Publikacijos

Autorius Lukas Šiupšinskas

Miesto viešosios erdvės kismai

Miestas yra civilizuotos bendruomenės lopšys, jos pradžia ir kartu jos produktas. Miesto viešoji erdvė yra platforma, kurioje išsiskaito esami socialiniai vietos aspektai ir vietos istorijos naratyvai. Menas šioje erdvėje, dažniausiai skulptūra, nuo seniausių laikų atliko kultūrinio riboženklio vaidmenį. Viešojoje erdvėje esantys kūriniai, paminklai, monumentai sukuria emocinį foną ir kultūrinį vietos charakterį. Problema atsiranda laiko virsme, kai keičiasi kultūrinis ar socialinis laikotarpio kontekstas, bet ne erdvės ir kūriniai, sukurdami vietos ir laiko disonansą. Tokios erdvės, kai ima nebeatitikti vietos bendruomenės poreikių ir laiko keliamų reikalavimų, gali tapti probleminiais taškais šiuolaikiniame mieste. Tada kyla klausimas – kaip reikia elgtis su šiais objektais ir erdvėmis? Regeneruoti jas naujiems poreikiams, respektuoti buvusią formą ar ją sunaikinti?

Šiuolaikinio miesto kultūriniame peizaže vis dažniau susiduriama su viešosios erdvės regeneracijos poreikiu. Postsovietinėje Lietuvoje vykstant socialiniams ir kultūriniams virsmams visuomenės gyvenime, miestų aikštėse ir skulptūroje šie procesai atsispindi pavėluotai. Miesto viešojoje erdvėje dar yra išlikusių su šiandiena nesuderinamų buvusios ideologijos ženklų, simbolių, kai kur vietoj jų atsirado spengianti tuštuma. Šiuolaikiniame kontekste atsiranda poreikis perdirbti tokią viešąją erdvę ir meną joje. Sąjungos aikštė Kauno mieste yra vienas iš šios problematikos pavyzdžių. Istorinėje vietos raidoje ši erdvė neranda naujos savo funkcijos ar formos, buvęs tarybinių laikų monumentas egzistuoja kaip mikrorajono veidą darkantis objektas. Mano buvo įdomu susipažinti su istorine ir kultūrine vietos specifika, suvokti galimas priežastis, lėmusias šį vietos nyksimą. Būdamas skulptoriumi, buvau išsikėlęs sau uždavinį surasti bent teorinę aikštės regeneracijos galimybę ir patikrinti hipotezę, kad skulptūra geba dalyvauti šiame procese kaip veiksminga erdvės humanizavimo priemonė.

Lietuva, anot filosofo Leonido Donskio, yra vėluojančios modernizacijos fenomenas. XX a. tarpukariu parsidėjusios sinchronizacijos su tuo meto Vakarų Europos modernizacija procesus pažeidusi sovietinė okupacija pusei amžiaus dirbtinai sustabdė šią raidą. „O dabar, per istoriškai labai jau trumpą laikotarpį, Lietuvai tenka patirti tokias socialines ir politines įtampas, kokios Europos ir Amerikos civilizaciniuose procesuose buvo „išdalintos“ ilgiems istorijos periodams.“ [1] Tai paveikė bendrą postsovietinių šalių viešosios erdvės raidos specifiką, įžengus į demokratiškos visuomenės raidos etapą. Turėdamas šią mintį kaip atspirties tašką, noriu paaiškinti motyvą, kodėl taip koncentruojuosi į vieną Vilijampolės mikrorajono viešąją erdvę. Sąjungos aikštė Vilijampolėje yra tarsi rodiklis, kuris iliustruoja šias įtampas ir procesus.

Meno viešojoje erdvėje raidos riboženkliai

Miesto viešųjų erdvių sąvoka formaliai reiškia žmonių bendrojo naudojimo teritorijas mieste [2]: tai parkai, pakrantės, skverai, aikštės ir kitos panašios paskirties teritorijos. Tokios erdvės yra kokybinis miesto rodiklis, nes nurodo vietos bendruomenės santykį su pačiu miestu. Miesto aikštė – agora – buvo pirma piliečių susibūrimo ir socialinių institucijų susitelkimo erdvė arba, kitaip tariant, kolektyvinės tapatybės formavimo ir reprezentavimo vieta. Menas viešojoje erdvėje, dažniausiai skulptūra, žmogui suteikia atskaitos taškus, kurie jam padeda suvokti savo padėtį miesto aplinkoje, laike ir kultūroje. Atskaitos taškai reikalingi žmogui, kad jis jaustųsi patogiai savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, agorofobija yra atvirų erdvių baimė, kurią žmogus patiria aplinkoje, kurioje jis nebesuvokia savo padėties, nes neturi atskaitos taško, nebeturi jį orientuojančių ženklų. Skulptūra, meno kūrinys ar kitas kultūrinis riboženklis mieste veikia kaip taškas, būtinas žmogui. norinčiam patogiai jaustis savo aplinkoje. Mircea Eliade teigė: „Centro aptikimas arba nustatymas yra tolygus Pasaulio sukūrimui.“ [3]

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, nuo civilizacijos pradžios žmonių bendruomenės turėjo poreikį organizuoti ir kurti tokius darinius kaip aikštės ar paminklai. Įvairių priežasčių skatinami „žmonės nuolat siekė išreikšti patirtį per meną“ [4]. Seniausios civilizacijos jau turėjo tradiciją kurti daug žmogiškųjų išteklių, fizinių pastangų ir meistrystės reikalaujančius pavidalus kaip keliančius „afektą, emocinį sukrėtimą, gebant organizuoti ir išlaikyti emocinės jėgos lauką erdvėje“ [5]. Keičiantis kartoms, istoriniam kontekstui ar socialiniam fonui, kyla naujos erdvės formų poreikis.

Besikeičianti pasaulėjauta kuria naujus pasakojimus, herojus ir vertybes, kurios ilgainiui įamžinamos viešojoje erdvėje sunaikinant senuosius. Patys ryškiausi to pavyzdžiai, kai demonstratyviai griaunamos ir naujomis pakeičiamos skulptūros ir paminklai, skirti buvusiems politiniams režimams, religinėms koncesijoms, t. y. kai vyksta socialiniai kataklizmai. Aikštės ir jų pasakojimai keičiasi brutaliai, priklausomai nuo naujos dominuojančios galios mieste. Kolona Vendomo (Vendôme) aikštėje Paryžiuje yra iliustratyvus to pavyzdys. 1810 m. pastatyta Napoleono pergalei Austerlice (Austerlitz) atminti, 1814 m. sąjungininkų kariuomenės sugriauta. Vėliau, į Prancūzijos sostą atėjus Napoleonui III (1808–1873), atstatyta ir 1871 m. vėl nugriauta, galiausiai 1873 m. atstatyta paskutinį kartą [6]. Aikštė ir paminklas nuolat konfrontavo ir kito, keičiantis politiniam vietos fonui. Istoriją bylojančių kūrinių naikinimo praktika siekia senovės Romos laikus, kurioje galiojo damnatio memoriae – atminties prakeikimo – įstatymas. Pagal šį įstatymą buvo privalu naikinti statulas, reljefus arba įrašus, kažkada sukurtus smerkiamo žmogaus šlovei [7].

Naujųjų laikų demokratiškame Vakarų pasaulyje yra galimybė viešosios erdvės kismui vykti civilizuotai, surandant kitokį santyki su vieta ir jos istorija. JAV ir Vakarų Europoje atsirandant demokratiškoms, liberalioms visuomenės idėjoms, atsiranda galimybės viešajai erdvei kisti humaniškiau. Atsiranda būdų, respektuojant praeitį arba su ja susitaikant, rasti naujas, šiuolaikinę visuomenę atitinkančias meninės raiškos priemones.

JAV, Vakarų Europos ir Lietuvos miestų viešųjų erdvių humanizavimas XX a. antrojoje pusėje

Demokratizuojant miesto erdves ir didėjant gyventojų įsitraukimui į vietos kultūrinį gyvenimą ir jo procesus, menas nuo septintojo dešimtmečio iki mūsų dienų viešojoje erdvėje pasiekė naujas kokybines meno aukštumas. Šeštasis dešimtmetis buvo Vakarų kultūros revoliucijos pradžia, kuri buvo jaučiama daugumoje kultūros ir mokslo sričių. Filosofija, muzika, vaizduojamasis menas, literatūra, teatras, architektūra – visos šios ir ne tik šios sritys tuo periodu žengė į naują raidos etapą, eksperimentuodamos ir kurdamos naujas saviraiškos formas.

Analizuojant šiuolaikinio meno viešųjų erdvių temą ir šiam tyrimų laukui skirtą literatūrą, nuolat sutinkamas septintojo dešimtmečio modernaus meno laikotarpis kaip itin svarbus istorinis lūžis. Reta menotyros studija, kurioje analizuojamos viešosios erdvės, apsieina be nuorodų į minėtą periodą Amerikos ir Europos miestuose. Kodėl šis tranzitinis periodas iš modernizmo į postmodernizmą sugeneravo naują ir unikalią kūrėjų kartą, kuri paliko tokį gilų pėdsaką miesto viešojoje erdvėje?

Žinoma, mistifikuoti vieno periodo ar vienos srities, kaip absoliučios ir išskirtinai teigiamos, negalima. Italų rašytojas, filosofas, literatūros kritikas Umberto Eco savo knygoje „Atviras kūrinys“, svarstydamas apie modernistinio, avangardistinio meno problematiką, rašo: „Menas dažnai linksta neigimo – atkūrimo diskurse, pagreitindamas laiką ir pateikdamas vaizdinius dokumentus to vyksmo, kuris kituose lygiuose dar net neprasidėjo“ [8]. Atkreipus dėmesį į tai, reikia objektyviai žiūrėti į skirtingas istorijos interpretacijas ir išskirti esminius laikotarpio įvykius. Būtina suvokti, kad viešosios erdvės demokratizacija, regeneracija ar socialiniai pokyčiai, meno kūrinio ir žiūrovo santykio pasikeitimai nėra per dieną susiformavę ir įsitvirtinę laikotarpio absoliutai. Tai procesai, greičiau ar lėčiau besivystantys ir susipinantys, tapę charakteringomis laikmečio tendencijomis.

JAV didžiuosiuose miestuose 1963 m. pradėjo veikti tokios miesto erdvių kūrimo programos, kaip „General Services Administration’s Art in Architecture“ ir „National Endowments for Art in Public Places“. Šios valstybinės programos buvo inicijuotos visuomeninių judėjimų, daugiausia sudarytų iš menininkų, ir iniciatyvų, atkreipiančių dėmesį į viešąsias erdves mieste. 1963 m. jos pasiekė, kad JAV būtų priimtas statymas, kuris numato, kad statant valstybinės paskirties pastatą vienas procentas būtų skiriamas menui remti [9]. Šios valstybinės programos patenkino siūlymą finansuoti meno kūrinius valstybinių pastatų ir įstaigų fasaduose, interjeruose ir miestiečiams kuriamose viešose erdvėse.

Deja, panašios meno mecenavimo praktikos Lietuvoje neturime ir mažai galimybių, kad greitai išvysime. Tomas S. Butkus, rašydamas apie viešąją erdvę Lietuvoje epochų sankirtoje, teigia: „Prasidėjus kitam plėtros etapui 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įsigalėjusi sistema pasinaudojo „atvirų durų programa“ (neišvengiamas pereinamasis bruožas), palaikė beatodairišką laisvosios rinkos plėtrą ir diegė kapitalistinius santykius visose viešojo gyvenimo srityse.“ [10] Tas pereinamasis laikotarpis suteikė galimybę atsirasti labai svarbiems objektams Lietuvos viešosios miesto erdvės meno istorijai, kurie negalėjo atsirasti iki nepriklausomybės. Tiesą pasakius, kai kurie iš tų objektų nebegalėtų atsirasti ir šiandien, nes pereinamojo laikotarpio optimizmą ir euforiją mene pakeitė labai nepaslankus biurokratinis kultūros administravimo aparatas.

Tokie objektai, kaip Mindaugo Navako „Kablys“ (1994 m.) ant Geležinkelininkų rūmų fasado ir Gedimino Urbono meninė intervencija su Vilniaus žaliojo tilto sovietinėmis skulptūromis „Užmiršta dabartis“ (1996 m.) – puikios intervencijos ir skulptūrinės vietos transformacijos, kurių paskutiniu metu Lietuvos viešojo meno lauke stinga. Meninėmis intervencijomis transformuojami sovietiniai paminklai nėra tik Lietuvos bruožas, postsovietinėse šalyse tai yra dažnas atvejis. Susidaro tam tikra Rytų Europai būdinga monumentų humanizavimo, neutralizavimo viešojoje erdvėje meno kryptis, kuri Lietuvoje atrodo vis labiau apleidžiama, paliekant jų klausimą išimtinai diskusijų, kalbų ir vertinimų lygmeniu.

Niekieno žemės

 1 pav.  2
 3 pav. 4

Kauno Sąjungos aikštė – vienas iš objektų, kuriuos drąsiai galima pavadinti „niekieno žeme“ (dabartinis jos vaizdas 1–3 pav.). Sąjungos aikštė yra erdvė, suformuota istorinės Vilijampolės gyvenvietės centre. Ši aikštė šiuo metu yra probleminė miesto viešoji erdvė, kokybiškai neatliekanti nei miesto aikštės, nei mikrorajono skvero funkcijos (4 pav.). Aikštės teritorijoje yra tarybinio monumento betoninės liekanos, kurios nesukuria jokios kokybiškos erdvės ir užima daugiau nei trečdalį aikštės ploto. Miesto viešosios erdvės yra tiesioginės istorinio miesto naratyvo ir vietos gyventojų veiklos išdavos, Sąjungos aikštė – ne išimtis. Įdėmiau pasižiūrėjęs į šį apleistą, betoninį randą Kauno mieste, supranti, kad jis tam tikra prasme atlieka reprezentacinę vietos funkciją, tik ne tokią, kokią daugelis norėtų. Nebeegzistuojantis monumentas taip pat geba pasakoti istorijas, tik regresyviai jis kalba nebe tą, ką buvo sumanę monumento autoriai. Sąjungos aikštės groteskiškas betoninis kiautas pasakoja ne visada pačią maloniausią, bet tikrą vietos istoriją, objektas konstatuoja pats save.

Žmogui, nesusipažinusiam su vietos istorija ir išvydusiam šią teritoriją, pirmas įspūdis neabejotinai bus neigiamas. Nėra nei metų laiko, nei tinkamo apšvietimo, kuriame ši vieta atrodytų esanti tinkama turėti miesto aikštės statusą. Kalbant apie šią aikštę ir panašių vietų analogus, pirmiausia reikia išaugti iš neigimo stadijos, nesivadovauti prielaida, kad ši vieta atsirado tarytum iš niekur. Toks požiūris formuoja ydingą įprotį laukti, kol iš „niekur“ atsiradusios bėdos pačios lyg ir į „niekur“ pradings. Atsisakius tokio požiūrio galima pradėti mąstyti, kokios yra galimos šios vietos ateities perspektyvos. Ne kiekviena visuomenė, taip pat ir mūsų, yra sau atsakiusi į klausimą, kaip reikia elgtis su šiais objektais ir erdvėmis? Dar kartą kyla klausimas ir dažnai kartu nauja visuomenės diskusija, kuri (kaip mantra) skamba: regeneruoti jas naujiems poreikiams, respektuoti buvusią formą ar sunaikinti?

 5 pav.              6 pav.

Būtent šie klausimai mane ir sudomino, privertė domėtis šia vieta. Tam skyriau savo laiką, ieškodamas Sąjungos aikštės regeneracijos galimybių. Atsakinėjant į klausimus, kurių, kaip tada man atrodė, niekas neužduoda, teko domėtis užsienyje taikomomis regeneracijos strategijomis (5 pav.) ir kaimyninių šalių patirtis „perdirbant“ sovietinius skulptūrinius palikimus (6 pav.).
Stebint iš šalies, kaip sunkiai Lietuvoje „perdirbamas“ sovietinis skulptūrinis palikimas, kaip neproduktyviai vyksta dauguma skulptūrinių konkursų, peršasi nuomonė, kad daug kas ieško dizaino sprendimų, bet nesuvokia pačių problemų. Teigiama, kad kuriant erdvės „dizainą“ urbanistinio projektavimo srityje, tai yra ne tik meninis procesas, bet ir vietos tyrimas bei sprendimų priėmimas, tai problemas sprendžianti veikla [11]. Tokio probleminio objekto analizė, siekiant suprasti vietos regeneracijos galimybes ar humanizavimo praktikas, nėra galima be platesnio vietos istorinio konteksto pažinimo.

Senoji Slabada

 7 pav.

Vilijampolė – tai Kauno miesto dalis, esanti Neries ir Nemuno dešiniajame krante, prie šių upių santakos. Žodis Vilijampolė yra sudurtinis žodis, reiškiantis Vilijos žemę, Vilijos lauką (lenkiškai ar rusiškai kalbantys vietos gyventojai Vilija vadindavo Nerį, o žodis pole lenkų kalboje reiškia „lauką“). Vilijampolė nuo įkūrimo vadinama slabada, taip būdavo vadinami miesteliai, laisvi nuo baudžiavos. Šis žodis kildinamas iš lenkiško žodžio swoboda, reiškiančio laisvę [12]. Labai įdomu, kad šis žodis, atkeliavęs iš Vilijampolės įkūrimo dienų XVII a., vis dar yra labai gajus ir šiandien. Daugumos šis rajonas vis dar vadinamas slabotke, tikriausiai net nekeliant klausimo, iš kur atėjęs šitas pavadinimas. Vilijampolė kaip Kauno miesto dalis egzistuoja nuo 1919 m. (7 pav.). Gyvenvietė kūrėsi 1652 m. [13] kaip nepriklausomas miestelis, kuris kartu su kitais Kauno priemiesčiais buvo prijungtas prie Kauno miesto XX a. pirmoje pusėje. Chronologiškai vietos istoriją galima dalinti į dvi dalis: Vilijampolė – nepriklausoma gyvenvietė ir Vilijampolė – kaip Kauno miesto dalis.
Istoriškai jau I tūkst. prieš Kristų Veršvų piliakalnio šiaurinėje papėdėje kūrėsi gyvenvietė. 1363 m. kryžiuočiams sugriovus Kauno pilį, lietuviai suskubo pastatyti kitą pilį, gavusią Naujojo Kauno vardą, matyt, tai buvo Veršvų kaime, dabartiniuose Lampėdžiuose, Vilijampolės seniūnijoje [14]. Apatinė Nemuno–Neries terasa, kurią šiandien užima Vilijampolė, iki XVII a. vidurio buvo beveik neužstatyta. Būtent XVII a. pradėtas teritorijos apgyvendinimas padėjo pamatus labai savotiškos ir unikalios gyvenvietės atsiradimui. Pažiūrėjus iš dabartinės perspektyvos, galima išskirti esminius Vilijampolės rajono raidos momentus.

Reikia atkreipti dėmesį į Vilijampolės kūrimosi laikotarpį XVII a. pirmoje pusėje, kai Kauno raida pasiekė viso feodalinio laikotarpio kulminaciją, nes tai buvo turtingų pirklių ir amatininkų, bet ne feodalų miestas. Tuo metu mieste gyveno 15 tūkst. žmonių, tačiau prieš 1655–1660 m. karą įvyko gaisras, o 1655 m. Kauną užėmus švedams jis buvo sugriautas, išplėštas ir nusiaubtas maro. 1667–1673 m. Kauno mieste galėjo gyventi tik 4500 žmonių [15], o tuomet už Neries Radvilų pradėta statyti Vilijampolė tapo patrauklia gyvenamąja vieta po karo grįžusiems žmonėms, negalintiems apsigyventi suniokotame Kaune. Nors tai didžiausių ūkinių ir politinių suiručių laikotarpis Lietuvos–Lenkijos valstybėje, o Kaunas yra stipriai suniokotas, tačiau šios sąlygos paskatino spartesnį priemiesčių, nepriklausančių miesto jurisdikcijai, augimą ir Vilijampolė tampa stipriu Kauno konkurentu prekybos srityje.

Gyvenvietės augimui neabejotinai padarė įtaką 1682 m. draudimas Kaune kurtis žydams, dėl ko jie kėlėsi į Vilijampolę. XVII a. Vilijampolės istorija lėmė etninę šios gyvenvietės sudėtį ir ekonominę bei kultūrinę raidą, XIII a. Vilijampolę net vadino žydišku miesteliu. Žydų gyvenamąją erdvę apibrėžė gyvenamieji namai ir statinių, susietų su religinėmis apeigomis (sinagoga, pirtis su ritualiniu baseinu (mikva), ritualinė skerdykla, lavoninė), kompleksas [16].

1882 m. rabinas Notė Hiršas Finkelis įkūrė Vilijampolės rabinų ir žemesniųjų žydų dvasininkų seminariją, vadinamą Slabados Ješiva, arba kitaip „Kneset–Israel“ (Izraelio susirinkimas). Šis faktas minėtinas ir svarbus dėl to, kad ši Ješiva buvo viena iš garsiausių rabinų mokyklų Europoje XIX a., tai parodo tuometinę žydų bendruomenės Vilijampolėje statusą ir klestėjimą. Būtent šios priežastys suformavo labai stiprų prekybinį miestelį, kuris turėjo labai aiškią etninę sudėtį. Vilijampolės žydai buvo uždara bendruomenė, ji sukūrė dinamiškus santykius su Kaunu siekdama ekonominių ryšių gerovės. Rajone klestėjo prekyba, sielių gabenimo punktas, XIX a. kūrėsi tokie objektai, kaip Volfo Engelman alaus gamykla, įsikūrė brolių Finkenšteinų degtukų fabrikas „Etna“ ir 1899 m. pastatyta Sargėnų plytinė – tam laikotarpiui nemaži ir labai svarbūs vietos plėtrai pramonės objektai.

Vilijampolės aukso amžius

Antrasis raidos etapas po Pirmojo pasaulinio karo, kai 1919 m. Vilijampolė buvo prijungta prie Kauno miesto. Visi žemės sklypai perėjo Vyriausybės žinion, ir prasidėjo Vilijampolės kaip miesto rajono plėtros etapas. Priemiestyje buvo palankios sąlygos pramonei kurtis ir ji pradėjo sparčiai augti. 1923 m. vietos gyventojų buvo 6600, o 1940 m. – 18 tūkstančių. Urbanistinė rajono plėtra labai glaudžiai siejosi su ekonominiais, kultūriniais pokyčiais ir 1924 m. atidaryta autobusų linija Geležinkelio stotis–Vilijampolė [17]. Rajonas jungėsi su miestu, bendrovė „Auto“, tais metais paleidusi autobusų liniją iš Rotušės į Panemunę, davė pradžią Kauno autobusų eismui. 1914–1915 m. buvo nutiesti pontoniniai tiltai per Nemuną ties dabartiniais Lampėdžiais ir per Nerį į Vilijampolę ties Kleboniškiu ir Senamiesčiu. Vilijampolė ne tik formaliai tapo Kauno dalimi, bet ir fiziškai įsilieja į naują urbanistinį darinį. Tarpukario Vilijampolė turėjo tapatybę ir aiškiai suformuluotą uždavinį Laikinojoje sostinėje „sukoncentruoti pramonės rajoną“. Vilijampolė ir aplinkiniai rajonai sėkmingai plėtėsi ir buvo pamažu pertvarkomi, kad organiškai taptų Kauno miesto dalimi: „Vilijampolėje numatoma įsteigti prekių uostą ir sukoncentruoti pramonės rajoną. Dėl to ankščiau ar vėliau tenka Vilijampolę įjungti į geležinkelio tinklą.“[18]

Po prijungimo svarbūs pramonės statiniai itin sparčiai radosi iki Antrojo pasaulinio karo, dauguma jų darė didelę įtaką viso Vilijampolės rajono plėtrai, kai kurių gamyklų veikla vyko ilgai dar po Antrojo pasaulinio karo ar net vis dar yra vykdoma. Verta paminėti, kad 1930 m. Veterinarijos akademijos kompleksui buvo skirtas 5 ha sklypas [19]. Rajone statomas naujos architektūrinės kokybės statinys ir miesto reikšmės akademinis objektas buvo didelis įvykis naujai miesto daliai. Ansamblio architektūrinis stilius buvo naujo nacionalinio stiliaus ieškojimai, visas kompleksas buvo baigtas 1940 m. [20]

 9 pav.        10 pav.

Vilijampolės aukso amžius baigėsi taip ir gerai neįsibėgėjęs: Vilijampolė nuo 1940 m. išgyveno vieną tragiškiausių ir žiauriausių periodų savo istorijoje, kuris neabejotinai sutrikdė iki tol progresyvią gyvenvietės plėtrą ir įstūmė šį rajoną į urbanistinę stagnaciją, kurios padariniai matomi ir likviduojami dar šiandien. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo antroji sovietinė okupacija, Vilijampolės įstaigų ir įmonių pastatai buvo nacionalizuoti. 1941 m., lygiai po metų, birželio 14–18 d. [21] sovietų valdžia organizavo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Birželio 25 d. Kauno miesto valdymą perėmus vokiečių kariuomenei ir saugumo policijai, prasidėjo žydų persekiojimas. Naktį iš birželio 25 d. į 26 d. vyko vokiečių sukurstytas pogromas Vilijampolėje, žuvo 1500 žydų tautybės asmenų. Įsitvirtinus naujai okupacinei nacių valdžiai, išleistas įsakymas visiems Kauno žydams nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. įsikraustyti į Vilijampolę. Tų metų spalio 29 d. 9200 Vilijampolės žydų buvo išvaryti į IX fortą, kur tą pačią dieną buvo sušaudyti. 1943 m. rugsėjo mėnesį Kauno getas paverstas koncentracijos stovykla (9 ir 10 pav.), o 1944 m. liepos 19 d. stovykla likviduota išvežus kalinius į kitas vokiečių koncentracijos stovyklas. Kauno gete išgyvenimo tikimybė buvo labai menka, išsigelbėjo viso labo 300–400 žmonių iš 17 tūkst. [22] Atsitraukdami vokiečiai padegė šiaurinę Vilijampolės dalį, likusių Vilijampolės gyventojų dalis pabėgo į Vakarus, bijodami naujos sovietinės okupacijos, kuri sekė rugpjūčio mėnesį. Karo metais sunaikinta 60 % Kauno pramonės įmonių [23], sprogdinti tiltai ir kai kurie visuomeniniai pastatai. Paskui sekė 1946 metų potvynis, kuris sunaikino daug sodybų Nemuno ir Neries pakrantėse.

Antrasis pasaulinis karas ir dalinis Slabados suniokojimas įvyko pačioje Vilijampolės kaip rajono adaptacijos pradžioje, kuri buvo nutraukta ir galimai niekada nebuvo baigta. Didžiausia urbanistinė problema, likusi po Kauno geto likvidacijos 1944 m., tai ne suniokotas ar sunaikintas miesto rajonas, o sugriuvęs miestelis, kaimas ar gyvenvietė, esantis kito miesto teritorijos apsuptyje.

Po karo Vilijampolė tapo nominalia miesto erdve, visiškai neatliekančia bendrų miesto funkcijų, praradusia savo nepriklausomos gyvenvietės charakterį ir iki galo neįsiliejusi į naują Kauno miesto ekosistemą, ji tapo provincija miesto apsuptyje. Praėjus pusei amžiaus nuo įvykių ir dar sykį pasikeitus istoriniam diskursui, vis dar jaučiama provincialios rajono būties ir mažos, uždaros bendruomenės mentaliteto būsena. Tai galima pastebėti, nes rajone dominuoja nedidelių gyvenamųjų kvartalų tinklas tik su vietos poreikius tenkinančiais objektais. Senojoje rajono dalyje nėra didelių ar labai svarbių bendra miestinę funkciją atliekančių objektų ar viešųjų erdvių.

„Sąjungos” aikštė

Dabartinės Sąjungos aikštės teritorijoje XIX a. pab. (tiksli data nežinoma) įsikūrė katalikų kapinės. Šiai teritorijai labai svarbus 1919 m. sujungimo su Kauno miestu faktas, nes Vilijampolės rajono planavimas pradėtas Kauno miesto planavimo ir plėtros jurisdikcijoje. 1929 m. Vilijampolės priemiesčio planavimo projektą parengė Kaune jau gerai žinomas civilinis inžinierius ir architektas Edmundas Frykas [24], buvo suplanuota apskrita Sąjungos aikštė tarp Panerių ir Linkuvos gatvių. Iš jos planuota išvesti dar penkias papildomas gatves. O dabartinėje teritorijoje labai racionaliai suplanuoti trys uždari kvartalai, ribojami tarpusavyje skersinių ir išilginių gatvių.

 11 pav.  11.1 pav.

  12 pav. 1935 m. Sąjungos aikštės planas

Susidarė tokia situacija, kad gyvenvietė neturėjo parko erdvės. Nors Neries krantinė būtų iš pirmo žvilgsnio idealus miestietiško parko variantas, tačiau idėja buvo greitai atmesta. Atsižvelgiant į dažnus ir didelius potvynius Neries krantinėje, parkas būtų niokojamas per kiekvieną didesnį pavasario atlydį. Savivaldybės Matavimo dalis pasiūlė tris realius variantus:
„1. Sutvarkyti ir apželdinti Žemės Reformos Valdybos rezervuotą plotą prie Vilijampolės kapinių, kadangi jos bus iškeltos (11 pav.; 11.1 pav.)
2. Parkui skirti jau pradėtą ir želdinti Sąjungos aikštės pusę kur nėra pastatų (12 pav.)
3. Jeigu šių plotų nepakaktų, prašyti žemės Reformos Valdybos (laimėjus jai bylą dėl žemės nuosavybės) skirti plotą, kuris nėra išparceliuotas.“[25]

Vyr. statybos ir sauskelių inspektorius Vilijampolės parko ir Sąjungos aikštės projektą patvirtino 1936 m. spalio 16 d.[26] Pagal šį projektą parkas buvo suplanuotas tarp Sąjungos aikštės, Brolių, Puodžių ir Skirgailos gatvių, t. y. dabartinės aikštės viduryje.

Nė vienas projektas nepradėtas įgyvendinti, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Įvykusios sovietų armijos ir Vokietijos nacių okupacijos nepaliko jokios galimybės Vilijampolės planuotai plėtrai vykti toliau. Kai 1943 m. Kauno getas tapo koncentracijos stovykla, Sąjungos aikštės teritorija buvo tarsi centras, aplink kurį susirentė spygliuotos vielos tvoros, dalindamos stovyklą į atskiras teritorijas. Nei kapinių plotas, nei pradėta statyti bažnyčia nepateko už tvoros ir buvo tarsi koridorius tarp stovyklos teritorijų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje kapinės buvo iškeltos, dalis jų galėjo būti sunaikinta. Palaikų perkėlimu turėjo rūpintis patys artimieji. Pagal kapinių iškėlimą menančių vietinių žmonių liudijimus apie galimybę perkelti artimųjų palaikus į kitą vietą sužinojo tikrai ne visi ir ne visi spėjo tuo pasirūpinti. Ši priežastis sufleruoja, kad yra didelė tikimybė, jog nors oficialiai kapinės neegzistuoja, tačiau palaikų dabartinio monumento griuvėsių teritorijoje dar yra.

Paminklas komjaunuoliams

 13 pav.  14 pav.

1974 m. pradedamas statyti paminklas komjaunuoliams, kritusiems už tarybų valdžią. Monumentas sukurtas atminti pirmojo komjaunimo suvažiavimo Lietuvoje 60-metį. Memorialinio ansamblio autoriai buvo architektai Gediminas Baravykas, Vytautas Vėlius ir skulptorius Steponas Šarapovas. Ansamblį sudarė trys keliai, tiksliau, betono koridoriai, kreipę žiūrovą į aikštelę aukštumėlės viršūnėje. Lankytojams pasiekus aikštelę, atsiverdavo vaizdas su dviem figūriniais reljefais: „Priesaika“ (13 pav.), skirta komjaunimo organizacijos įkūrimui Lietuvoje, ir „Kova“, skirta komjaunimo organizacijos pogrindininkams, dirbusiems karo metais [27]. Memorialo centru buvo kelių sankirtoje įkomponuotas aukuras (14 pav.) su įrašu: „Komjaunuoliams, kritusiems už tarybų valdžią 1941–1945“. Kūrinys atidengtas 1979 m. sausio 25 d. Lietuvos KP Centro Komiteto sekretoriaus [28]. Projektas truko ilgai, Šarapovas 1965 m. laimėjo konkursą, bet statyba prasidėjo tik 1974 m. [29] Tuometinė spauda rašė, kad paminklo sąmatinė vertė – 342 tūkst. rublių [30] (15 ir 16 pav.)

 15 pav.
 16 pav. Sąjungos aikštė 1979 m.

Pati paminklo paskirtis kelia labai stiprių abejonių, savo tematika jis panašus į deklaratyvaus pobūdžio politinį kūrinį. Kūriniu apeliuojama į Vilijampolės istorijos fragmentą, kai 1919–1940 m. Vilijampolėje veikė komunistinis pogrindis su slapta spaustuve, pogrindiniais butais ir antivalstybiniais susirinkimais, sprogmenų slėptuvėmis ir 1942 m. susibūrusia antifašistine kovos organizacija [31]. Tačiau tai daugiau lokalios istorijos epizodas, įamžinimas neturintis aiškios meninės motyvacijos toje konkrečioje vietoje sukuriant tokios apimties monumentą. Gete 1942 m. visi komunistiniai ir antifašistiniai būreliai susijungė į antifašistinę kovos organizaciją, ją sudarė 500 narių, tarp kurių buvo 21 komunistas ir 50 komjaunuolių [32]. Paminklas labai brutaliai ignoruoja dar beveik 17 tūkstančių žmonių etninį genocidą, žmonių, kurių negalima priskirti prie komjaunuolių ar bolševikinių rezistentų. Holokaustas buvo traktuojamas kaip „tarybinių piliečių“ žudynės, neįvardijant aukų tautybės [33]. Aptariant meninę Sąjungos aikštės išraiškos formą, pastebima, kad kūrinys buvo vertingas dėl autorių indėlio į Lietuvos modernizmo architektūrą ir skulptūrą (17  pav.) Šiame darbe aiškiai matomas tiek Baravyko, tiek Šarapovo meninis braižas, tačiau šiuo metu šio kūrinio vientisumo nėra.

 17 pav. S. Šarapovo maketas

1991 m. lapkričio 28 d. [34] bronziniai reljefai išmontuoti ir išvežti į Grūto parką, betoninė konstrukcijų ir aikštės dangos būklė bloga, žemės formavimo plastika pati savaime šiuo metu nesukuria jokios kokybiškos erdvės. Buvusios meninės vertės šiuolaikiniame kontekste yra neperskaitomos ir neturi jokio teigiamo emocinio poveikio. Paminklo tematika taip pat buvo nominali, net jos pavadinimas – Sąjungos aikštė – yra klaidinantis, nes ji neatlieka aikštės funkcijų, geriausiu atveju vietinio skvero. Pati aikštė su stelomis ar be jų nepretenduoja į viešos erdvės statusą. Tai vis dar rajono teritorija, bet ne viešoji erdvė. Aplink kalvą formuojasi prastas miesto dalies įvaizdis, kenkiantis mikrorajonui.

„Sąjungos” aikštės regeneracijos vizija

Sąjungos aikštės likimas dar nėra aiškus, bet vilčių teikia 2014 m. rugsėjo 20 d. viešai paskelbtas Sąjungos aikštės Kaune vizijos urbanistinis architektūrinis supaprastintas atviras projekto konkursas. Konkursą organizavo Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, jo tikslas – rasti optimalų pasiūlymą dėl Sąjungos aikštės ir gretimybių urbanistinio architektūrinio formavimo strategijos. Lapkričio 17 d. Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (KAUET) komisijai pristatyti šeši konkursiniai darbai, kaip paaiškėjo vėliau, iš internetinės duomenų bazės konkurso sąlygas išsitraukė 27 kolektyvai [35]. Recenzuojant pateiktus pasiūlymus, išskiriamos dvi pozicijos, dominavusios konkurso darbuose: tai du projektai su urbanistiniu užstatymu ir keturi pasiūlymai su parkų regeneracijos pasiūlymais. Šiame konkurse kartu su architektais Matu Šiupšinsku ir Dominyku Kalmatavičiumi dalyvavau ir aš, mūsų kolektyvas pateikė projektą „Exodus“.

 18 pav.     19 pav.

Mūsų projektui „Exodus“ komisijos skyrė pirmą vietą (18 ir 19 pav.). Žiuri nuomone, šis darbas geriausiai atsako į konkurso programoje iškeltus uždavinius: atsižvelgta į istorinę medžiagą, kvartalų struktūrą, tradicinį Kauno miesto aikštės mastelį. Būtent šis įvertinimas man dar sykį patvirtino, kad problemų sprendimas neatsiejamas nuo vietos tyrimo ir istorinio konteksto analizės. Pasitelkiant sukauptą informaciją, daroma išvada, kad erdvę, suskaidytą į mažesnius segmentus, suvaldyti lengviau. Skulptūra ir kiti dizaino elementai turi kurti atskirų, mažesnių segmentų charakterius ir formuoti skirtingas jų funkcijas atliepiančius įvairius miesto ir vietos bendruomenės poreikius. Atsižvelgiant į rajono raidos istoriją ir dabartinę veiklą, rekomenduojama vystyti smulkiojo verslo ir amatininkų bendruomenės charakterį, Sąjungos aikštę traktuoti kaip simbolinį jos centrą ir leisti jos dalinį užstatymą.

20 pav.
21 pav.22

Projekte siūloma taikyti griežtesnį funkcinį zonavimą ir suformuoti dvi atskiras viešąsias erdves: atskirti miesto aikštę ties Linkuvos ir Panerių gatvių sankirta ir sukurti lokalų bendruomenės skverą buvusio memorialo teritorijoje (20 pav.) Siekiant aiškiai suformuoti šių erdvių ribas teritorijoje, siūloma aikštės parko dalį iškelti į paupį, o buvusioje vietoje formuoti naują užstatymą (21 pav.). Aikštės skaidymas iš vienos nominalios erdvės į dvi dalis ir griežtesnis jų zonavimas sudarytų galimybes aplinkui esančiose viešosiose erdvėse koncentruoti skirtingas funkcines programas ir verslus. Teritorijoje sukūrus didžiąsias nominalias erdves (inkarus), tarp jų atsiradusi trauka paskatintų aktyvesnę srautų cirkuliaciją visoje aplinkinėje teritorijoje. Linkuvos ir Panerių gatvių sankryža yra patogi formuoti miestietiško charakterio erdvę, gebančią priimti kultūrines ir komercines veiklas (22 pav.). Siūloma aikštės teritorijoje plėtoti komercinę veiklą, rasti formą ir skulptūros elementams, papildantiems prekybinio, amatų rajono charakterį.

 23 pav.

Buvusioje monumento erdvėje galima plėtoti vienu metu atskleidžiamus naratyvus (krikščionių kapinių, žydų geto teritorija, sovietinio periodo randai). Šią teritoriją galima pritaikyti vietos gyventojų laisvalaikiui, išsaugant esamą kalvą, prie kurios yra emociškai prisirišę vietos gyventojai. Rekreacinių zonų formavimasis buvusių kapinių teritorijoje yra dažna Europos miestų praktika – Kaune Miesto sodas ir Ramybės parkas yra to pavyzdžiai. Išanalizavus vietos atnaujinimo galimybes, siūloma likusias atramines monumento sienutes užlieti tekančiu vandeniu, taip transformuojant statiškas sienas į čiurlenančius krioklius. Toks kūrinys turėtų artikuliuoti naują emocinę mintį ir kurti žiūrovui aliuziją į prasiskyrusią jūrą. Šlaituose atsiradę takai ir mažoji architektūra kviestų aktyviai pradėti naudoti kalvos viršūnę ir iš viršaus apžvelgti monumente suprojektuotą amfiteatrą (23 pav.).

Mano vizijoje ši bendruomenės skvero vieta būtų tinkama vieta įamžinti rajono istorinę raidą ir taip pažymėti prijungimo prie Kauno 100-ąsias metines 2019 m. Finansavimo šaltiniai galėtų būti ne tik Europos Sąjungos fondai, bet ir pajamos, gautos už ilgalaikę teritorijoje esančių sklypų nuomą. Parkinę aikštės dalį siūlau iškelti į Neries krantinę, sukurti infrastruktūrą, kuri ten trauks gyventojus iš rajono. Dviračių ir pėsčiųjų takai suskaidytų erdvę į skirtingų veiklų ir charakterių rėžius, susikurtų pakrantės slėnis su patogesniu priėjimu prie vandens, apie ką pastaruoju metu vis dažniau kalba Kauno žmonės.

Sąjungos aikštė, bendruomenės ir vietos santykis nuo 1991 m.

Išmontavus bronzinius reljefus iš jiems skirtos vietos, liko nefunkcionuojančios betoninės sienelės su dolomito plytelėmis. Įspūdingo dydžio suformuota žemės grafikos pavyzdį palikus egzistuoti be jokios transliuojamos minties, jis tapo fiziškai pavojinga erdve, generuojanti blogą moralę. Nykstantis betono plytelių ir kalno junginys tarsi konstatuoja niekieno žemę. Didelė teritorija, kurioje yra dangos, nėra pats geriausias simbolis, apibrėžiantis bendruomenės veiklą. Spontaniškai susiformavusi, vakarais neapšviesta erdvė su ribotu matomumu iš aplinkinių namų yra nesaugi. Aplink kalvą formuojasi prastos miesto dalies įvaizdis, kenkiantis mikrorajonui.

2004 m. miesto periodinėje spaudoje paminimas skulptūrinio plenero faktas, vykęs šioje teritorijoje. Tai primos iniciatyvos, norinčios vienaip ar kitaip transformuoti vietos erdvę kokybiškesnio būvio link. Vietos bendruomenė reiškė nepasitenkinimą nesutvarkytu memorialu ar parkine dalimi. Pozityviai nuteikė straipsnyje interviu davęs Vilijampolės seniūnas Gintautas Sinkevičius [36]. Paminima, kad projektui finansavimo nereikėjo gauti iš miesto biudžeto, kad seniūnija yra pajėgi pati rasti rėmėjus skulptūroms pagaminti. Viena vertus, reikėtų pasidžiaugti, kad Vilijampolės bendruomenė tampa atsakinga už savo aplinką ir ėmėsi iniciatyvos. Tačiau savivaldybė 2004 m. dar nebuvo priėmusi jokio apsisprendimo dėl aikštės. Erdvei nėra sutektais joks bendros miesto erdvės scenarijus, aikštė palikta spręsti lokaliu lygmeniu. Plenero metu sukurtos trys skulptūros: Danieliaus Sodeikos „Dviratis“, Algimanto Šlapiko „Durys“ ir Simono Šidlausko „Svarstyklės“ [37]. Metalo darbų kompozicijos, praėjus vos trims savaitėms po sumontavimo, tapo vietos chuliganų aukomis. Apie vandalų suniokotą dviračio skulptūrą rašyta 2004 m. spalio 20 d. „Lietuvos aide“, kur apgailestaujama dėl žmonių, trukdančių atgaivinti aikštės įvaizdį [38]. Nė viena išvardyta skulptūra neišliko iki šiandienos. Šis spaudoje aprašytas pavyzdys puikiai parodo, kad maži dizaino sprendimai arba dekoratyvinė parko skulptūra padėties nekeičia, erdvės neregeneruoja. Įvykdant viešosios erdvės konversiją, turi būti aiškiai išsikelti vietos problematikos klausimai, sukuriama ilgalaikė vietos konversijos vizija ir tik tada projektuojami konkretūs objektai ar meno kūriniai.

2014 m. gegužė 21 d. [39] Kauno architektų namuose įvyko išplėstinė Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos diskusija, kurioje buvo aptariamos Sąjungos aikštės urbanistinės architektūrinės vizijos konkurso surengimo galimybės. Prasidėjus diskusijoms šiuo klausimu paaiškėjo, kad Vilijampolės bendruomenė taip pat yra neabejinga Sąjungos aikštės klausimui. Vilijampolės bendruomenės centro „Varšva“ nariai turi savo požiūrį̨ ir savo pasiūlymą aikštės regeneracijos klausimu. Žinoma, yra gerai, kai vietos bendruomenė yra suinteresuota ir aktyvi šiuo klausimu, tačiau jų sugalvota koncepcija nėra rimtas, argumentuotas pasiūlymas. Bendruomenė siūlė buvusioje monumento teritorijoje įkurti pramogų ir edukacijos centrą „Žaidimų akademiją“ [40], aikštės teritorijoje eksponuoti laikinas skulptūras ir instaliacijas. Pasiūlymas nėra toliaregiškas, nes remiasi jau bandytu ir nepasiteisinusiu metodu aikštėje pastatyti parkinių skulptūrų, tikintis kokybinių erdvės pokyčių ir dizaino sprendimų. „Žaidimų akademija“, kaip realiai egzistuojanti organizacija, taip pat neatrodo kaip reali galimybė, nes kyla klausimas, ar yra tokio centro poreikis, kaip jis turėtų išsilaikyti, kas už jį būtų atsakingas.

2016 m. lapkričio 29 d. man teko dalyvauti susitikime su vietos bendruomene aikštės regeneracijos projekto klausimu. Susitikimą organizavo Vytauto Didžiojo universiteto kūrybinių industrijų II kurso magistratūros studentai. Į susitikimą buvau pakviestas aš, kaip projekto „Exodus“ bendraautoris, aktyvūs vietos bendruomenės nariai, bendruomenės seniūnas ir keletas Kauno miesto politikos atstovų, kurie atstovauja Vilijampolės žmonių interesams. Susitikime kūrybinių industrijų studentai vedė laisvos formos diskusiją, skirtą Sąjungos aikštės ateities ir sutvarkymo temai. Vietos bendruomenės buvo klausiama, kokie yra jų norai ir lūkesčiai, santykis su vieta, dabartinės būklės vertinimas. Aš dalijausi įžvalgomis, kurias padariau remdamasis patirtimi ir kompetencija, įgytomis dalyvaujant šios erdvės regeneracijos konkurse, skyręs šiai vietai ne vienerius metus savo profesinio dėmesio.

Tenka pripažinti, kad rezultatas, kurio tikėjausi, buvo atvirkščias ir ganėtinai paradoksalus. Nors visi bendruomenės nariai išreiškė norą pamatyti, kaip Sąjungos aikštė ateityje tampa kokybiška, regeneruota erdve, tačiau prieštaravo bet kokiai urbanistiniai ar architektūriniai intervencijai. Dėl vienų ar kitų priežasčių, bet daugiausia dėl žinių stokos šioje srityje ir nenoro gilintis į esmines vietos problemas, dalis vietos gyventojų supranta aikštės sutvarkymą tik kaip aplinkos elementų atnaujinimą. Suoliukų, grindinio dangų ir šiukšliadėžių pakeitimas, jų nuomone, yra pagrindinė priemonė kokybiškai keičiant erdvę.

Paradoksalu, kad 2014 m. Vilijampolės bendruomenės centro „Varšva“ nariai formulavo poreikius įvardydami, kad reikalinga „Žaidimų akademija“, kitaip tariant, patalpos arba statinys, tačiau 2016 m. griežtai išreiškė nuomonę prieš bet kokius teritorijos užstatymo scenarijus. Taip suformuluojamas poreikis, kurio nustatytomis sąlygomis neįmanoma įgyvendinti. Tokia situacija iliustruoja, koks delikatus ir laikui imlus procesas gali laukti, norint įtraukti vietos bendruomenę į šiuos procesus. Tam būtina edukacija ir abipusis įsiklausymas.

2017 m. Kauno bienalėje ši erdvė sulaukė ir užsienio svečių dėmesio. Sąjungos aikštėje buvo eksponuojamos didelio formato nuotraukos, skirtos perdirbtos atminties, miesto ir laiko temoms aktualizuoti. Instaliaciją sukūrė menininkai iš Vokietijos Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitzas. Manau, kad tokios akcijos yra svarbios ir naudingos, žiūrint į bendrą vietos transformacijos procesą, tačiau nereikia apsigauti – tai yra kūriniai, kviečiantys diskutuoti, bet ne kokybiškai keičiantys erdvę.

Reziumuodamas savo patirtis su Sąjungos aikšte, galiu tik pasakyti – tikiuosi, kad žodis taps kūnu. Kada šios įžvalgos ir informacija bus naudinga ir pasitarnaus regeneruojant šią erdvę į kokybišką ir šiuolaikinius poreikius atitinkančią vietą? Tai ne tik išbandymas, bet ir puiki galimybė sukurti unikalią ir kokybišką viešąją erdvę, išsiskiriančią ne savo dizainu, bet unikaliu savo vietos charakteriu. Vilijampolės, kaip mažo prekybinio miestelio dvasia, dar gaji ir tai yra raktas, kuris turi talkinti regeneruojant šią erdvę.

Išnašos

[1] Miestų viešosios erdvės: Kūrybiškumas ir meninė intervencija, sudarė Raimonda Laužikienė, Klaipėda: VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra, 2009, p. 24.
[2] Elona Lubytė, „Menas viešosiose miesto erdvėse: Kūrėjo, užsakovo ir publikos vertybių sandraugos klausimas“, in: Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2011, Nr. 35(1), p. 38–50.
[3] Audrius Novickas, Atminties prasminimas miesto aikštėje: nuo paminklo iki patirčių erdvės, Vilnius: Technika, 2010, p. 13.
[4] Louis G. Redstone, R. Ruth Redstone, Public Art: New Directions, New York: McGraw – Hill Inc., 1981, p. 5.
[5] Audrius Novickas, op. cit., p. 13.
[6] Ibid, p. 27.
[7] Elona Lubytė, op. cit., p. 44.
[8] Umberto Eco, Atviras kūrinys, Vilnius: Tyto Alba, 2004, p. 41.
[9] Louis G. Redstone, Ruth R. Redstone, op. cit., p. 4.
[10] Tomas S. Butkus, Miestas kaip vykis: Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija, Kaunas: Kitos knygos, 2011, p. 69.
[11] Matthew Carmona, Tim Heath, Toner Oc, Steven Tiesdell, Public Places – Urban Spaces, London: Architectural Press, 2003, p. 54.
[12] Alvydas Butkus, „Kauno vietovardžiai: Vilijampolė“, in: Kauno diena. 1998 m. sausio 17, p. 26.
[13] Algimantas Miškinis, „Vilijampolės būta savarankiško miesto“, in: Statyba ir architektūra, 1973, Nr. 3, p. 30–31.
[14] Raimundas Kaminskas, Vilijampolės metraštis: faktai, įvykiai ir žmonės. Kaunas: Kitos spalvos, 2012, p. 3.
[15] Ibid., p. 6.
[16] Rasa Račiūnaitė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a. – XXI a. pradžia), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012, p. 50.
[17] Raimundas Kaminskas, Vilijampolės laiko žemėlapis, [interaktyvus], 2009 11 13 , [žiūrėta 2015 – 02 – 01], http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/13/aktu_01.html
[18] Rasa Račiūnaitė, op. cit. p. 59.
[19] Kauno architektūra, sudarytoja ir mokslinė redaktorė Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1991, p 59.
[20] Ibid.
[21] Arūnas Bubnys, Kauno getas 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014, p. 29.
[22] Ibid., p. 16.
[23] Ibid.
[24] Danutė Rūkienė, Eugenijus Rūkas, „Buvusios Vilijampolės katalikų kapinės ir Šv. Juozapo bažnyčia“, in: Istoriniai tyrimai: mašinraštis. Kaunas 1995, p. 5.
[25] Ibid.p. 6
[26] Ibid.
[27] Skulptūra 1975–1990, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė, Vilnius: Aidai, 1997, p. 41.
[28] M. Tamašauskas, „Paminklas komjaunuoliams pogrindininkams“, in: Komjaunimo tiesa, 1974-08-30, p. 8.
[29] „Narsiųjų kovotojų atminimui“, in: Tiesa, 1979-01-27, p.12.
[30] E. Skarelis, „Atminimas kritusiems komjaunuoliams“, Kauno tiesa, 1975-01-29.
[31] Arūnas Bubnys, op. cit., 120.
[32] Ibid.
[33] Ibid.
[34] Arūnas Dambrauskas, „Rekviem bronziniams komjaunuoliams“, in: Kauno tiesa, 1991-11-29, p. 7.
[35] Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, Sąjungos aikštės vizijos urbanistinio architektūrinio supaprastinto atviro projekto konkurso negalutiniai rezultatai [interaktyvus], [žiūrėta 2015-02-01], http://laskaunas.lt/konkursai/sajungos-aikstes-vizijos-urbanistinio-architekturinio-supaprastinto-atviro-projekto- konkurso-negalutiniai-rezultatai/
[36] Rasa Masiokaitė, „Spalvingos skulptūros iš Sąjungos aikštės išvaiko nuobodulį“, in: Laikinoji sostinė, 2004-10-07, p. 12.
[37] Ibid.
[38] Iveta Skliutaitė, „Vandalų nuniokota skulptūra vėl džiugina akį“, in: Laikinoji sostinė, 2004, p. 8.
[39] Sąjungos aikštės vizijos urbanistinio architektūrinio supaprastinto atviro projekto konkurso negalutiniai rezultatai, op. cit.
[40] Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, Vilijampolės bendruomenės centras pristato savo Sąjungos aikštės vizijas [interaktyvus], [žiūrėta 2015-02-01], http://www.laskaunas.lt/las-ks-naujienos/vilijampoles- bendruomenes-centras-pristato-savo-sajungos-aikstes-vizijas/.

Literatūra

1. Bubnys Arūnas, Kauno getas 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014, p. 29.
2. Butkus Alvydas, „Kauno vietovardžiai: Vilijampolė“, in: Kauno diena. 1998 m. sausio 17, p. 26.
3. Butkus Tomas S., Miestas kaip vykis: Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija, Kaunas: Kitos knygos, 2011.
4. Carmona Matthew, Heath Tim, Oc Toner, Tiesdell Steven, Public Places – Urban Spaces, London: Architectural Press, 2003.
5. Dambrauskas Arūnas, „Rekviem bronziniams komjaunuoliams”, in: Kauno tiesa, 1991-11-29, p. 7.
6. Eco Umberto, Atviras kūrinys, Vilnius: Tyto Alba, 2004.
7. Kaminskas Raimundas, Vilijampolės laiko žemėlapis, [interaktyvus], 2009 11 13 , [žiūrėta 2015 – 02 – 01], http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/13/aktu_01.html
8. Kaminskas Raimundas, Vilijampolės metraštis: faktai, įvykiai ir žmonės. Kaunas: Kitos spalvos, 2012.
9. Kauno architektūra, sudarytoja ir mokslinė redaktorė Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1991.
10. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, Sąjungos aikštės vizijos urbanistinio architektūrinio supaprastinto atviro projekto konkurso negalutiniai rezultatai, [interaktyvus], [žiūrėta 2015 – 02 – 01], http://laskaunas.lt/konkursai/sajungos-aikstes-vizijos-urbanistinio-architekturinio-supaprastinto-atviro-projekto- konkurso-negalutiniai-rezultatai/
11. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, Vilijampolės bendruomenės centras pristato savo Sąjungos aikštės vizijas, [interaktyvus], [žiūrėta 2015 – 02 – 01], http://www.laskaunas.lt/las-ks-naujienos/vilijampoles- bendruomenes-centras-pristato-savo-sajungos-aikstes-vizijas/.
12. Lubytė Elona, „Menas viešosiose miesto erdvėse: Kūrėjo, užsakovo ir publikos vertybių sandraugos klausimas”, in: Urbanistika ir architekt ra, Vilnius, 2011, Nr. 35(1), p. 38–50.
13. Masiokaitė Rasa, „Spalvingos skulptūros iš Sąjungos aikštės išvaiko nuobodulį”, in: Laikinoji sostinė, 2004-10-07, p. 12.
14. Miestų viešosios erdvės: Kūrybiškumas ir meninė intervencija, sudarė Raimonda Laužikienė, Klaipėda: Všį Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra, 2009.
15. Miškinis Algimantas, „Vilijampolės būta savarankiško miesto”, in: Statyba ir architektūra, 1973, Nr. 3, p. 30–31.
16. „Narsiųjų kovotojų atminimui”, in: Tiesa, 1979-01-27, p.12.
17. Novickas Audrius, Atminties prasminimas miesto aikštėje: Nuo paminklo iki patirčių erdvės, Vilnius: Technika, 2010.
18. Račiūnaitė Rasa, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a. – XXI a. pradžia), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012.
19. Redstone Louis G., Redstone Ruth R., Public Art: New Directions, New York: McGraw – Hill Inc., 1981.
20. Rūkienė Danutė, Rūkas Eugenijus „Buvusios Vilijampolės katalikų kapinės ir Šv. Juozapo bažnyčia”, in: Istoriniai tyrimai: mašinraštis. Kaunas 1995, p. 5.
21. Skulptūra 1975–1990, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė, Vilnius: Aidai, 1997.
22. Skarelis E., „Atminimas kritusiems komjaunuoliams”, Kauno tiesa, 1975-01-29.
23. Skliutaitė Iveta, „Vandalų nuniokota skulptūra vėl džiugina akį”, in: Laikinoji sostinė, 2004, p. 8.
24. Tamašauskas M., „Paminklas komjaunuoliams pogrindininkams”, in: Komjaunimo tiesa, 1974-08-30. p. 8.