Publikacijos

VGTU rektoratas ir biblioteka, konkursas, II vieta (1984). Projektavimo-konstravimo biuras (arch. V. Dičius kartu su A. Ambrasu, G. Čaikausku ir A. Trimoniu). Maketo nuotr. 

1970 m. įsikūrė Vilniaus inžinerinis statybos institutas (VISI, dab. VGTU), iš Kauno politechnikos instituto (KPI, dab. KTU) į Vilnių buvo perkeltas Statybos fakultetas (SF) kartu su architektus rengusių Architektūros, Miestų ir gyvenviečių planavimo ir Piešimo katedrų gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi.

Kadangi buvau irgi nusprendęs keltis į Vilnių, man buvo paruošta vieta Miestų statybos projektavimo institute (MSPI), tačiau planus supainiojo VISI rektorius prof. Aleksandras Čyras, pasiūlęs docento pareigas naujai įsteigto Architektūros fakulteto Architektūros katedroje. Sutikau. Tuo metu buvo statomas mano projektuotas „Girstupio“ kultūros ir sporto kompleksas Kaune, KPI studentų kavinė „Kolegos“, Alytaus sporto rūmai. Man buvo suteikta galimybė vykdyti minėtų objektų autorinę priežiūrą, taip pat toliau projektuoti per įkurtą Projektavimo-konstravimo biurą.

Pirmoji darbo diena prasidėjo rektoriaus priimamajame, kur laukiant priėmimo pasirodė prof. A.Kudzys ir nustebo mane pamatęs. Dar labiau nustebo sužinojęs, kad čia dirbsiu. Nelabai nudžiugau ir aš, mat prieš kelis mėnesius Kaune dviem doktorantams apsigynus disertaciją „Tartu“ kavinėje vyko pietūs, kuriuose dalyvavo A. Kudzys, tuo metu dirbęs KPI Vilniaus filiale. Savo kalboje jis prastai atsiliepė apie Kauną, liaupsino Vilnių, o apie architektūrą pareiškė, kad „jei statyba yra karvė, tai architektūra – jos uodega“. Pobūvio svečiai, kurių daugumą sudarė SF darbuotojai, žinodami, kad greitai teks patiems persikelti į Vilnių, karčią piliulę prarijo tylomis. Kauno ir architektūros garbę teko ginti man. Informavau, kad „Vilniuje nėra vilniečių, yra kauniečiai ir kaimiečiai, o jei statyba yra karvė, tai architektūra – jos uodega, kuri pridengia gėdą“. Vėliau daugeliu klausimų mūsų nuomonės sutapo, išskyrus požiūrį į architektūrą ir architektus – A. Kudzys palaikė vyravusią VISI nuomonę. Ypač nuskriaustas jautėsi SF, paleidęs iš savo globos architektus ir ne kartą bandęs juos susigrąžinti; tuo labiau kad į architektūros studijas stojo geriausiai baigę vidurinę mokyklą, o architektų studentų studijų pažangumo vidurkis nuolat būdavo aukščiausias.

Į Vilnių KPI Statybos fakultetas persikraustė 1969 m. KPI filialo bazėje įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Kad tokios krypties aukštosios mokyklos Vilniui reikėjo, seniai buvo aišku: Vilnius buvo respublikos sostinė, ministerijas ir kitas vadovaujamas įstaigas vien humanitarais neužkamšysi, norėjosi pakeisti ir iš broliškų respublikų atsiųstus kadrus. Sunkaus organizacinio darbo ėmėsi KPI Vilniaus filialo prorektorius prof. A. Čyras ir 1969 m. rugsėjo 1 d. VISI priėmė pirmuosius studentus, tarp jų – ir 50 studijuoti architektūros. Iš KPI į VISI buvo perkeltas Statybos fakultetas – per 60 dėstytojų, jiems suteikti butai.

Ar reikėjo į Vilnių kelti architektus, kai čia sėkmingai juos rengė Dailės institutas, tuo metu buvo daug abejojančių. Dailės instituto Architektūros katedroje dominavo šio instituto pirmųjų pokario laidų auklėtiniai, vadovaujantieji Lietuvos architektai: V. Nasvytis, V. Čekanauskas, V. Brėdikis, nuo 1971 m. – ir A. Mačiulis, senbuviai: katedros vedėjas V. Mikučianis, E. Budreika, S. Ramunis. VDI Architektūros katedra buvo vienminčių, Vilniuje subrendusių architektų, tęsiančių mokyklos tradicijas, būrys.

VISI Architektūros fakultetas oficialiai pradėjo veiklą 1971 m. vasario 1 d., kai į fakulteto dekano pareigas rektorius prof. A. Čyras skyrė doc. J. Vanagą. AF pradžioje turėjo tris katedras: Architektūros (ved. A. Lukošaitis), Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo (ved. K. Šešelgis) ir Dailės (ved. A. Janulis). Architektūros katedroje nuo pat pradžių dirbo iš Kauno persikėlę A. Lukošaitis, S. Abramauskas, A. Keturka, V. Kasputis, L. Ziberkas, A.Uljanovas, netrukus gretas papildė A. Spelskis ir V. Vaitkus. Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedroje – iš Kauno persikėlę K. Šešelgis, N. Dičiuvienė, V. Jurkštas, M Kleinas, J. Vanagas, vėliau įsitraukė A. Pilypaitis ir Z. Daunoravičius. Dailės katedroje dirbo kauniečiai A. Janulis ir S. Ušinskas (iki 1971 12 31), dar vėliau jų gretas papildė V. Bačėnas ir J. Čeponis. Naujoji Pastatų konstrukcijų katedra suformuota iš Miestų statybos katedros dėstytojų, jos vedėju paskirtas V. Kriščiūnas.

Studijos vyko pagal Maskvos parengtas programas, pirmuosius dvejus metus dėstyti architektūros kompozicijos pagrindai, likusius trejus – kursinis projektavimas ir diplominis projektas.

Tuometė situacija: planinė ekonomika, Lietuvos miestų decentralizacija, kaimo urbanizacija, statybos industrializacija, masinės gyvenamosios statybos standartizacija, valstybiniai projektavimo institutai tapo pagrindiniais veiksniais, nulėmusiais urbanistikos ir architektūros veiklos kryptis ir rezultatus. Valdžiai reikėjo architektų valstybės tarnautojų, besąlygiškai vykdančių valstybės užsakymus.

Pirmaisiais metais skirtingo amžiaus ir profesinės orientacijos dėstytojų kolektyvas nekėlė sau problemų ir tęsė kaunietiškos Architektūros katedros, kuriai nuo 1948 m. vadovavo prof. A. Lukošaitis, profesinio rengimo tradicijas: architektūrinio sprendimo funkcijos, formos ir konstrukcijos deklaravimas ir orientacija į praktinę architekto veiklą. Visais VISI Architektūros katedros egzistavimo etapais dominavo pedagogai praktikai.

1972–1973 m. katedroje pradėta diegti nauja mokymo procese architektūrinės kompozicijos programa, skirta I ir II kursams. Ją parengė V. Kasputis, L. Ziberkas (VDI ta kryptimi dirbo F. Daukantas Ir V. Brėdikis). Ši programa, lavinanti specifines profesines savybes, ir vėliau buvo tobulinama, plečiama, sulaukė gero specialistų vertinimo.

Man pačiam dėstytojo profesija buvo terra incognita. Iki tol sprendimus darydavau vedamas logikos ir intuicijos, jie buvo įgyvendinami sudėtingoje ir dažnai nepalankioje aplinkoje. Pirmiausia turėjau išsiaiškinti, kokia mano profesinė patirtis bus naudinga būsimam architektui, ir papildyti žiniomis, kurių man trūko profesinėje veikloje.
Po kompozicijos programos, manau, kad pirmas konkretus (sodybinio gyvenamojo namo) projektas antrame kurse yra ypač svarbus, nes pereinama nuo abstraktaus projektavimo prie konkrečios užduoties. Architekto tikslas – suprojektuoto pastato naudotojui sudaryti optimalias fizines, psichologines, estetines veiklos sąlygas. Šiems tikslams pasiekti studentus stengiausi įtikinti, kad fasadas tėra materiali atitvara, sauganti naudotoją nuo išorės poveikio, erdvė yra pagrindinė architekto veiklos medžiaga. Studentui šiuo darbu pavyksta suvokti architekto sprendžiamų problemų esmę, kryptį, kuria einant galima siekti profesinio tobulėjimo, o dėstytojui lieka padėti studentui surasti save, skatinti maksimaliai panaudoti kūrybinį potencialą, įvertinus esamas galimybes ir sąlygas ieškoti optimalaus sprendimo.

Praktiškai spręsdami užduotį, nuo eskizavimo pereidavome prie vidaus erdvių maketavimo – tai leido studentui sukurti fiziškai apčiuopiamą formą, ją keisti, tobulinti. Ieškant sprendimo maketai buvo transformuojami, laužomi, vėl klijuojami, stebint ir aktyviai dalyvaujant, diskutuojant grupei studentų. Neapsieidavome ir be ašarų – kartais dailiai suklijuotą, autorės manymu, vienintelį sprendimą vandalas dėstytojas „iškreiptu būdu“ deformuodavo.
Mirus prof. A. Lukošaičiui 1985 m. katedros vedėju išrenkamas A. Dineika. Jo iniciatyva buvo persvarstyti ir pakoreguoti studijų planai. Koreguojamos specialybės ir kitų dalykų proporcijos mokomajame plane, keičiama dėstymo metodika. Dominuojantis profesinio rengimo procese turėjo tapti kompleksinio projektavimo metodas, integruojantis socialines, menines ir inžinerines architektūros problemas. Urbanistikos katedros vedėjas J. Vanagas čia įžvelgė urbanistikos diskriminavimą, jos reikšmės architekto mokslinėje ir kūrybinėje veikloje menkinimą.

Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo sritį nuo 1984 m. kuravo Urbanistikos katedra – susiformavo jos vedėjo prof. K. Šešelgio kurta lietuviška teritorijų planavimo mokykla. Jo moksliškai grįstą tolygaus, proporcingai ugdomo krašto miestų ir gyvenviečių tinklo (decentralizacijos) idėją pateisino kelių dešimtmečių patirtis. Katedros mokymo planuose įvardytos dvi specializacijos: Miestų ir rajonų planavimas ir Architektūrinių kompleksų plėtojimas ir renovacija. Architektūros katedroje vyravo dėstytojai praktikai, o Urbanistikos – teoretikai.

Baigę institutą absolventai gaudavo paskyrimą ir projektavimo įstaigos profilį atitinkantį darbą. Karjerą lėmė ne įgyta specializacija, o sugebėjimai ir architektui privalomas universalus išsilavinimas. Iki šiol nepralenktus Lazdynus suprojektavo VDI auklėtiniai V. Brėdikis ir V. Čekanauskas, studijų metais parengę vieną planavimo projektėlį. Realioje miestų statybos veikloje į nuošalę urbanistus stūmė Miestų statybos fakulteto Miestų statybos ir Automobilių kelių katedrų absolventai, laikydami save pagrindiniais žaidėjais, kaip ir architektus – statybos inžinieriai.

VISI veikė Projektavimo-konstravimo biuras (PKB), kur šalia akademinio darbo dėstytojai galėjo atlikti konkrečius užsakymus ir gauti nustatytą atlyginimo priedą. Aš buvau paskirtas šio PKB vyriausiuoju architektu. Nekalbėsiu apie dėstytojų atliktus darbus (tai – atskira tema), tačiau man pavyko sudominti studentus ir jie aktyviai įsitraukė į „popamokinę“ veiklą. Užsakymai dažniausiai mus pasiekdavo iš provincijos: tai buvo mažosios architektūros formos, interjerai ir pan. Grupėje vykdavo konkrečios užduoties konkursas, laureatas projektą įgyvendindavo per PKB. Kai kuriuos didesnius užsakymus atlikdavome kartu su studentais, pavyzdžiui, projektuoti Želsvelės kolūkio kontora ir kultūros namai, daugiafunkciai Baisogalos kultūros rūmai ir kt. Respublikiniuose konkursuose laimėjome premijas: VISI rektorato, bibliotekos ir aktų salės konkurse (kartu su A. Ambrasu, G. Čaikausku ir G. Trimoniu) pelnėme II premiją, NSK inžinerinio-laboratorinio pastato su skaičiavimo centru (kartu su R. Paleku) – taip pat II premiją.

Tais laikais svarbaus visuomeninio ar administracinio objekto konkurse laimėti I vietą, jei nedirbi MSPI, buvo neįmanoma. Regis, per VISI rektorato konkurso aptarimą MSPI vyr. architektas G. Baravykas pasakė: „Neleisime skriausti Juliuko…“ (J. Jurgelionio, suprojektavusio VISI centrinius rūmus).

Teko suprojektuoti ir VISI studentų jėgomis pastatyti VGTU praktikų bazę Aukštaitijos nacionaliniame parke prie Kirdeikių, buvusio vandens malūno vietoje. Oficialiai statybos rangovė buvo Utenos statybos valdyba, tačiau per vieną vasarą pastato konstrukcijas pastatė antriems metams kartoti kursą palikti SF studentai, dalis jų jau buvo įgiję patirties per atostogas uždarbiaudami statybose Sibire. Kitą vasarą apdailos darbus atliko Architektūros fakulteto studentai. Tai buvo labai naudinga patirtis, nors ir nenumatyta jokiose studijų programose.

1983 m. įvyko pirmasis studentų idėjų konkursas SIKON – „galimybė jaunam kūrėjui išreikšti save, išsiveržti iš nusistovėjusių ir nusibodusių taisyklių, pažiūrų, atrasti savą, autentišką žodį. SIKON „skydas“, užtarėjas prieš to meto oficialiąją tvarką, savotiškas krikštatėvis buvo dėstytojas A. Dineika.“ (I. Markejevaitė).

Po trečio kurso, vasarą, porą savaičių studentai atlikdavo pažintinę praktiką Lietuvoje ar kitur TSRS. Man su kolegomis teko vykti į Leningradą, Odesą, Jerevaną, Kišiniovą, Ašchabadą, vėliau ir į Veimarą (VDR).

Įspūdingiausia buvo kelionė į Ašchabadą. Ji truko 5 paras, važiavome per Baltarusiją, Rusiją, Kazachstaną, Uzbekiją ir Turkmėniją (vien per Karakumų dykumą – 2 paras). Ašchabadas yra Irano pasienyje, gal 200 km važiavome pasieniu naktį nuo sienos į akis spiginant galingiems prožektoriams.

Studentai gavo užduotis, mes bastydavomės po miestą, vakarais sutemus aplankydavo Ašchabado ISI Architektūros fakulteto dekanas, kiti dėstytojai, atsinešdavo gėrimų, iš studentų – užkandos, kartą vidurnaktį pratęsti diskusijų nuvažiavome, regis, pas dekaną į namus. Įsitaisėme spartietiško interjero kambaryje, kuriame buvo kilimas, kelios pagalvėlės ir televizorius. Diskusijų metu buvo patiekta gėrimų (degtinės) ir lengvųjų užkandžių (arbūzas). Pavargę čia pat galėjome atgauti jėgas, valandėlę kitą nusnūsti. Pagaliau atėjo rytas ir tikėjomės grįžti, tačiau, pasirodo, musulmonams negalima gerti, tuo labiau – girtiems dienos šviesoje blaškytis po miestą, nes pamatys Alachas ir blogai baigsis. Nors mūsų naujieji bičiuliai mokslus buvo išėję Maskvoje, gerbė savo tradicijas panašiai kaip ir mes. Teko pratęsti diskusijas prieblandoje, už storų užuolaidų, kad nesukeltume problemų šeimininkams. Pagaliau sutemo ir mes parsigavome į bendrabutį.

Per pažintines praktikas studentai ne tik susipažindavo su TSRS respublikų istorine ir šiuolaikine architektūra, bet ir galėjo įvertinti, kaip toli komunizmo link pažengė broliškos respublikos per 60 metų ir kada mes pasieksime tokį lygį, kai socializmą statome vos 30 metų.

Mokslo metai prasidėdavo talka žemės ūkiui. Rugsėjo mėnesį dažniausiai I ir II kursų studentai, vadovaujami kuratoriaus (kuratorius – dėstytojas studentų grupės globėjas, auklėtojas, atsakingas už jų politinį, moralinį, fizinį ir profesinį tobulėjimą), išvykdavo į kolūkius kasti bulvių. Studentai po vasaros atostogų nelabai veržėsi į auditorijas ir daugumai jų, ypač pirmokams, tai buvo galimybė pasijusti vieno tikslo siekiančio kolektyvo dalimi.

Viešojoje VISI erdvėje Architektūros fakultetas sunkiai pritapo. „Kam tas turgus“, – nuolat prikaišiota mums. Akademinę grupę pasidaliję 4, vėliau 3 dėstytojai studentus konsultuodavo individualiai. Nepriimtinas ir nesuprantamas VISI vadovybei buvo ištisinis projektavimas, kai studentai semestro pabaigoje visą savaitę nuo 8 iki 22 val. oficialiai, o slapta ir per naktis sėdėdavo auditorijose ir braižydavo. Ir ne tik braižydavo, bet ir valgydavo, gerdavo kavą, arbatą, o kartais ir alų. 6 ir 7 aukštai tapdavo „kiaulide“. Kai tempiant porėmius buvo užkimšta kanalizacija ir užlietas 5 aukštas, kuriame dirbo rektoratas ir administracija, kantrybė trūko. Doc. J. Vanagas buvo pašalintas iš dekano pareigų. Dekanu paskirtas prof. hab. dr. J. Spelskis. Svarbiausias jo pranašumas prieš kitus kandidatus buvo tai, kad gyveno Mokslininkų namuose vienoje laiptinėje, net viename aukšte su P. Griškevičiumi, tuomečiu Vilniaus m. KP pirmuoju sekretoriumi. Ramus ir geras žmogus su olimpine ramybe priimdavo fakultetui metamus kaltinimus, dekanavo, kartu ėjo ir Architektūros katedros vedėjo pareigas iki mirties 1987 m. 1988-aisiais dekanu buvo paskirtas kaip architektas mažai žinomas funkcionierius K. Jakovlevas-Mateckis. Jis rektorato ir partijos komiteto buvo įtaisytas prižiūrėti fakultetą, kad nenuklystų į šunkelius nuo pagrindinio vieškelio, vedančio į komunizmą, kuris jau buvo „ne už kalnų“, kaip mėgdavo sakyti drg. Brežnevas ir gruzinai. Kaip dėstytojas jis neišsiskyrė, studentų apklausose dažniausiai likdavo sąrašo uodegoje, o mes, eiliniai dėstytojai, dirbome savo darbą ir tiesioginio kontakto stengėmės išvengti. Matėme, kaip tarp Architektūros katedros vedėjo A. Dineikos ir Urbanistikos katedros vedėjo J. Vanago vyko nuolatiniai ginčai sprendžiant, kas pirma: kiaušinis ar višta. Iš esmės Urbanistikos katedra kovojo dėl skiriamo krūvio, kuris, jos nuomone, turėtų būti vienodas abiem katedroms. Dekanui tokia situacija buvo naudinga, jis ramiai apsigynė disertaciją, pasistatė sodo namą, pasodino medį. Jo gyvenimas būtų buvęs puikus, jei ne Sąjūdis. Įtakingi partijos draugai, suvokę besikeičiančią vėjo kryptį, keitė orientaciją, tačiau neperspėjo mūsų dekano. Jis padarė nedovanotiną klaidą – 1988 m. prieš Vasario 16-ąją išleido įsakymą, pagal kurį dėstytojai švenčių išvakarėse privalėjo eiti į bendrabučius, žaisti su studentais šachmatais ir šaškėmis – užimti studentus, kad tie neišeitų į gatves ir nepridarytų dekanui nemalonumų. Viena bėda – ne bėda, pasirodo, grupelė studentų, stačiusių dekanui sodo namelį, gavo galimybę išvykti į Paryžių, o grįžę pasidalijo įspūdžiais su fakulteto tarybos pirmininku. Dekanui kilo apkaltos grėsmė. 1988 m. rudenį Architektūros fakulteto tarybos posėdyje, dalyvaujant rektoriui E. K. Zavadskui, K. Jakovlevas-Mateckis buvo atleistas iš Architektūros fakulteto dekano pareigų.

Brendo istoriniai įvykiai.

K. Markso teorijoje sakoma, jog revoliucinis sprogimas įvyks tada, kai engiamųjų gyvenimo sąlygos bus blogiausios. Tikrovėje taip nebūna. Tie, kurie patiria didžiausių nepriteklių, daug dažniau būna apsnūdę negu aktyvūs, o beviltiška priespauda sukuria didžiąją tironijos viešpatavimo tylą. Sprogimas įvyksta tada, kai atsiranda koks nors nedidelis pokytis – vilties ar pykčio kibirkštis, o dažnai – silpnumo tų, kurie turi valdžią, ženklas, politinių reformų požymis. (Ralfas Darendorfas, „Modernusis socialinis konfliktas“)

Vytautas Dičius