gali būti tinkamas ir paskirtims, kurių neįsivaizdavome. Pavyzdžiui, pietinėje Italijoje kai kurie gyventojai naudojo tualeto unitazą vynuogėms plauti, o šiaurinės Graikijos kaimiečiai – kaip ugniakurą[20]. Tai, kad forma neišvengiamai diktuoja funkciją, manė ir tokie šiuolaikinės architektūros teoretikai, kaip Johnas Simondsas ir Kevinas Lynchas. Simondsas teigė, kad vos tik pažvelgęs į pastatą iš jo pavidalo žmogus atpažins pastato funkciją[21]. Lynchas[22] pastaruoju metu kritikuojamas dėl to, kad jis miesto įvaizdžio aprašyme apsiriboja išimtinai denotaciniu komunikacijos lygmeniu (priminsime penkis, jo nuomone, reikšmingus įvaizdžiui kurti aplinkos elementų tipus – keliai, ribos, rajonai, mazgai ir orientyrai), ignoruodamas konotacines reikšmes, susijusias su miesto formomis. Kritikai aiškina, kad miesto struktūros dažnai tampa atpažįstamos būtent dėl to, kad greta funkcinių reikšmių jos turi ir simbolines reikšmes[23]. Pabrėšime, kad nuostata, jog forma neišvengiamai atspindi funkciją, sietina su minėtuoju klasikiniam racionalumui būdingu visiško „atvertumo išorėn“ sindromu, su formos „savaime suprantamumu“, nesuvokiant, kad suvokimui, atpažinimui svarbūs kultūrinio konteksto duomenys.

Tokį erdviškumo principo pasireiškimą architektų mentalitete liudija tai, kad: 1) kontekstas urbanistikoje dažnai suprantamas kaip artimiausi pastatai; 2) kultūros paveldo objekto vertingosiomis savybėmis laikomi fiziniai pastato elementai; 3) sakoma, „kam ta lyginamoji kraštovaizdžio analizė, jei viskas ir taip matoma žemėlapyje“.

Vadinasi, teisės aktuose svarbu duomenis surašyti taip, kad, rengiant projektą, galima būtų suvokti aktualų kontekstą; būtent tie duomenys apie kontekstą gali labai praversti analitinio stebėjimo metu ir rengiant projektą. Toks užrašymas neturi būti absoliutus (kas būdinga direktyvinei metakalbai), o lankstus, dinamiškas, operuojant atodairos metakalba. Tik taip galima išsiaiškinti genius loci determinuojančius veiksnius.

Direktyvinei metakalbai būdinga operuoti problemiškai neorientuotomis klasifikacinėmis schemomis, kurios tėra atsieta teorija, neleidžianti suvokti reikšmingų projektavimo praktikai galimybių. Ortodoksalūs psichologai mano, kad objektai susideda iš savo savybių. Gi Jamesas Gibsonas teigia, kad „kai mes žiūrime į objektus, regime jų teikiamas galimybes, o ne savybes“[24]. „Galimybė yra invariantinis kintamųjų derinys <…>. Reikšmė, susijusi su galimybėmis, pastebima pirmiau, negu bus suvokta medžiaga ir paviršius, spalva ir forma. Gibsonas teigia, kad galimybių suvokimas nesuponuoja objektų klasifikavimo.“[25]

Architektūrinių objektų aprašyme būtina suartinti formą ir turinį, nes tyrimai, gvildenantys vien formos, stiliaus, autorių asmenybės niuansus, yra tik dalis – tik parengiamoji, tik būties plotmėje figūruojanti kultūros tyrimų dalis; tai kultūra siaurąja prasme. Kultūra plačiąja prasme reiškiasi tik ten, kur atskleidžiami tapsmo ypatumai. Tai meno kūrinio įprasminimas kultūrinių idėjų fone.

Susipažinę su pastarųjų metų kultūros paveldo vertinimo metodologinėmis tendencijomis[26], galime teigti, kad tarp stebėjimo ir vertinimo procese dalyvaujančių aktantų aplinkos ar joje esančių objektų subjektiškumas vis dar nefigūruoja, kad kultūrinės idėjos suvokiamos ne tapsmo instrumentinėje plotmėje (kas natūraliai sietina su archetipais, su kitais kolektyvinės psichologijos konstruktais), o tik konkrečios užsklęstos laike „būties“ plotmėje (apie to kliūtis vietovės kultūrinio tapatumo respektavimui žr. kitą autoriaus straipsnį[27]). Genius loci apibūdinti rinkinio autoriai telkiasi individo psichologijos kategorijas, kurios suponuoja labai siaurą kognityvinę sritį, todėl duomenys apie tai negali būti komunikuojami projektuotojų bendrijai ar apipavidalinami teisės aktuose. Visa tai liudija apie ganėtinas objektyvizmo, tiesiogiai sietino su kritikuotu klasikinio pasaulėvaizdžiu, apraiškas.

Kitas svarbus aspektas – estetiniai išgyvenimai. Tam, kas žino apie architektūriniame kūrinyje įkūnytas kultūrines idėjas (t. y. kurio kompetentingumas ir tezauras labiau išlavintas), bus daugiau peno estetiniams išgyvenimams. Tai susiję su estetinės patirties atvirumu, kai konotacijos sužadina ikirefleksinį – daugiamatį su objektu susijusių vaizdinių struktūros suvokimą ir skatina estetikoje žinomą katarsį (apsivalymą). Tai natūraliai vyksta, kai stebintis objektą subjektas jau iš anksčiau yra įgijęs papildomų žinių, kurios modifikuoja jo vertybių modelį. Neturintiems tokių žinių, bet savo veikla galintiems turėti įtakos tvarkomo objekto elementų išlikimui ar jų transformacijai, o kartu ir kultūrinių idėjų, kurias įkūnija objektas, spektro modifikacijai, minėtos žinios turi būti prieinamos eksplicitiškai – išorinio teksto (aprašo) pavidalu.

Teisės aktai apibrėžia santykius. Santykiai gali figūruoti ne tik kaip socialine-kultūrine atmintimi paženklinti santykiai tarp subjektų įprastine prasme, bet ir santykiai su specifiniais subjektais, tokiais kaip vietovėje ar architektūriniame kūrinyje įkūnytas istoriškai susiklostęs subjektiškumas.

Vadinamasis apopsijos (kas iš kur turi arba neturi būti matoma) principas ir kiti antikos laikotarpiu Viduržemio jūros regione susiformavę aplinkos formavimo principai, determinuojantys projektavimą visų pirma atsižvelgiant į vietos ypatybes ir įvertinant susiklosčiusią vietovėje bei sociokultūrinių veiksnių pagrindu perimtiną subjektinių santykių struktūrą (kaip subjektai figūruoja vieta, joje esantys objektai, dievybės, globojančios vietas ir objektus, su tomis dievybėmis susiję simboliai), atsispindėjo antikinėje urbanistinėje teisėje[28].

Taigi teisės aktų analizė liudija, kad paveldo objektų vertinimo metodologija atribota nuo dinamiško, rekursinio objektų vertės nustatymo ir prieštarauja šiuolaikiniams metodologiniams principams[29].

Reglamento teiginius geriau grįsti paprastesne, ne psichologizuota logika – tiesiog apibrėžiant reikšmingus objektų tipus ir visais aktualiais struktūriniais masteliais (t. y. įvertinant erdvių įvairovę, jų dydžio skirtumus) apibrėžiant jų vaidmens respektavimą, poziciškai įvertinant darbines kiekvieno mastelio kategorijų ribas. Visais laikais buvo stengiamasi demonstruoti tai, kas reikšmingiausia, – visuomenei ir svečiams buvo demonstruojami reikšmingiausi objektai; jie turėjo vizualinio poveikio aplinkoje didžiausias matomumo galimybes (buvo matomi didesnio žmonių skaičiaus ir ilgesnį laiką). Tad reglamentas turi nurodyti objektų tipus, kuriems tam tikrose situacijose turi būti užtikrinamas apibrėžtas matomumo laipsnis. Tokia logika bus suprantama bet kurio laikotarpio ir bet kurios kultūros žmonėms. Taip poziciškai netiesiogiai paprastai užkoduojama informacija apie vertybes, taip gali būti pristatoma ir kompozicinė idėja. Taip turėtų būti demonstruojami ir genius loci įtvirtinantys simptomai.

Istorinė patirtis leidžia teigti, kad vertybės mieste (o jas metaforiškai galime sieti su įvairiausių egzistenciškai svarbių genius loci apraiškų puoselėjimu; kur kokios apraiškos aktualu, nustatoma vietos semantiniais ir fenomenologiniais tyrimais) kaip miesto kompozicinės idėjos komponentai netiesiogiai gali būti išreikštos situaciškai per fiziškai akceptuojamas reikšmes, aprašomas remiantis „niekam nepriklausančia“ notifikacija. Pabrėžiame – ne „vizualiai“, nes vizualinis pradas čia antstatinis. Jei projekte nebus perteikta tam tikra situacija, kur poziciškai (per erdvinius, temporalinius, tematiškai apibrėžtus konceptinius momentus) atsiranda galimybė reikštis pamatinę kompozicinę idėją pristatančioms vertybėms, nebus ir galimybės vizualiai tai stebėti, stoti akistaton su visomis kontempliuojant netikėtai išryškėjančiomis teigiamybėmis ar neigiamybėmis.

Operavimas procesiškai neverifikuojamais teoriniais modeliais, kuriuose morfologinės savybės pristatomos kategorijomis, priklausančiomis tik tam tikros stebėtojų grupės kognityvinei sričiai, skatina dogmatinio pobūdžio sprendimus. Reikia siekti, kad miesto kūrimo procese būtų kuo daugiau socialinės atodairos taškų, kuriuose, gavus naujos aktualios informacijos, būtų įmanomas lankstus rekursinis (kai „grįžtant“ atgal peržiūrimos ne tik priemonės, bet net ir patys tikslai, jei laiku paaiškėja, kad jie neatitinka netiesiogiai užfiksuotos kompozicinės idėjos) sumanymo perstruktūravimas. Kol kas tokių atodairos visapusiško žingsnių permąstymo visumos kontekste taškų mūsų teritorinio planavimo praktikoje nėra daug. Ir tos galimybės dažnai tinkamai neišnaudojamos dėl informacinio aprūpinimo nelankstumo. Tikėtina, kad, Lietuvai tampant teisine valstybe, teritorinio planavimo srityje atsiras vis daugiau atodairos taškų ir juos užtikrinančių mechanizmų.

Šiame kontekste kyla klausimas – o ką gi apskritai turi fiksuoti teritorinio planavimo dokumentai? Juose reikia fiksuoti tik faktus (siekiant įvertinti, ar jie atitinka kodus – taisykles, norint matyti nuosavybės subjektus) ir vietovei aktualius įvairaus taksonominio radiuso potencialus. Būtina operuoti visa informacija apie vietovę lanksčiu „daugiatikslio kadastro“ principu. Planai turi tarnauti „potencialams pristatyti“ ir prireikus galimų sprendinių „vizualizacijai“, o iš esmės – atitikimo kodams rekursiniam tikrinimui. Kaip potencialai gali būti vaizduojamos ir apibrėžto tipo objektų galimų statybų zonos. Daugiatikslis skaitmeninis kadastras leidžia vykdyti ir efektyvų monitoringą (bet ne vien ūkinį, svarbų užsakovams, o ir pasekmių – svarbų bendruomenei). Kodų, išreiškiamų potencialais, spektras turėtų būti platus – nuo aktualizuojamų tam tikrais atvejais apsaugos ir kitokių zonų iki bendruomenei reikšmingų kosminės harmonijos reikalavimų, netiesiogiai pristatančių ir miesto kompozicinę idėją, pagrįstą atitinkamomis vertybėmis. Šiuo metu teritorinis planavimas dažnai remiasi potencialų apibendrinimu, kada kai kurie reikšmingi potencialai vėliau nebefigūruoja, jais nebegalima operuoti rekursiškai.

Šiuo metu urbanistinis reglamentavimas remiasi vidiniais psichologizuotais procesiškai neverifikuojamais teoriniais modeliais, pagrįstais direktyvine metakalba. Direktyvine metakalba išreikšta kompozicinė vizija neleidžia užtikrinti reikiamos atodairos laipsnio – nei su naujai išryškėjusiomis aplinkybėmis, nei su istorine vietovės atmintimi, pasižymi dogmatiškumu, nes yra nelanksti tapsmo plotmėje, nepajėgi reaguoti į projektavimo proceso aplinkybių pokyčius. Vietovės tapatumas – ir kartu genius loci apraiškos – tokioje metakalboje traktuojamas vienpusiškai – tik dabarties subjektų vizijos pagrindu.

Dėl tokios metakalbos uždarumo žinios, kurios turi orientuoti veiklą, negali būti orientyrais vietovės kultūrinio tapatumo respektavimo plotmėje, jos negali figūruoti kaip tapatumo, kaip genius loci apraiškų determinantai – simptomai. Tikslinga orientuotis į tokias žinių, reikalingų projektams rengti, reprezentavimo sistemas (teisinius dokumentus), kurios remiasi išoriniais aprašymo modeliais, susijusiais su viso vietos raidos proceso kontekstu, o ne su atskiru jo segmentu, ir kurie dėl to išlieka atviri netikėtos atodairos atvejui.

Orientuojanti kompozicinė idėja (kosminės harmonijos idėja) turi būti apibrėžta už projekto rengimo erdvės, ir tai yra strateginė vizija, apibrėžta ne tiek vienų projektuotojų ir jų užsakovų (nes tai ne „įstatymų vykdymo“, kodo apraiškos plotmė), o kiek bendruomenės ir jos atstovų kompetencijos erdvėje (nes tai įstatymų leidimo, kodo plotmė).

Tai kaip su tuo „Paupiu“?

Apie „Skaiteks“ gamyklos Vilniaus Paupio rajone teritorijos konversinio planavimo problemas rašiau 2013 metų pradžioje[30]. Rašiau, kad tai, jog miestų praeitis nesuvokiama kaip subjektiškumas, neretai matome stebėdami šiuolaikinių architektų darbus. Jie negali pažiūrėti į vietovę akimis tų, kurie čia gyveno, čia statė. Kitų akimis gali pažiūrėti tik empatiškas žmogus, gebantis įsijausti į kito padėtį, įvertinti tai, ką jis sako. Istorinė aplinka kaip specifinis subjektiškumas mums šneka joje įkūnytomis kultūrinėmis idėjomis, kultūriniais archetipais. Pateikiau Vilniaus „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių T-4 kvartalo detaliojo plano“ (įmonė „Vilniaus planas“, 2012, proj. vad. A. Alūzienė, arch. M. Pakalnis) projekto vertinimą. Akcentavau, kad šis detalusis planas yra simptominis, jame atsispindi šiuo metu mūsų miestuose vykdomos urbanistinės renovacijos teorija ir praktika.

Pabrėžiau, kad detaliojo plano sprendinių rengėjai operuoja bendriniais, universaliais teiginiais, kurie nedemonstruoja sąsajų su tikriniais – aktualiais tam tikrai vietai – kultūriniais kodais ir kontekstais. Pasigilinęs į vietos genius loci apraiškas, nurodžiau, kad ir be nuodugnesnės analizės aiškūs kai kurie pagrindiniai su šia vieta susiję konceptai. Vietovėje žymios sąsajos su „transformavimu“, „kūrimu“. Ši vietovė – tai riba, tai tarsi vartai tarp dviejų pasaulių (Vilniaus miesto ir „užmiesčio“). Transformacinis gamybinis aspektas ryškus: „srauni upė“, su ja susiję konceptai – „žuvies gaudymas“, „žuvies perdirbimas“. Transformacijos susijusios ir su „ugdymu“ (amatų mokykla XX a.; prieš tai amatininkai – „transformuotojai“, kurių dirbtuvėse yra vandens malūnų sukami mechanizmai, judinami kanalu atitekančio vandens). Su transformacijos tema sietinas ir daržininkystės ūkis (sodinukų auginimas).

Tad galime teigti, kad ši vietovė tai tarpinis – mediacinis Vilniaus lokusas. Transformaciniai ir mediaciniai aspektai lydi šią vietovę visą istorinį laikotarpį. Visų pirma, transformacinis aspektas susijęs su Vilnelės upe, su jos vaidmeniu įkuriant Vilniaus miestą. Anot Vladimiro Toporovo, Vilnelė sietina su gyvatės mitologema. Vilnelė – gyvatė (pavojus, grėsmė), po Perkūno žaibų apvaloma ir jau atstovauja nebe chtoniniam pradui, o tampa kultūros elementu ir bendruomenės klestėjimo garantu[31]. Ši Vilnelės upės reikšmė buvo labai svarbi Vilniaus kaip sostinės sukūrimui. Kita šios upės reikšmė – kelias į anapus, į kitą pasaulį. Tame irgi ryškus transformacinis momentas.

Su upės tėkme ir srautu sietina elektros srovės semantika. Čia 1949–2003 m. veikė Vilniaus elektros skaitiklių gamykla. Skaitikliai – transformacinių procesų pokyčių matavimo prietaisai.

Išvardytų vaizdinių sąrašą galėtų papildyti ir kiti, kurie atsirastų atlikus nuoseklesnę analizę, įvertinus visos teritorijos, kurioje numatyta konversija, kultūrinį mitologinį potencialą, nekalbant apie visą Vilniaus senamiestį, ar net visą Vilnių. Analizės metu nustatyti vaizdiniai kaip konotacijos, atliekančios genius loci apraiškų simptomų paskirtį, galėjo būti nurodytos planuojamos teritorijos reglamente ir priskirtos vienai ar kitai konkrečiai vietai.

Parengtame detaliajame plane vardijamos kvartalo ypatybės yra trivialios („perimetriniam užstatymui artimos užstatymo struktūros“, „smulkesnis užstatymas krantinėje“, „aiškiai skaitomos viešos erdvės – gatvės aikštė, krantinė, skveras“, „uždaros ir pusiau uždaros kiemų erdvės“, „uždari ir pusiau uždari vidiniai kiemai“, „senamiesčiui būdingų kiemų struktūra“, „perimetrinis ir miesto vilų principai“) – jos tinka kone visiems europietiškiems miestams. Tai jokiu būdu negali būti siejama su „Skaiteks“ gamyklos teritorijos genius loci.

Kai urbanistinės renovacijos planuose dominuoja bendrinio pobūdžio universalūs teiginiai, jie įtvirtina tiesioginį reglamentavimą, blokuojantį architektams galimybę kūrybinio akto metu pasinaudoti asmeninio egzistencinio suvokimo privalumais ir sukurti kūrinius, kurie derėtų su vietos genius loci ir kartu būtų originalūs meniniu-estetiniu požiūriu.

Vietinių genius loci apraiškų („Skaiteks“ pasaulio atveju tai būtų mediacinio, gamybinio, transformacinio aspekto respektavimas) ignoravimas neatitinka darnios plėtros principų. Iš esmės darni plėtra – tai įvairių subjektiškumų interesų suderinimas. O ankstesnių kartų subjektiškumo įsikūnijimas matomas genius loci apraiškose – tai, ką žmonės anksčiau, kūrė, ką veikė, kaip gyveno.

Tai, kad „Skaiteks“ teritorijos projektas („Projektas Paupys 4“), kaip ilgalaikio projekto „Architektūros parkas“ dalis, sulaukė straipsnio pradžioje minimų pritarimų, neturėtų stebinti. Šiuo metu specialistų bendrijoje susiduriame su rimtomis kultūros paveldo suvokimo problemomis.

Pasitelkę produktyvaus mąstymo kultūros kriterijus, kur proto lankstumas apibrėžiamas kaip vienas iš esminių protingos veiklos komponentų, galime daryti išvadą, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas parengtas neprotingai. Kitaip ir negali būti, jei operuojama absoliučiais, beapeliaciniais teiginiais, jeigu nėra atodairos į kultūrinį kontekstą, neįvertinama sociokultūrinė atmintis (su objektais susijusios kultūrinės idėjos, konotacijos), o veikiama tik dabarties interesų lauke. Kartu pasigilinę į reglamentuojantiems dokumentams rengti pasitelkiamų specialistų kompetentingumo laipsnį, matome, kad tuos dokumentus rengia nekompetentingi specialistai, kurie taiko paviršutiniškas aprašymo kategorijas, neatsižvelgia į tinklinį žinių pobūdį, jų siūlomos aprašymo schemos perdėm teorinės, negilios, jie operuoja praktinėms problemoms spręsti netinkamomis klasifikacijomis, jie perdėm imlūs „inertiškoms“, o ne „sąlygoms jautrioms“ žinioms[32].

Viena iš ypač opių problemų yra edukacijos plotmė. Architektų švietimo sistemoje reikia atsisakyti klasikinio racionalumo principų, ugdant specialistus mokyti dirbti ne su „inertiškomis žiniomis“, o su „sąlygoms jautriomis“ žiniomis. Taip pat ugdymo procese svarbu sustiprinti kompetentingumą veikti pagal produktyvios veiklos kriterijus, kur svarbią vietą užima refleksija, padedanti geriau suvokti duomenų reikšmę įvairiuose (tiek istoriniuose, tiek šiandieniuose) sociokultūriškai reikšminguose kontekstuose. Specialistų bendruomenei tai leistų suvokti, kad reglamentuojančius teisės aktus būtina rengti operuojant atodairos metakalba, taip pat sumažėtų ekspertavimo poreikis. Visa tai savo ruožtu leistų architektams dirbti kūrybingiau, tinkamai naudojantis savo egzistencine patirtimi.

Grįžtant prie Paupio vizijų, manau, mano 2013 m. pacituota M. Heideggerio ir F. Nyčės mintis, kad „dykuma plečiasi“, lieka aktuali ir šiandien…

Literatūra

1. Алферова Гали В., „Кормчая книга как ценнейший источник древнерусского градостроительного законодательства“, in: Византийский временник 35, 1973, p. 195–220.
2. Gibson James, The ecological aproach to visual perception, New York: Psychology Press, Taylor & Francis Group, 1986, 332 p.
3. Gottdiener Mark, Lagopoulos Alexandros, The city and the sign: An introduction to urban semiotics, New York: Columbia university press, 1986, 344 p.
4. Hakim Besim S., „Mediterranean urban and building codes: origins, content, impact, and lessons“, in: Urban design 13, 2008, p. 21–40.
5. Jencks Charles, „The Architectural Sign“, in: Signs, Symbols, and Architecture, Chichester, New York, Brisbane, Toronto: John Wiley & Sons, 1980, p. 94–95.
6. Кириченко Евгения И., „Пространственно-временные характеристики в русской архитектуре середины и второй половины XIX в.“, in: Типология русского реализма второй половины XIX века. Москва: Наука, 1979, p. 286–351.
7. Kozljanic Robert Josef, „Genius loci and the numen of a place. A mytho-phenomenological approach to the archaic“, in: Archaic: the past in the present, Edited by Paul Bishop. New York: Routledge, 2011, p. 69–92.
8. Лихачев Дмитрий, К семантике садово-парковых стилей: Сад как текст, Москва: «Согласие», ОАО Типография «Новости», 1998, 356 c.
9. Lynch Kevin, The image of the city, Cambridge: The Technology Press & Harward University Press, 1960, 194 p.
10. Мамардашвили Мераб, Классический и неклассический идеалы рациональности, Москва: Логос, 2004, 237 c.
11. Мераб Мардашвили, Лекции по античной философии, Санкт-Петербург: Азбука, Азбука-Аттикус, 2012, 317 c.
12. Paupio projektas Vilniuje – palaimintas, in: Made in Vilnius – Vilniaus naujienų dienoraštis, gyvenimas, stilius, žmonės, renginiai, [interaktyvus], [paskelbta 2013-07-11], [žiūrėta 2018-10-05], http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/paupio-projektas-vilniuje-palaimintas/i/
13. Petrušonis Vytautas, „Harmoningos architektūrinės aplinkos kūrimo teisinės prielaidos“, in: Architektūros kokybės kriterijai (ser. Architektūra: Objektai ir kontekstai, 1). Vilnius: Technika, 2015, p. 78–96.
14. Petrušonis Vytautas, „Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste“, in: Urbanistika ir architektūra 36(1), 2012, p. 1–8.
15. Petrušonis Vytautas, „Reglamentavimas ir (ar) ekspertavimas“, in: Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės, Vilnius: Technika, 2017, p. 9–24.
16. Petrušonis Vytautas, „Urbanistinė renovacija ir kultūriniai archetipai“, in: Spec.lt, [interaktyvus], [2013-01-04], [žiūrėta 2018-10-05], https://www.spec.lt/straipsniai/urbanistine-renovacija-ir-kulturiniai-archetipai
17. Petrušonis Vytautas, „Vietovės kultūrinio tapatumo semantinio modelio struktūra“, in: Urbanistika ir architektūra, t. XXVII, Nr. 3. Vilnius: Technika, 2003, p. 99–110.
18. Simonds John O., Landscape and architecture, Columbus: McGraw-Hill Education, 1961, 384 p.
19. Сюзюмов Михаил Я., „О трактате Юлиана Аскалонита“, in: Сюзюмов, М. Я. Византийские этюды. Екатеринбург: Изд-во Уральского университета, 2002, p. 38–54.
20. Šešelgis Kazimieras, Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 157 p.
21. Szmygin Bogusław (ed.), How to assess built heritage? Assumptions, methodologies, examples of heritage assessment systems, Florence – Lublin: International Scientific Committee for Theory and Philosophy of Conservation and Restoration ICOMOS, Romualdo Del Bianco Foundatione, Lublin University of Technology, 2015, 265 p.
22. Toporovas Vladimiras, „Vilnius, Wilno, Вильна: miestas ir mitas“, in: Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p. 35–98.
23. Tūtlys Vidmantas, Kaminskienė Lina, Paleičikas Gintaras, Kompetencijų vertinimo užduočių sudarymo metodika, Vilnius: Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras. 89 p. [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2017-07-12]. Prieiga per internetą: <http://www.kpmpc.lt/kpmpc/wp-content/uploads/akreditacija/Kompetenciju_vertinimo_uzduociu_sudarymo_metodika.pdf >.
24. Зощенко Михаил, Преступление и наказание, комедия в одном действии, 1940.

Išnašos

[1] Paupio projektas Vilniuje – palaimintas, in: Made in Vilnius – Vilniaus naujienų dienoraštis, gyvenimas, stilius, žmonės, renginiai [interaktyvus], [paskelbta 2013-07-11], [žiūrėta 2018-10-05], http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/paupio-projektas-vilniuje-palaimintas/i/

[2] Konferencija „Architektūros kokybė: konteksto svarba“, 2018 spalio 1 d.

[3] Robert Josef Kozljanic, „Genius loci and the numen of a place. A mytho-phenomenological approach to the archaic“, in: Archaic: the past in the present, Edited by Paul Bishop. New York: Routledge, 2011, p. 69–92 (čia p. 69).

[4] Ibid., p. 70.

[5] Ibid., p. 77.

[6] Ibid., p. 79.

[7] Михаил Я. Сюзюмов, „О трактате Юлиана Аскалонита“, in: Сюзюмов, М. Я. Византийские этюды. Екатеринбург: Изд-во Уральского университета, 2002, с. 38–54.

[8] Гали В. Алферова, „Кормчая книга как ценнейший источник древнерусского градостроительного законодательства“, in: Византийский временник 35, 1973, с. 195–220.

[9] Ibid., с. 197.

[10] Kazimieras Šešelgis, Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 31.

[11] Евгения И. Кириченко, „Пространственно-временные характеристики в русской архитектуре середины и второй половины XIX в.“, in: Типология русского реализма второй половины XIX века. Москва: Наука, 1979, c. 286–351.

[12] Besim S. Hakim, „Mediterranean urban and building codes: origins, content, impact, and lessons“, in: Urban design 13, 2008, p. 21–40.

[13] Мераб Мамардашвили, Классический и неклассический идеалы рациональности, Москва: Логос, 2004.

[14] Мераб Мардашвили, Лекции по античной философии, Санкт-Петербург: Азбука, Азбука-Аттикус, 2012.

[15] Vytautas Petrušonis, „Vietovės kultūrinio tapatumo semantinio modelio struktūra“, in: Urbanistika ir architektūra, t. XXVII, Nr. 3. Vilnius: Technika, 2003, p. 99–110.

[16] Vidmantas Tūtlys, Lina Kaminskienė, Gintaras Pileičikas, Kompetencijų vertinimo užduočių sudarymo metodika, Vilnius: Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras. 89 p. [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2017-07-12]. Prieiga per internetą: <http://www.kpmpc.lt/kpmpc/wp-content/uploads/akreditacija/Kompetenciju_vertinimo_uzduociu_sudarymo_metodika.pdf >.

[17] Дмитрий Лихачев, К семантике садово-парковых стилей: Сад как текст, Москва: «Согласие», ОАО Типография «Новости», 1998.

[18] Михаил Зощенко, Преступление и наказание, комедия в одном действии, 1940.

[19] Мераб Мамардашвили, Классический и неклассический идеалы рациональности, Москва: Логос, 2004.

[20] Charles Jencks, „The Architectural Sign“, in: Signs, Symbols, and Architecture, Chichester, New York, Brisbane, Toronto: John Wiley & Sons, 1980, p. 93 94–95 (čia p. 93).

[21] John O. Simonds, Landscape and architecture, Columbus: McGraw-Hill Education, 1961.

[22] Kevin Lynch, The image of the city, Cambridge: The Technology Press & Harward University Press, 1960.

[23] Mark Gottdiener, Alexandros Lagopoulos, The city and the sign: An introduction to urban semiotics, New York: Columbia university press, 1986.

[24] James Gibson, The ecological aproach to visual perception, New York: Psychology Press, Taylor & Francis Group, 1986, p. 34.

[25] Ibid., p. 35.

[26] Bogusław Szmygin (ed.), How to assess built heritage? Assumptions, methodologies, examples of heritage assessment systems, Florence – Lublin: International Scientific Committee for Theory and Philosophy of Conservation and Restoration ICOMOS, Romualdo Del Bianco Foundatione, Lublin University of Technology, 2015.

[27] Vytautas Petrušonis, „Vietovės kultūrinio tapatumo subjektinis substratas“, in: Urbanistika ir architektūra 26(1), 2002, p. 18–36.

[28] Vytautas Petrušonis, „Harmoningos architektūrinės aplinkos kūrimo teisinės prielaidos“, in: Architektūros kokybės kriterijai (ser. Architektūra: Objektai ir kontekstai, 1). Vilnius: Technika, 2015, p. 78–96.

[29] Vytautas Petrušonis, „Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste“, in: Urbanistika ir architektūra 36(1), 2012, p. 1–8.

[30] Vytautas Petrušonis, „Urbanistinė renovacija ir kultūriniai archetipai“, in: Spec.lt, [interaktyvus], [2013-01-04], [žiūrėta 2018-10-05], https://www.spec.lt/straipsniai/urbanistine-renovacija-ir-kulturiniai-archetipai

[31] Vladimiras Toporovas, „Vilnius, Wilno, Вильна: miestas ir mitas“, in: Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p. 35–98.

[32] Vytautas Petrušonis, „Reglamentavimas ir (ar) ekspertavimas“, in: Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės, Vilnius: Technika, 2017, p. 9–24.